Išbandymai ant ledo puolėjo nesugniuždė

31 metų ledo ritulininkas po ilgų klajonių dar pernai sulaukė kvietimo grįžti į Lietuvą. Tiesa, tada vietoj "Kaunas Hockey" pasiūlymo jis pasirinko sutartį su Rumunijos klubu. Šiemet antrą kartą pasikalbėjęs su Kauno ekipos vadovais elektrėniškis neatsispyrė – apsivilko šalies vicečempionų marškinėlius.

– Donatai, per "Kaunas Hockey" komandos pristatymą buvo deklaruota, kad šiemet sieksite tik aukso. Tačiau per pirmuosius Lietuvos čempionato turus pralaimėjote savo pagrindiniams konkurentams iš Elektrėnų ir išvykoje, ir namuose. Ar vis dar tikite, kad sugebėsite sukurti intrigą kovoje dėl titulų?

– Čempionatas ilgas, o tai tik pradžia. Galima sakyti, kad kol kas tik žvalgomės vieni į kitus. Sportinės formos viršūnę pasieksime  atkrintamosioms varžyboms. Neatsitiktinai ir abiejų Vilniaus komandų rezultatai permainingi.

– Pernai Lietuvos čempionate startavo 7 ekipos, šiemet liko vos keturios. Ar šalies pirmenybių lygis taip pat smuko drastiškai?

– Varžovų trūksta, teks daugiau žaisti vieniems su kitais. Vis dėlto nemanau, kad bendras čempionato lygis labai smuko, nes likusios komandos pasipildė geresniais žaidėjais iš pasitraukusių ekipų.

– Šalies moterų krepšinio lyga ekipų trūkumo problemą išsprendė pasikvietusi tris Latvijos klubus. Ar mūsų ledo ritulininkai kolegoms iš Latvijos neįdomūs?

– Girdėjau, kad svarstoma bendros lygos su latviais idėja. Ateityje būtų įdomu išbandyti jėgas su kaimynų klubais. Žinoma, jų stipriausių komandų lygis kur kas aukštesnis nei mūsų, bet su daugeliu kitų ekipų galėtume pasigalynėti.

– Ar jums pačiam ledo ritulys vis dar pagrindinė veikla?

– Nuo šio sezono – nebe. Turiu Lietuvos sporto universiteto (LSU) trenerio diplomą, mokausi toliau.

– Nuo pat 2006-ųjų rungtyniavote užsienyje. Kas šiemet jus parviliojo į Lietuvą?

– Kauno klubo vadovas Petras Nausėda mane kvietė jau pernai, bet tąsyk išvykau į užsienį. Šiemet vėl buvo variantų užsienyje, bet gal jau atėjo laikas sugrįžti namo. Kaip tik sūnui reikėjo pradėti lankyti darželį. Su žmona gyvename Elektrėnuose, bet Kaunas visai netoli, man patogu važinėti.

Mano vaikystėje didelio pasirinkimo nebuvo – su ledo rituliu galėjo konkuruoti tik dziudo būrelis.

– Esate kilęs iš Elektrėnų. Sakoma, kad ten kiekvienas berniūkštis turi išbandyti ledo ritulį, o vėliau, jei nepavyksta ant ledo, gali ieškoti laimės kitose srityse. Ar taip nutiko ir jums?

– Mano vaikystėje didelio pasirinkimo nebuvo. Su ledo ritulio treniruotėmis galėjo konkuruoti tik dziudo būrelis. Tad daug galvoti nereikėjo. Mane nuvedė į ledo rūmus ir man ten iškart patiko. Po to mano pėdomis pasekė ir mano jaunesnis brolis (Tadas Kumeliauskas – dabartinis Lietuvos rinktinės narys, aut. past.).

– Šiemet jūsų brolis iš Vokietijos persikėlė į Kazachstano klubą. Šioje šalyje jūs praleidote kone pusę savo karjeros. Kodėl taip giliai buvote įleidęs šaknis tolimoje Centrinės Azijos valstybėje?

– Iš tiesų Kazachstane rungtyniavau penkerius su puse metų. Man ten viskas patiko. Ir čempionato lygis gana aukštas, ir gyvenimo sąlygos neblogos. Visi organizaciniai klausimai išspręsti, tik treniruokis ir žaisk. Gyvenau su šeima, tad bendravimo netrūko. Pirmenybėse žaidė dešimt klubų, komandos turėjo daug legionierių. Daugiausia laiko praleidau Temirtau mieste, kuris yra apie 200 km nuo sostinės Astanos. Kazachų masteliais miestas nedidelis (apie 200 tūkst. gyventojų), provincialus. Nepalyginsi su Almatos dangoraižiais, kur gyvenau pastarąjį pusmetį.

– Kaip sekėsi asmeninė karjera Kazachstane?

– Kai aš atvykau į Temirtau, ten komanda tik kūrėsi. Dabar, mano žiniomis, ji persikėlė į kitą miestą. Tai, ką radau aš, man patiko. Geros treniruočių sąlygos, į rungtynes rinkdavosi apie 3 tūkst. žiūrovų. Geriausias mūsų komandos pasiekimas – bronzos medaliai. Aš pasirodžiau pagal galimybes. Vieną sezoną mušiau daug įvarčių, kitą – mažiau. Daug kas priklausė nuo komandos pasirenkamos taktikos, mano paties formos ir daugelio kitų faktorių.

– Ledo ritulys – kietas, vyriškas, kartais net žiaurokas žaidimas. Kazachstane plačiai nuskambėjo įvykis, kai po susidūrimo su jumis varžovas kitą dieną po rungtynių mirė. Ar ši nelaimė neturėjo neigiamos įtakos tolesnei jūsų karjerai?

– Deja, toks įvykis pasitaikė. Žinoma, buvo nemalonu. Vėliau išgirdau, kad tas žaidėjas dar iki nelaimės sunkiai įveikė medicininę apžiūrą ir gavo leidimą žaisti čempionate. Matyt, jis turėjo sveikatos problemų. Mano karjerai tai įtakos neturėjo, nes tą epizodą žaidžiau pagal taisykles, teisėjas net neskyrė baudos minučių. Incidentą tyrė speciali lygos drausmės komisija. Ji ištyrinėjo kiekvieną įvykio epizodą ir man priekaištų neturėjo.

– Kazachų mentalitetas, papročiai, maistas turbūt labai skiriasi nuo europietiško. Ar buvo kas jus labai nustebino?

– Stulbinančių dalykų nebuvo. Visi legionieriai gyveno uždarame butų komplekse, maitindavosi pagal specialų valgiaraštį, kurį sudarydavo mūsų gydytojas. Per šventes paragaudavau ir tradicinių kazachų patiekalų. Teko išgerti kumyso (iš kumelių pieno gaminamas fermentuotas gėrimas, neretai kelių laipsnių stiprumo), paragauti užkandžių iš varškės, bet labai keistų valgių nemačiau. Kazachai draugiški, maloniai bendraujantys žmonės.

– Esate rungtyniavęs ir Latvijoje, Anglijoje, Vokietijoje, Rumunijoje. Kur patiko labiausiai?

– Sunku išskirti kažkurią vieną šalį. Juolab kad jose žaidžiau skirtingais laikotarpiais. Latvijoje pradėjau legionieriaus karjerą, man buvo tik 17 ar 18 metų. Ten teko daug ko išmokti, subręsti kaip ledo ritulininkui, pajausti atsakomybę. Po to sekė ilgas periodas Kazachstane, o iš ten išvykau į Angliją, "Peterborough Phantoms" ekipą.

– Bene egzotiškiausiai skamba jūsų sezonas Avinjone. Šis nedidelis Prancūzijos miestelis garsėja ne sporto pasiekimais, o bene didžiausiais pasaulyje teatro festivaliais. Gal tapote meno gerbėju?

– Per tą sezoną festivalyje apsilankyti neteko. Turėjau laikytis griežto varžybų ir treniruočių grafiko. Ištaikiau tik užsukti į jų regiono komandos futbolo rungtynes. Prancūzijoje žaidžiau antrojoje lygoje, bet lygis buvo neblogas. Kaip ir Vokietijoje, kur rungtyniavau trečiajame divizione. Nenuostabu, nes ten 5–6 divizionai, šimtai komandų. Iš Berlyno grįžau į Angliją, "Sheffield Steeldogs" klubą, o pernai dar išbandžiau jėgas Rumunijos pirmenybėse.

– Šiemet sirgalių euforiją sukėlė Lietuvos rinktinės pergalė pasaulio čempionato 1-ojo diviziono B grupės turnyre Kaune. Jums dėl traumos teko praleisti istorinę galimybę parungtyniauti kartu su buvusiomis NHL žvaigždėmis Dainiumi Zubrumi ir Dariumi Kasparaičiu. Ar nebuvo apmaudu?

– Man teko rinktis, ar bandyti žaisti rinktinėje, ar pasirūpinti sveikata ir normaliai pasirengti sezonui. Pasirinkau šį variantą. Manau, kad nesuklydau. Juolab kad rinktinė Kaune žygiavo įspūdingai. Palaikiau komandą ir jos marškinėliais vilkėjusį savo brolį Tadą per kiekvienas rungtynes.

– Neseniai D.Zubrus perėmė Lietuvos ledo ritulio federacijos vairą. Kokias viltis siejate su šiomis permainomis?

– Dainius – žvaigždė, jo patirtis turėtų praversti federacijai. Manau, jis puikiai supranta mūsų sporto šakos virtuvę ir padės pritraukti naujų rėmėjų.