2009-ųjų sportas: netrūko nei pergalių, nei skandalų

Dienraštis, peržvelgęs svarbiausius metų sporto įvykius, tradiciškai skelbia didžiausio atgarsio sulaukusių įvykių nominacijas.

Metų asmenybė – Simona Krupeckaitė

Dviratininkė Simona Krupeckaitė šiemet iškovojo daugiausia skambių pergalių iš visų Lietuvos sportininkų ir nusipelnė geriausios Lietuvos metų sportininkės titulo.

Savo trofėjų kolekciją 27-erių uteniškė papildė 13 apdovanojimų (iš jų 9 – aukso), kuriuos pelnė pasaulio ir Europos treko čempionatuose bei 2008–2009 m. ir 2009–2010 m. sezonų planetos taurės etapuose. Pasaulio čempionate atskiro starto lenktynėse lietuvė pagerino ir pasaulio rekordą.

Suskaičiuoti medalius, kuriuos per 2009-uosius oficialiose Tarptautinės dviračių sporto sąjungos (UCI) varžybose iškovojo Lietuvos atstovai, keturių rankų pirštų neužteks.

Vilijos Sereikaitės sąskaitoje – 4 medaliai individualiose ir komandų rungtyse, Gintarė Gaivenytė ant medalininkių pakylos lipo 3 kartus. Be to, į treko lenktynių prizininkų gretas šiemet pateko Vaida Pikauskaitė, Aušrinė Trebaitė, Aleksandra Sošenko ir Gediminas Bagdonas.

Sėkmė lydėjo lietuvius ir kitų dviračių sporto šakų varžybose. Liepos mėnesį Adelaidėje (Australija) pasaulio BMX dviračių čempionate bronzos medalį iškovojo Vilma Rimšaitė, važiavusi neolimpinėje kruizerių klasėje.

Metų įvykis – katastrofa Lenkijoje

Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė, aukštai pakelta galva išvykusi į Europos čempionato finalo turnyrą Lenkijoje, į namus grįžo pažeminta.

Galutinis rezultatas – 11-oji vieta – yra vienas prasčiausių per visą rinktinės istoriją.

Nei šalies Krepšinio federacijos strategai, nei rinktinės treneriai, nei ekspertai nerado aiškaus atsakymo, kas atsitiko nacionalinei komandai. Iš pradžių kalbėta apie starto jaudulį, po to – apie nesusižaidimą, ambicingus varžovus, neveikiančias taktines schemas, bekiaušį vyriškumą, galiausiai pasipylė priekaištai Lietuvos krepšinio žvaigždėms, kurios šiose pirmenybėse nedalyvavo.

"Visos sąlygos pasirengti čempionatui buvo sudarytos. Rinktinei trūko tik gulbės pieno", – reziumavo Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) prezidentas Vladas Garastas.

Metų intriga – vardinis kvietimas

Didžiausias 2009 m. Lietuvos sporto fiasko – krepšinio rinktinės pasirodymas Europos pirmenybėse Lenkijoje – turėjo ilgą atomazgą, kurios pabaigoje visgi pavyko permaldyti fortūną.

Nesugebėjęs atlaikyti varžovų konkurencijos aikštėje, Lietuvos krepšinis stojo į nemažiau nuožmią diplomatinę kovą dėl vardinio FIBA kvietimo į 2010 m. pasaulio čempionatą Turkijoje.

Permainingos derybos dėl tarptautinės organizacijos malonės visuomenėje kėlė netgi didesnes aistras nei naujo nacionalinės rinktinės trenerio rinkimai.

Rugsėjį, dar būdami Lenkijoje, Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) atstovai mėgino sklaidyti visuotinį gedulą dėl beviltiško lietuvių žaidimo, tvirtindami, kad rinktinės laukia "paguodos dovana" iš FIBA rankų.

Spalį LKF optimizmas išseko: pradėjo aiškėti, jog dėl papildomo bilieto į pasaulio pirmenybių traukinį teks gerokai papurtyti sunkmečio prakiurdytą kišenę. Kalbėta, kad FIBA užsimojo surengti savotišką keturių vardinių kvietimų aukcioną, kuriame 0,5 mln. eurų tebūtų starto mokestis. "Atvažiuos Baumannas ir pasakys", – klausiamas, kokios sumos gali prireikti LKF, atsakydavo federacijos generalinis sekretorius Mindaugas Balčiūnas.

Tačiau FIBA generalinis sekretorius Patrickas Baumannas neatvažiavo, atšaukęs savo planuotą vizitą Lietuvoje ir taip dar labiau sustiprinęs krepšinio visuomenės abejones.

Vis dėlto lapkritį LKF pasiryžo rinkti 0,5 mln. eurų iš privačių rėmėjų. Per maždaug mėnesį reikiamos lėšos buvo sukauptos sulaukus penkių bendrovių paramos. Gruodžio 12 d. krepšinio gerbėjai užgniaužę kvapą sekė naujienas iš Stambulo, kur vyko FIBA valdybos posėdis.

"Taip", – tokios žinutės iš Lietuvos interesus palaikiusio Ispanijos krepšinio federacijos prezidento Jose Luiso Saezo sulaukė iš pradžių M.Balčiūnas, o vėliau ir visa Lietuva.

Metų debiutas – K.Vasiliauskas

Savame krašte pranašu nebūsi – toks posakis tinka ne vienam Lietuvos sportininkui, užkariavusiam užsienio gerbėjų širdis. Bušido kovotojas Petras Markevičius Suomijoje yra neginčijama žvaigždė, maratonininkę Živilę Balčiūnaitę dievinantys gerbėjai buriasi į klubus Japonijoje, o dviratininkė Simona Krupeckaitė nešiojama ant rankų Kolumbijoje.

Vis dėlto Kazimiero Vasiliausko prieš metus šioje kompanijoje nebūtume aptikę. Devyniolikmetis lenktynininkas plačiajai visuomenei nebuvo žinomas nei Lietuvoje, nei užsienyje. Todėl žinia, kad Kazimo pravarde pasivadinęs lietuvis bus vienas iš debiutuojančio "Formulės 2" čempionato dalyvių, buvo netikėta.

Sirgalių ar žiniasklaidos dėmesys čia niekuo dėtas – K.Vasiliauskas iki tol beveik neturėjo formulių lenktynių patirties, išskirtinio finansinio užnugario. Kukliam, ramaus charakterio lietuviui patekti į "Formulę 2" padėjo pirmiausia jo vadybininko Danilo Rossi pavardė. Metams pasibaigus kartingų legenda iš Italijos savo protežė negalėjo nusivilti.

"Varžiausi su sportininkais, kurie turi kur kas daugiau patirties, yra važiavę svarbiose lenktynių serijose, testavę "Formulės 1" bolidus. Mano pagrindinė užduotis šiemet buvo mokytis iš jų, bet tuo pačiu pavyko pasiekti ir gerų rezultatų", – sezoną "Formulėje 2" apibendrino K.Vasiliauskas, galutinėje įskaitoje užėmęs septintą vietą tarp 25 čempionato dalyvių.

Sėkmingas pasirodymas antroje sezono pusėje, keturi finišai prizininkų trejete bei pirmoji pergalė legendinėje "Imola" trasoje lietuviui pravėrė duris į aukštesnės pakopos lenktynių serijas, tačiau K.Vasiliauskas jau dabar yra pirmasis Lietuvos sportininkas, pakilęs iki tokio formulių lenktynių lygio.

Metų duetas – olimpiečių šeima

Lapkritis nustebino neprognozuotomis vestuvėmis: žiedus sumainė olimpiečiai, šiuolaikinės penkiakovės asai – Europos vicečempionė Laura Asadauskaitė ir olimpinis vicečempionas, buvęs pasaulio bei Europos čempionas Andrejus Zadneprovskis.

"Jis – išvaizdus vyras ir geras žmogus. Man patinka jo charakteris, būdas. Kai atėjau sportuoti, Andrejus jau buvo garsus, maniau, bus išpuikęs. Bet susipažinusi supratau, kad jis paprastas. Nesu sutikusi kito, kuris man taip tiktų. Nejaučiame ir dešimties metų skirtumo", – apie savo išrinktąjį sakė L.Asadauskaitė.

"Kartu treniruodavomės, kartu – varžybos. Tačiau artimiau bendrauti pradėjome tik po Naujųjų metų. Net nežinau, kaip tai nutiko. Tiesiog pažvelgiau kitomis akimis. Kol jaunas, tol ieškai. Paskui iliuzijos išsisklaido ir pagalvoji – ko blaškytis, jei tas žmogus visai čia pat. Matyt, atėjo laikas. Pajutau, kad viskas. Ir pasipiršau", – paaiškino A.Zadneprovskis.

Metų agonija – Vilniaus "Žalgiris"

Nuo šlovingų eisenų Gedimino prospektu su TSRS pirmenybių bronzos medaliais 1987 m., iki tylios kelionės autobusu iš Plikių po pralaimėjimo mėgėjiškai "Sakuonos" komandai 2009 m. Tokia trajektorija ritosi legendinė ir kadaise reprezentacine vadinta Vilniaus futbolo komanda "Žalgiris".

Per nepriklausomybės metus savininkų nustekenta žalgiriečių ekipa šiemet balansavo ties išnykimo slenksčiu. Metų pradžioje ištikimi "Žalgirio" tradicijoms futbolo žmonės dar šventė trumpalaikę pergalę: pavyko įkurti Vilniaus miesto futbolo draugiją "Žalgiris", su kurios atsiradimu buvo atverstas švarus puslapis komandos istorijoje.

Tačiau į jį perkelti pavyko tik legendos pavadinimą, grupę už dyką žaidžiančių jaunuolių ir veteranų bei, žinoma, savo tvirtovę – vegetuojančio "Žalgirio" stadiono "Pietų IV" tribūną – palikusią didžiausią Lietuvoje futbolo sirgalių armiją.

Klubą likimo valiai pametusi jo savininkų, verslininkų Vadimo ir Veronikos Kastujevų šeima žalgiriečiams netgi nesiteikė perduoti Vilniaus komandos trofėjų kolekcijos, trūnijančios užrakintoje, nešildomoje klubo bazėje Antakalnyje.

Iš sirgalių išmaldos ir varganų pajamų už parduotus bilietus į namų rungtynes šiuos metus pratempęs "Žalgiris" paguodos nerado ir futbolo aikštėse. LFF I lygos pirmenybėse sostinės ekipa liko priešpaskutinė šešta, o sezoną užbaigė žeminančiu pralaimėjimu "Sakuonos" futbolininkams LFF taurės aštuntfinalyje.

Vis dėlto metų pabaiga suteikė vilties, kad 2010 m. agonija nevirs paskutiniuoju atodūsiu. Gruodį "Žalgirio" atstovai vedė derybas su grupe sostinės verslininkų, kurie, perėmę klubo valdymą į savo rankas, galėtų prikelti komandą naujam gyvenimui.

Metų akibrokštas – pralaimėjimas Farerų salose

Spjūvis į veidą – taip kontraversišką Lietuvos futbolo rinktinės nesėkmę rugsėjį Farerų salose priėmė tiek šalies futbolo gerbėjai bei specialistai, tiek ir pati rinktinė, užgauta sensacingą pralaimėjimą lydėjusios kritikos.

Pačios rungtynės tarp Lietuvos ir Farerų salų nacionalinių komandų anaiptol nebuvo tokios aistringos – greičiau jau priminė monotonišką ir skurdų nediduko Atlanto vandenyno salyno peizažą.

Už 90 minučių nuobodaus, lėto, taktiniu požiūriu nebrandaus ir techninio broko subjauroto žaidimo blogiau buvo tik viso to rezultatas - lietuvių pralaimėjimas rezultatu 1:2 vienai iš Europos futbolo nykštukių.

Po mačo kilęs žodžių karas tęsėsi daugiau nei mėnesį. Pirmuoju smuiku iš pradžių griežė Lietuvos futbolo federacijos (LFF) prezidentas Liutauras Varanavičius, išdėjęs į šuns dienas rinktinės žaidėjų nusiteikimą, trenerio Jose Couceiro požiūrį į savo darbą.

"Matau (futbolininkų - red. past.) norą žaisti tik tada, kai stebi tūkstantinės žiūrovų minios Paryžiaus stadione, kai "kabinami auksiniai medaliai" įveikus austrus ar rumunus. Farerų salų komanda... Silpni varžovai? Mažai žiūrovų? Nedidelė garbė? Didelė gėda tai tikrai", – savo asmeniniame tinklaraštyje rašė L.Varanavičius, apkaltinęs žaidėjus ir patriotizmo stoka.

Rinktinė savo atsaką pateikė po mėnesio. Iš pradžių bendru žaidėjų sutarimu komanda atsitvėrė Lietuvoje dar nematyta tylos siena nuo žiniasklaidos atstovų, o paskui surengė spaudos konferenciją, kurioje paaiškino savo poelgio motyvus.

Rinktinės senbuviai pripažino kaltę dėl pralaimėjimo Farerų saloms, tačiau pasipiktino LFF vadovo teiginiais. "Mes į rinktinę atvažiuojame žaisti ne už savo, o už Lietuvos garbę", – susijaudinęs kalbėjo komandos kapitonas Tomas Danilevičius.

Metų skandalas – K.Copely pilietybė

Įveikti dešimtis konkurentų iš viso pasaulio gali pasirodyti maža, jei namuose tau ruošiamasi išspirti žemę iš po kojų. Tuo įsitikino ne vienas.

Geriausius Lietuvos penkiakovininkus išstumti iš dominuojančių pozicijų ne vienerius metus bergždžiai bandė didžiulis būrys konkurentų iš užsienio. Tai, kas nepavykdavo jiems, vienu ypu padarė keletas Vilniaus savivaldybės valdininkų, uždariusių sostinės Lazdynų baseiną – pagrindinę šalies penkiakovininkų bazę.

Dar skaudžiau tėvynė pasielgė su čiuožėju Deividu Stagniūnu. Būtent jis dėl prezidentės Dalios Grybauskaitės sprendimo nesuteikti šalies pilietybės Katherine Copely atsidūrė labiausiai apgailėtinoje padėtyje.

Lapkritį iš Prezidentūros atskriejęs neigiamas atsakymas šokių ant ledo porai K.Copely ir D.Stagniūnui reiškė palaidotą olimpinę svajonę. Lietuvos žiemos olimpinei rinktinei – potencialių lyderių netektį. K.Copely – bergždžiai sukištus asmeninius pinigus ir pastangas pelnyti lietuvių pasitikėjimą. D.Stagniūnui – pasityčiojimą iš didžiosios dalies jo gyvenimo darbo. Lietuvai nereikalingas – tokią žinią 24 metų vaikinui iš Kauno pasiuntė Prezidentė.

Ji tiesiog pakluso įstatymo raidei, numodama ranka į kone verkiančių poros atstovų aiškinimus, kad amerikietė K.Copely "integruotis į Lietuvos visuomenę" neturi galimybės dėl krūvos objektyvių priežasčių.

Lietuvos Konstitucija nėra Hamurabio kodeksas, iškaltas akmenyje. Esant politinei valiai, ją galima modifikuoti apibrėžiant konkrečias pilietybės suteikimo išimties tvarka sąlygas, kurios galėtų leisti D.Stagniūno ir K.Copely porai debiutuoti bent jau 2014 m. olimpiadoje Sočyje. Vis dėlto, žinant šalies politikų aktyvumą sprendžiant sporto problemas, belieka prisiminti, kas pagimdė viltį.