R. Meilutytė sugrįžta į pergalių kelią: visos problemos buvo galvoje

Laidoje „Dėmesio centre“ pokalbis su aukso medalius iš Europos čempionato parsivežusiais plaukikais R. Meilutyte ir Danu Rapšiu.

– Rūta, jūs išvykote po ligos. Sakėte, kad neplaukėte prieš tai daugiau nei dešimt dienų ir laimėjote čempionatą du kartus. Taip būna?

R. Meilutytė: Manau, būna. Žinoma, tokiu metodu vadovautis nereikėtų ir dažniausiai liga nepadeda pasiekti gerų rezultatų, bet tiesiog neturėjau kitos išeitis. Žinojau, kad šio Europos čempionato negaliu praleisti. Bendrai sudėjus maždaug dešimt dienų nebuvau baseine. Žinoma, vieną dieną jaučiuosi geriau ir bandau lipti į baseiną, pamatau, kad nelabai gerai – lipu lauk ir vėl kelias dienas praleidžiu namuose.

– Po to sveikata taisėsi kartu su rezultatai. Kiekvienam etape jie vis geresni.

R. Meilutytė: Taip, bet nepasakyčiau, kad jaučiausi pasveikusi. Čempionato metu jaučiausi tikrai geriau negu prieš tai, bet liga vis tiek dar kankino varžybų metu.

– Danai, jūs labai optimistiškai kalbėjot dar prieš auksinį finalą. Visa diena tokia buvo? Jautėte nuo ryto, kad gali pasisekti?

D. Rapšys: Buvom pasiruošę. Nuo rytinių plaukimų jaučiau, kad forma yra gera – pagerinau savo asmeninį rezultatą. Man asmeniškai ryte plaukti yra labai sunku, tai kai ryte „pasidariau“ savo asmeninius rezultatus, vakare jaučiau, kad bus dar geriau.

– 200 m. nugara – trečia vieta, 200 metrų laisvu stiliumi – pirma vieta. Kodėl 200 metrų?

D. Rapšys: 100 metrų plaukti man „gaunasi“ per mažai, o 400 – jau per daug. Todėl pasirenku tokią vidutinę distanciją ir tikrai viskas labai gerai sekasi.

– Kada jūs pradėjote koncentruotis tik į 200 metrų? Kada supratot, kad tai – jūsų distancija?

D. Rapšys: 200 metrų laisvu stiliumi buvo toks tarsi atsarginis variantas, kad dar turėtume ką plaukti varžybose. Paskutiniu metu treniruotėse šiam stiliui daugiau dėmesio ir skyrėme, žiūrėjome, kas gausis. Gavosi labai gerai.

– Puiki vieta nugara, puiki vieta laisvu stiliumi, Lietuvos rekordas peteliške – tai trūksta vieno plaukimo stiliaus, kurio geriausia specialistė yra Rūta, ir būtumėte vienas geriausių pasaulyje kompleksinio stiliaus specialistų?

D. Rapšys: Galėtų mane Rūta šiek tiek patreniruoti plaukti krūtine. Tada, manau, būtų labai gerai. O kalbant rimtai, kol kas koncentruojuosi į tas technikas, kurios sekasi geriausiai. Savuose stiliuose turiu išsikėlęs aiškius tikslus, kuriuos noriu pasiekti, ir kol kas viskas vyksta gera linkme. Kai pamatysiu, kad savo srityje jau nieko gero nebeišeina – pereisiu į kompleksinį plaukimą.

– Žinoma, Tokijo olimpinės žaidynės dar toli, iki jų dar daug vandens nutekės, bet suprantu, Rūta, kad jūs orientuojatės į 100 metrų, ar ne?

R. Meilutytė: Labai tikiuosi, kad per ateinančius dvejus metus pavyks patobulinti savo 200 metrų distanciją, pridėti ištvermės. Šią vasarą supratau, kad esu pajėgi plaukti 200 metrų ir, jei ne ta liga, būčiau juos plaukusi ir šiame čempionate, bet dabar nenorėjau rizikuoti, pasilikau kitam kartui.

(Reuters nuotr. - D.Rapšys (viduryje)

– Danai, kokie jūsų tikslai artėjančioje olimpiadoje?

D. Rapšys: Darysime tą patį, ką darome ir dabar. Tik reiks visko daryti dar daugiau ir dar sunkiau. Žinoma, tikiuosi tik pačių aukščiausių rezultatų – medalių, bet kaip bus, taip bus. Olimpinėse žaidynėse viskas būna visai kitaip nei bet kuriame čempionate.

– Šiame Europos čempionate susirinko pagrindiniai jūsų konkurentai rungtyse ar dalyvavo ne visi?

D. Rapšys: Nežinau kaip kituose stiliuose, bet maniškiuose tikrai buvo visi, kurie ir pasaulio čempionatuose plaukia, žinoma, neskaičiuojant kinų ir amerikiečių. Patys europiečiai tikrai visi buvo stiprūs. Dalyvavo ir daugkartiniai Europos bei pasaulio čempionai, tai tikrai buvo gera konkurencija.

– Danai, jūs dar nesate išlepintas to pasaulinio dėmesio, kai ateinate paskutinis į finalinį plaukimą, pavardė ištariama paskutinė, kai supranti, kad tu esi šio plaukimo žvaigždė. Koks jausmas prieš finalą?

D. Rapšys: Kai atėjau į tą ketvirtą takelį, kai pakvietė, tai nebebuvo didelio malonumo – prasidėjo didelė baimė. Kol sėdi, kol lauki – viskas tvarkoje, bet kai reikia eiti link starto sunku. Girdi savo vardą pavardę, matai, kad visa tribūna ošia, tada užplūsta šiurpuliukas prieš patį startą. Užlipus ant starto pradžios jau viskas gerai, viskas aprimsta.

–Ką klausote prieš palaukimą?

D. Rapšys: „Legends Never Die“. Sakau, kad jei klausau „Legendos niekada nemiršta“, tai tikiuosi, kad ir per nuotolį nemirsiu. Tą pačią dainą „suku“ nuolatos – ji man suteikia kitokių jausmų, man patinka dainos žodžiai: „legendos niekada nemiršta ir pasaulis tars tavo vardą.“ Ją klausau prieš sunkias treniruotes ir tada ilgai klausau prieš startą – taip prisimenu, dėl ko stengiausi visą laiką ir žinau, ką turiu padaryti.

– Rūta, pakalbėkime apie jūsų sugrįžimą į puikius rezultatus. Palengvėjo?

R. Meilutytė: Tikrai taip. Labai stipriai palengvėjo, bet stengiuosi per daug tuo nesidžiaugti, nes žinau, kad pats didžiausias tikslas ir uždavinys laukia po dvejų metų – Tokijo olimpiada. Šie metai tikrai buvo labai sunkūs. Po Rio olimpiados pasitikėjimas savimi, savo rezultatais buvo tikrai nukritęs, nes vis kas nors nepavykdavo. Kelias buvo tikrai sunkus, todėl tik dar labiau džiaugiuosi pergale šiame čempionate.

– Kaip jūs pati išgyvenote tą laiką po Rio olimpiados: trenerio keitimas, aš jau nekalbu apie komentarus, kurių kai kurie buvo net įžeidžiantys, kaip, pavyzdžiui, olimpinio komiteto viceprezidento A. Juozaičio kalbas, kad gal jums jau reikėtų pagalvoti apie šeimą, mesti sportą. Kaip jūs išgyvenote tuos dalykus?

R. Meilutytė: Neslėpsiu, buvo tikrai nelengva. Nors esu daug panašių komentarų girdėjusi iš įvairių žmonių, bet vis tiek negali nieko nejausti – tikrai skauda. Bet aš žinau, kas man svarbu, žinau, ko noriu, mano tikslai nepasikeitė ir aš toliau jų siekiu. Tokie komentarai gal net pridėjo šiek tiek ugnelės ir pykčio, motyvacijos grįžti. Tikrai nežadu mesti plaukimo.

– Rūta, Danas klauso konkrečios dainos prieš plaukimą, o jūs turite savo kažkokią tradiciją, ką visada darote prieš startą?

R. Meilutytė: Labai specifiško ritualo neturiu. Dažniausiai irgi klausau muzikos, bet labai įvairios – priklauso nuo nuotaikos. Yra dainų, kurias klausau prieš sunkias treniruotes ir po to jas klausau prieš svarbų startą. Kaip Danas sako, kad prisimintum sunkų darbą ir visas pastangas. Tai padeda emociškai užsivesti. Dažniausiai prieš startą šokinėju, daužau rankas ir tiesiog visada vizualizuoju visą plaukimą – tarsi įrašą mintyse peržiūriu visą savo plaukimą – tai man iš tikrųjų visada labiausiai padėjo.

– Kalbant apie pasižiūrėjimą į save iš šalies, po nesėkmingos olimpiados žiūrėjote į save iš šalies? Kur buvo tos nesėkmių priežastys?

R. Meilutytė: Labai daug visko susidėjo: rankos lūžis likus mažiau nei metams iki olimpiados, tai labai išmušė iš vėžių. Apskritai praėję keli metai buvo sunkūs psichologiškai. Kai laimi olimpiadoje, pasieki pasaulio rekordą, laimi pasaulio čempionatą – tada visi kiti pasiekimai, jei tai nėra geriausi, jau atrodo kaip pralaimėjimas.

– Likti čempionu yra sunkiau negu juo tapti, ar ne?

R. Meilutytė: Tikrai taip. Nors visada maniau, kad yra atvirkščiai. Atrodė, kad tapti čempionu yra sunkiausia, o po to jau viskas paprasčiau. Manau, Rio olimpiados rezultatai tokie buvo tik dėl psichologijos. Viskas buvo galvoje – nebuvau geriausios psichologinės formos, tai ir kūnas ne taip fiziškai veikė. Tai vienas pagrindinių dalykų su kuriuo dirbu dar ir dabar – daug koncentruojuosi į psichologiją. Gal net labiau nei į fizinį darbą.

– Tai gal ne veltui sako, kad už vieną muštą – 10 nemuštų duoda. Tai jūs jau tas muštas?

R. Meilutytė: Ir muštas, ir laužytas. Patirties jau turiu daug ir ta patirtis neįkainojama. Sakyčiau, kad daug daugiau net išmokau iš tų pralaimėjimų ir visų nesėkmių, negu iš pergalių, kai viskas sekasi gerai. Kai viskas sekasi dažniausiai nelabai net kreipi dėmesio, kas vyksta aplinkui, tiesiog plauki savo vaga, o kai kažkas nepavyksta, sustoji ir viską permąstai.