Pasaulio čempionas neišvengia ir žemiškų rūpesčių (interviu)

"Aš dar toks alkanas pergalių ir kovos, kad motyvacijos užteks daugeliui metų", – šypsojosi Andrius Gudžius. 26-erių metų kaunietis, neseniai iškovojęs skambiausius sezono titulus, dar nesijaučia įkopęs į karjeros olimpą.

2017-ieji iš Vilkijos krašto kilusiam atletui – ypatingo proveržio metai. Galingas dvimetrinis atletas prieš mėnesį Londone įvykusiame pasaulio lengvosios atletikos čempionate įspūdingai išplėšė auksą, vos 2 cm aplenkęs švedą Danielį Stahlį. Lietuvio švystelėtas diskas nuskriejo toliau nei bet kada iki tol – 69 m 21 cm.

Praėjusią savaitę jis ne mažiau įspūdingai triumfavo ir prestižiškiausio komercinio turnyro – "Deimantinės lygos" – finale. Nors šįkart prie asmeninio rekordo nepriartėjo, sezoną baigė solidžiai – 68 m 16 cm. Po šio pasirodymo Belgijoje prasidėjo A.Gudžio ilgai lauktos atostogos.

Praeityje garsaus disko metiko Vaclovo Kidyko auklėtinis prisipažino, kad kol kas į lengvosios atletikos stadioną jo dar netraukia.

– Andriau, kaip leidžiate atostogas?

– Namuose. Per metus susikaupė nemažai reikalų. Reikia pasitvarkyti, pasikrapštyti, būsto remontas... Žodžiu, žemiški rūpesčiai.

– Rugsėjo 1-ąją, kai jūsų šešiametis sūnus pradėjo lankyti mokyklą, kovojote "Deimantinės lygos" finale Briuselyje. Ar jaučiatės įsiskolinęs šeimai?

– Skola susikaupė nemaža. Jei sudėsime dienas, praleistas kelionėse ir treniruočių stovyklose, išeitų, kad namuose nebuvau apie pusę metų. Laimė, turiu puikią žmoną Dovilę, kuri susitvarko viena. Tad kiek galėdamas stengiuosi atsilyginti.

– Gal poilsio ketinate išskristi į egzotiškus kraštus?

– Nepavyks, nes sūnui prasidėjo mokslo metai. Nebent gal žiemą ištaikysime kokią savaitėlę.

– Jei dešimtbale sistema reikėtų įvertinti sezoną, kokį pažymį sau parašytumėte?

– Dešimtuką, be jokios abejonės. Pritrūko tik didmeistriško metimo – 70 m. Bet gal tai ir į gera – bus didesnis stimulas ateinančiam sezonui.

– Mažiau nei per kalendorinį mėnesį pasiekėte dvi didžiausias karjeros pergales: tapote pasaulio čempionu ir "Deimantinės lygos" nugalėtoju. Kuri pergalė jums vertingesnė?

– Žinoma, kad pasaulio čempionate! Aukso medalis labai svarbus atstovaujant savo šaliai. "Deimantinė lyga" – prestižinės, bet labiau inidvidualios ir komercinės varžybos.

– Nedaug trūko, kad šiame turnyre jūs būtumėte nepasirodęs. Dar gerokai iki jų starto organizatoriai nusprendė radikaliai pakeisti "Deimantinės lygos" formatą, į vieną sektorių sustatydami vos po kelis geriausius vyrus ir moteris. Tuo metu jūs į tą smarkiai susitraukusį sąrašą nepatekote. Pamenu, kad jūsų trenerį tokie eksperimentai su lengvaatlečių likimais stipriai supykdė…

– Neslėpsiu, emocijų buvo. Ir ne tik trenerio. Buvau labai nusivylęs. Ir mano vadybininkė labai atkakliai kovojo, kad būčiau pakviestas. Tačiau viskas išsisprendė gražiai ir taikiai. Lyg tyčia tada laimėjau dvejas varžybas, pasiekiau aukštus rezultatus, įveikiau stiprius konkurentus. Ir organizatoriams nebebuvo kur trauktis.

– Jūsų kolegos Virgilijaus Aleknos reikalais rūpinosi sporto agentas iš Estijos. Kas atstovauja jūsų interesams?

– Aš taip pat dirbau su jūsų minėtu estu, bet mūsų keliai išsiskyrė. Dabar bendradarbiauju su Portugalijoje gyvenančia ukrainiete Valentina Fediušina. Ji – buvusi rutulio stūmikė, dalyvavusi olimpinėse žaidynėse, puikiai išmananti lengvosios atletikos virtuvę, labai rimta agentė, atstovaujanti pasaulio čempionato prizininkams, "Deimantinės lygos" čempionams. Su V.Fediušina rankomis sukirtome prieš kelerius metus. Padėjo tai, kad ji buvo gerai pažįstama su mano treneriu. Mūsų bendradarbiavimu esu patenkintas.

Vien pati kova man suteikia tiek malonumo, adrenalino, vadinamojo kaifo, kad tiesiog veržiuosi į mūšį.

– Šį sezoną pastebimas akivaizdus jūsų rezultatų šuolis, aukštus rezultatus demonstruojate ištisus metus. Kuo paaiškintumėte tai? Juk ir praėjusiais sezonais nuoširdžiai dirbote treniruotėse, rengdavote stovyklas užsienyje, bet tokių rezultatų ir ypač stabilumo nebuvo. Gal radikaliai pakeitėte treniruočių metodiką?

– Anksčiau labiausiai trukdė traumos. Aukštiems rezultatams buvau pasirengęs jau pernai, bet lūžo koja. Beje, tai nebuvo vadinamasis stresinis lūžis, apie ką visur buvo pranešama. Stresinis lūžis – užuomina, kad mes su treneriu kažką ne taip darome per treniruotes, kad organizmas neatlaiko krūvių ar panašiai. Aš elementariai patyriau traumą per treniruotę, pėdą sutrenkęs į metimų sektoriaus kampą. Nuo tokių nelaimių niekas neapsaugotas. Kita vertus, tos pauzės gal net išėjo į naudą. Turėjome laiko peržiūrėti treniruočių metodiką, labai daug laiko skyrėme metimo technikai tobulinti. O šiemet visą pasirengimo programą pavyko įgyvendinti 100 proc., todėl ir per varžybas viskas ėjosi kaip iš pypkės.

– Pasak jūsų trenerio V.Kidyko, per treniruotes ne kartą ir ne du diską esate nusviedęs toliau nei 70 m. Kas trukdo šią didmeistrišką ribą pasiekti ir per varžybas?

– Tai elementaru. Per treniruotes gali bandyti kiek tinkamas, tad iš šimtų metimų per metus vienas kitas pasitaiko itin tolimas. Per varžybas – vos keli bandymai ir reikia spėti parodyti, ką sugebi. Stebi konkurentų rezultatus. Jauti įtampą, nes reikia juos aplenkti. Yra ir sektoriaus baimė, kad neperžengtum jo ribos, tada rezultatas apskritai nebus įskaitytas. Todėl negalima ir pernelyg rizikuoti. Kita vertus, mane džiugina, kad jau ir varžybose artėju prie 70 m. Anksčiau tai būdavo tik per treniruotes. Tikiuosi, kad kitąmet įveiksiu ir šią aukštumą.

– Stebint varžybas disko metikų santykiai atrodo itin šilti. Pasibaigus rungčiai ir nugalėtojai, ir pralaimėjusieji vieni kitus sveikina ar paguodžia. Žvelgiant iš šalies – nuoširdžiai.

– Taip yra ir iš tiesų. Čia juk ne boksas, kur varžovai prieš kovą vienas kitą žudo psichologiškai. Pas mus tokia vaidyba netenka prasmės, nes visas tavo kietumas iškart paaiškės sektoriuje. Todėl, kažkuriam kolegai pasiekus asmeninį rekordą ar aukštą rezultatą, vieni kitus pasveikiname, susisiekiame žinutėmis.

– Lengvoji atletika finansiškai ne pati palankiausia sporto šaka. Tačiau šį sezoną jums pavyko sulaukti solidžios finansinės grąžos už daugelį metų sunkaus darbo. Vien už pergalę "Deimantinės lygos" turnyre jums priklauso 50 tūkst. JAV dolerių. Ar jau sugalvojote, kur panaudosite honorarą?

– Iš tiesų pinigais pas mus nelyja. Aš pats realiai pačiupinėsiu gal tik pusę jūsų minėtos sumos. Iš organizatorių išmokamo honoraro turiu sumokėti mokesčius valstybei, taip pat pasidalyti priziniais su savo komanda – vadybininke, treneriu, kineziterapeutu. Arba, tarkime, Lietuvos valstybės man skirta 23,7 tūkst. eurų premija už pasaulio čempiono titulą. Atrodo, nežmoniški pinigai, bet suskaičiuokime, kiek mėnesių ar metų mes su treneriu turėjome juodai arti, kad sulauktume tokio atlygio. Padalykime iš dvylikos ar daugiau mėnesių ir gausime normalų atlyginimą.

– Kada planuojate pradėti rengtis kitam sezonui?

– Atostogausiu iki spalio pabaigos. Tada prasidės rutina. Šaltuoju metu laiku – stovyklos Portugalijoje, dar kažkur. Kitąmet laukia Europos čempionatas, o lengva tikrai nebus, nes konkurencija – didžiulė. Europos pirmenybėse nedalyvaus tik Jamaikos ir JAV metikai, bet pagrindiniai varžovai turėtų startuoti – ir švedas D.Stahlis, ir belgas Philipas Milanovas, vokiečiai Robertas ir Christophas Hartingai, estai Gertas Kanteris, Martinas Kupperis, lenkai Piotras Malachowskis ir Robertas Urbanekas.

– Sezoną pradėsite būdamas disko rungties favoritu. Ar jus asmeniškai šis statusas įpareigoja?

– Nežinau, kiek tai vadinti atsakomybe ir įpareigojimu. Gal labiau egoizmu? Aš sporte, skirtingai nei gyvenime, esu didelis egoistas. Visada noriu laimėti, noriu medalių, aukštų rezultatų. Vien pati kova man suteikia tiek malonumo, adrenalino, vadinamojo kaifo, kad tiesiog veržiuosi į mūšį (juokiasi – aut. past.).



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių