Po sėkmingiausio sezono – pažadas kilti dar aukščiau

Prieš kelias dienas motorlaivių "Formulės-2" varžybų organizatoriai išplatino pranešimą, kad penktasis pasaulio čempionato etapas, numatytas Šri Lankoje, atšauktas.

Birželio mėnesį neįvyko lenktynės Danijoje.

Tad, anot Tarptautinės motorlaivių sporto federacijos (UIM) atstovo Giacomo Borgonovi, galutinė lenktynininkų rikiuotė patvirtinta susumavus trijų etapų (jie įvyko Lietuvoje, Norvegijoje ir Portugalijoje) rezultatus.

Pasaulio čempiono titulas teko 21 metų italui Alberto Comparato. Sidabro medalis bus įteiktas Rashedui Al Qemzi iš Jungtinių Arabų Emyratų (JAE), o bronzos – E.Riabko.

Į geriausiųjų dešimtuką taip pat pateko Tobias Munthe-Kaasas (Norvegija, 23 tšk.), Brentas Dillardas (JAV, 19 tšk.), Duarte Benavente (Portugalija, 18 tšk.), Rashedas Al-Tayeras (JAE, 15 tšk.), Stefanas Haginas (Vokietija, 12 tšk.), Danielis Segenmarkas (Švedija, 11 tšk.) ir Alexas Carella (Italija, 9 tšk.).

"Sezoną vertinu labai gerai. Sakyčiau, kad netgi viršijau savo lūkesčius. Tikrai nemaniau, kad per trejus metus nuo tarptautinės karjeros pradžios pasieksiu tai, ką pasiekiau šiemet", – pripažino E.Riabko.

– Edgarai, ar jau gyvenate atostogų nuotaikomis?

– Sportine prasme – taip. Galima kažkiek pasitreniruoti, bet iš esmės dabar jau lieka namų darbai garaže. Turime susitvarkyti visą techniką, peržiūrėti, kas per sezoną susidėvėjo.

– Kiek pinigų per sezoną suryja technika? Kiek variklių pakeičiate?

– Variklis – itin brangus agregatas, sezonui užtenka vieno. Jis kainuoja per 8 tūkst. eurų, todėl stengiamės gerai prižiūrėti, dažnai perrinkinėjame. Turint turtingų rėmėjų, kaip kad JAE lenktynininkai, galima sau leisti variklius keisti prieš kiekvienas lenktynes. Kuo dažniau keiti detales naujomis, tuo labiau esi garantuotas, kad per varžybas technika nenuvils.

– Po pranešimų, kad bus atšauktas paskutinis pasaulio čempionato etapas Šri Lankoje, vėliau pasigirdo gandų, kad varžybos vis dėlto įvyks, tik gerokai vėliau. Kaip į tai reagavote?

– Mes, sportininkai, žinojome, kad nieko nebebus, ir čempionato dalyvių rikiuotė jau galutinė. Aš prisidedu prie šių varžybų organizavimo, žinau, kiek trunka sutvarkyti įvairius formalumus, tad nebuvo abejonių, kad  Azijoje "Formulės-2" šiemet nebepamatysime. Matyt, šio regiono žmonėms nepakanka kelių mėnesių, jiems reikia kelerių metų, kad idėja pavirstų realybe. Gal kitąmet taip ir nutiks.

– Rugsėjo viduryje startuodamas Portugalijoje dar neįtarėte, kad šis etapas bus lemiamas prizininkų rikiuotei?

– Tikrai nežinojau, nes ir Šri Lankos atstovai, atvykę į Portugaliją, tikino, kad laukia mūsų savo šalyje. Iki spalio pradžios jie turėjo sumokėti draudimą už mūsų motorlaivius, suderinti logistiką, o spalio viduryje mes turėjome pakrauti savo laivus Roterdamo uoste, bet to neįvyko. Mūsų sporto šaka – ne lengvoji atletika, kur dalyviai susirinko, nubėgo distanciją ir išsiskirstė namo. Mes turime nusigabenti techniką, ją paruošti, išbandyti, o tam reikia sutvarkyti krūvą formalumų, įveikti biurokratinius barjerus. Būtina laikytis griežto veiksmų grafiko. Juk technika ir sportininkai atvyksta iš įvairiausių pasaulio kampelių: turime keturis pilotus iš JAE, vieną iš Australijos, būrį iš Europos valstybių. Be to, galioja taisyklė: jei lenktynės vyksta ne Europoje, etapo organizatoriai privalo užsakyti sportininkams viešbučius, sumokėti už skrydžių bilietus. Tad reikia surinkti ir didžiulį biudžetą. Anksčiau, kai čempionato etapai vykdavo Azerbaidžane, Pietų Afrikos Respublikoje (PAR), jokių bėdų nekildavo.

– Ar labai daug pritrūko iki pasaulio čempionato aukso arba sidabro?

– Per lenktynes Portugalijoje ilgą laiką buvau antrojoje vietoje, jei būčiau joje išsilaikęs, po sezono man būtų tekęs sidabras. Tačiau, likus septyniems ratams iki finišo, sugedo vienas variklio cilindrų, todėl teko užleisti vieną poziciją mane persekiojusiam portugalui. Nedaug trūko, kad būčiau apskritai nusiritęs žemyn, nes finišuodamas jau mačiau priartėjusius net kelis varžovus. Laimė, iki gedimo buvau gerokai atsiplėšęs nuo jų.

– Esate ne vien sportininkas, bet ir motorlaivių varžybų organizatorius. Ar daug lėšų, nervų ir laiko reikia, kad surengtumėte, pavyzdžiui, Europos čempionato etapą?

– Norint tinkamai surengti tokio rango varžybas, reikia surinkti maždaug 100 tūkst. eurų biudžetą. Tad nenuostabu, kad daugiausia laiko suryja rėmėjų paieška. Važinėji po įmones, kalbiesi su verslo žmonėmis, bendrovių vadovais. Vieni padeda pinigais, kiti – produkcija, barteriu. Labai padeda Kauno savivaldybė. Meras Visvaldas Matijošaitis netgi užsiminė, kad mūsų renginys – svarbiausias mieste sporto įvykis per visus metus. Tai nuteikia optimistiškai. Įvairius leidimus gauti Lietuvoje pavyksta gana greitai, ypač kai jau žinai, ką ir kaip daryti. Jei toks palaikymas liks ir toliau, padės ir Sporto departamentas, manau, kad kitąmet Kaune surengsime ir pasaulio taurės etapą. Tarptautinė federacija pasiryžusi suteikti mums tokią teisę.

– Ar įmanoma kada nors Lietuvoje surengti motorlaivių "Formulė-1" lenktynes?

– Toks užmojis būtų realus. "Formulei-1" puikiausiai tiktų Kauno marios. Tačiau šių varžybų organizacinės sąnaudos gal keturis ar penkis kartus didesnės nei rengiant "Formulės-2" lenktynes. Pirmiausia, matyt, turėčiau pats pakilti iki "Formulės-1". Tada mūsų sirgaliams būtų įdomiau stebėti šias aukščiausio rango lenktynes. "Formulės-1" laivai išvaizda labai panašūs į mūsiškius, iš išorės nė neatskirtumėte. Jie šiek tiek ilgesni, kitokie dinamikos parametrai. Labiausiai skiriasi varikliai. Jei pas mus jų galingumas sudaro apie 200 AG, tai ten – apie 400. Vaizdas ant vandens būna dar įspūdingesnis.

– Komandų biudžetai taip pat nepalyginami?

– "Formulės-1" komandos lėšų turi nepalyginti daugiau. Karaliauja JAE, Kinijos, JAV, Italijos atstovai. Konkurencija – didžiulė, geriausių pilotų aštuonetas gauna didžiulius atlyginimus, finansuojamos vidutiniokų treniruotės, varžybos.

– Jūsų artimiausia ateitis kol kas susieta su "Formule-2". Ar realu kitąmet taikytis į pačią aukščiausią poziciją pasaulyje?

– Tokį tikslą sau kelsiu. Jei ne pirmoji, tai bent antroji vieta. Kad palypėčiau nors vienu laipteliu. Turint naują techniką galima aplenkti ir varžovą iš Abu Dabio, ir čempionu tapusį italą. Tačiau jie irgi nesnaudžia. JAE atstovas pernai buvo čempionas, aš tik taikiausi į šešetuką. Dabar jau esame šalia. Vadinasi, tobulėjame ir gana sparčiai einame į priekį. Kur bus mūsų riba, kol kas negaliu atsakyti. Žinau, kad augu ne vien aš kaip lenktynininkas, bet ir visa mūsų komanda. Lietuviai – darbštūs, gabūs, galime ir iš vaško išspausti auksą. Antai varžovai perka sraigtus iš gamintojų, samdosi brangius mechanikus, o mes turime unikalų savo sraigtų gamintoją. 83-ejų meistras vienintelis Lietuvoje gamina sportinius sraigtus, kurie niekuo nenusileidžia geriausiems gamykliniams. Tas pats ir su mūsų mechanikais. Jie auksarankiai, idealiai įgyvendina mano prašymus patobulinti tam tikrus parametrus, rasti optimalų problemos sprendimą, todėl ir mūsų rezultatai auga.