Dešimtkart pasaulio čempionai: mes dar šoksime

"Kol kas nesvarstėme, ar mums jau užteks titulų, tačiau, jeigu ir nuspręstume daugiau nedalyvauti varžybose, vis tiek šoksime", – pareiškė dešimtą kartą iš eilės pasaulio profesionalų klasikinių šokių čempionu tapęs Arūnas Bižokas.

Istorinė sėkmė

40-metis vilnietis, buvęs Kauno "Sūkurio" klubo trenerių Jūratės ir Česlovo Norvaišų auklėtinis A.Bižokas kartu su 41-ų ruse Jekaterina (Katiuša) Demidova, atstovaudami JAV, laimėjo 81-ąjį Pasaulio šokių tarybos (WDC) profesionalų klasikinių šokių čempionatą Maskvoje (Rusija).

Tai – naujas be pertraukos šiose važybose iškovotų pergalių rekordas. Iki šiol devynis kartus (1990–1998 m.) pasaulio profesionalų klasikinių šokių čempionais buvo britai Marcusas ir Karen Hiltonai. Simboliška, kad ir jie Maskvoje pasveikino Arūną ir Jekateriną su istorine sėkme.

Šįkart sidabro medaliai įteikti Didžiosios Britanijos atstovams Andrea Ghigiarelli ir Sarai Andracchio-Ghigiarelli, o bronzos – JAV šokėjams Victorui Fungui ir Anastasijai Muravjovai.

Šias poras A.Bižokas jau gerokai anksčiau buvo įvardijęs kaip pagrindines konkurentes.

"V.Fungas ir A.Muravjova, A.Ghigiarelli ir S.Andracchio-Ghigiarelli – mūsų rimčiausi varžovai. Įdomūs, perspektyvūs Domenas Krapezas ir Nataša Karabej iš Vokietijos, Valerio Colantoni ir Monica Nigro iš Italijos", – 2016-aisiais interviu "Kauno dienai" sakė A.Bižokas.

Maskvoje būtent D.Krapezas ir N.Karabej bei V.Colantoni ir M.Nigro buvo arčiausiai prizininkų – užėmė atitinkamai 4-ąją ir 5-ąją vietas.

Lemtingas Arūno laiškas

"Nepasakyčiau, kad laimėti dešimtą kartą iš eilės buvo sunkiau ar lengviau, – kalbėjo J.Demidova. – Mes su Arūnu save vadiname sėkmės vaikais. Per pirmąjį mūsų pasirodymą vienas pažįstamas palinkėjo: brangieji, sėkmės jums! Tačiau po akimirkos pridūrė: o kam jums sėkmė, jeigu jūsų šokio technika – ideali?"

"Patirties kasmet – vis daugiau ir tai, be jokios abejonės, mums labai padeda. Anksčiau daug ką lemdavo entuziazmas, dabar – patirtis, – teigė A.Bižokas. – Dar nesvarstėme – gal jau pakaks? Bet kokiu atveju su šokiais nesiskirsime – treniruosime jaunimą, rengsime paskaitas. Lapkričio 8–11 d. Čikagoje organizuojame šokių konkursą, šiemet jis bus antrasis. Šią tradiciją tęsime ir ateityje, tikimės, kad jis vis populiarės – ne vien JAV, bet ir pasaulyje."

A.Bižokas ir J.Demidova kartu šokti pradėjo 2007-aisiais.

"Šokių pasaulis gana mažas. Negalėčiau pasakyti, kad mes abu ieškojome naujų partnerių, tačiau tikriausiai žinojome, kad pasirinkimo variantų visada yra. Viskas prasidėjo nuo elektroninio laiško, kurį gavau iš Arūno. Jis buvo labai trumpas, ko gero, trumpiausias iš visų laiškų, kuriuos esu kada nors gavusi. Jis manęs paklausė: ar tau būtų įdomu? Atsakiau taip pat lakoniškai: taip, kodėl gi ne?", – interviu "Kauno dienai" atskleidė J.Demidova.

Gyva muzika – ne visur

A.Bižokas ir J.Demidova, viešėdami Maskvoje, su žurnalistais pasidalijo mintimis apie savo įspūdingą karjerą.

Arūnas: "Sportinių šokių varžybos dažniausiai rengiamos erdviose, puošniose salėse, tačiau pasitaiko ir kuklesnių. Vienur muzika – gyva, groja orkestras, kitur šokame skambant įrašams. Juokaujame: verčiau geras įrašas nei prastas orkestras. Vis dėlto net tais atvejais, kai varžybos surengtos itin kukliomis sąlygomis, galima rasti daug pozityvių dalykų. Labai svarbu, kaip reaguoja žiūrovai – juk ne vien šokėjai, bet ir jie sukuria šventinę atmosferą."

Jekaterina: "Pritariu: pakili nuotaika, emocijos užkrečia ir šokėjus, ir žiūrovus."

Arūnas: "Tarp mūsų mėgstamiausių arenų – Blekpulas, kitos Didžiosios Britanijos miestų šokių salės. Patinka šokti ir Kremliaus rūmuose – čia labai puikus parketas, be to, 2013-aisiais penktą kartą tapome pasaulio čempionais."

Jekaterina: "Giliai į atmintį įsirėžia įspūdžiai, vaizdai, jausmai, kuriuos patiriame vienoje ar kitoje šokių salėje. Vėl grįždami į jas jau žinome, kokia muzika ten skambės, kokia publika susirinks. Tai padeda nusiteikti šokiui."

Debiutas – nepamirštamas

Arūnas: "Būtų sudėtinga išskirti vieną įvykį, kurio nepamiršime visą likusį gyvenimą. Galbūt – netikėčiausią? Tai buvo mūsų debiutas oficialiose varžybose 2008-aisiais. Atvirame Didžiosios Britanijos sportinių šokių čempionate varžėmis su stipriausiomis pasaulio profesionalų poromis. Tikėjomės patekti bent į finalą, tačiau galiausiai užėmėme antrąją vietą."

Mane įkvepia istorijos žmonių, pasiekusių ką nors išskirtinio. Žiūrėdamas dokumentinius, autobiografinius filmus visada pasisemiu energijos.

Jekaterina: "Beje, tąkart teisėjai mums už visus šokius skyrė antrąją vietą. Man ne pats geriausias rezultatas – postūmis dirbti dar daugiau, kad ateityje švęstume pergalę."

Arūnas: "Mane įkvepia istorijos žmonių, pasiekusių ką nors išskirtinio. Žiūrėdamas dokumentinius, autobiografinius filmus visada pasisemiu energijos. Nesvarbu, apie ką filmas – verslininko, politiko ar sportininko gyvenimą. Skrisdamas į šį pasaulio čempionatą žiūrėjau dokumentinę juostą apie Johną McCainą ir Fidelį Castro."

Jekaterina: "Mane gali įkvėpti ir Brodvėjaus šou, ir knyga ar filmas. Kartais įdomių, naujų idėjų išprovokuoja muzikos, netgi gatvės atlikėjo, motyvas."

Tarp pomėgių – joga

Arūnas: "Mes – savarankiški, stengiamės neapkrauti vienas kito kasdieniais rūpesčiais, įpareigojimais. Skrydžiams bilietus užsisakome atskirai, nes dažnokai keliaujame skirtingais reisais. Bendraujame telefonu, elektroniniais laiškais. Smulkmeniško pasidalijimo darbais nėra, išskyrus išimtis – tolimas keliones, svarbiausias varžybas."

Jekaterina: "Kartais pavargstu labiau nei Arūnas. Arba – atvirkščiai. Tuomet vienas iš mūsų ilsisi, o kitas tvarko reikalus. Mes – universalūs, niekada nesiginčijame – ką, kada ir kaip reikia padaryti."

Nei aš, nei Arūnas neturime laiko kulinarijai namuose. Gal ir pamėginčiau ką nors paruošti namuose, tačiau baiminuosi, kad nepavyks, todėl stengiuosi to išvengti.

Arūnas: "Po laidos apie dešimtį įdomiausių pasaulio vietovių susidariau sąrašą, kur norėčiau apsilankyti. Net keista: Anglijoje svečiavomės daugybę kartų, tačiau nė sykio nebuvome Stounhendže. Tas pats ir dėl Didžiojo kanjono Arizonoje. Norėčiau nuvykti prie Baikalo ežero, į Afriką – apžiūrėti Etiopijos kalnyno. Dabar dažniausiai galvoju apie Peru čiabuvių tvirtovę Maču Pikču."

Jekaterina: "Pietaujame, vakarieniaujame kavinėse, restoranuose. Nei aš, nei Arūnas neturime laiko kulinarijai namuose. Gal ir pamėginčiau ką nors paruošti namuose, tačiau baiminuosi, kad nepavyks, todėl stengiuosi to išvengti."

Arūnas: "Mėgstu stebėti šokančius zumbą, tačiau pats nebandžiau. Man labiau patinka salsa. Norėčiau geriau išmokti šokti argentinietišką tango."

Jekaterina: "Kiti šokiai manęs nevilioja. Domiuosi joga ir Arūną nusitempiau kartu. O, kaip jis priešinosi!"

Arūnas: "Anksčiau man labai patiko futbolas. Manau, jeigu ne šokiai, būčiau jį pasirinkęs. Domėjausi ir krepšiniu – ar Lietuvoje įmanoma kitaip? Tačiau esu per žemo ūgio šiam žaidimui."

Jekaterina: "Vis dėlto plačiausiai pažinome pasaulį šokdami. Mums šokiai – tartum nuosprendis."

Arūnas: "Taip, tai tiesa. Šokiai – mūsų gyvenimo stilius, tikslas. Apskritai – viskas."



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių