Snieglentės – 16-mečio vilniečio aistra ir gyvenimas

Vasario 10–16 d. Bosnijos ir Hercegovinos sostinėje Sarajeve vykęs Europos jaunimo (14–17 metų) olimpinis žiemos festivalis Lietuvai suspindo sidabru. 16-metis vilnietis Motiejus Morauskas snieglenčių varžybų didžiojo šuolio rungtyje užėmė antrą vietą ir į Lietuvą grįžo su sidabro medaliu.

Vilniaus oro uoste M.Morauską sveikino Lietuvos tautinio olimpinio komiteto vadovai, pasitiko artimieji ir draugai. Jaunajam sportininkui netrūko ir žiniasklaidos dėmesio, tačiau mėgautis užgriuvusia šlove M.Morauskas neketino – kelias dienas praleidęs namuose jis išvyko į Austriją ir kibo į darbą treniruočių stovykloje.

Prieš išvyką susitikęs su "Vilniaus diena" M.Morauskas tikino, kad medalio sukelta euforija jau išsisklaidė. "Pirmomis dienomis skrajojau padebesiais, bet dabar jau ramiau, grįžau į savo vėžes. Netrukus pradėsiu naują treniruočių ciklą, ruošiuosi naujoms varžyboms ir bandysiu siekti kitų tikslų. Tad galima sakyti, kad medalį jau pamiršau", – sakė M.Morauskas.

16-metis vilnietis šią savaitę dar kartą grįš į Vilnių, o kovo 2 d. pasirodys Ignalinoje vyksiančiame Lietuvos snieglentininkų čempionate. O balandį M.Morausko laukia Švedijoje vyksiantis pasaulio jaunimo čempionatas.

"Tai bus labai rimtos varžybos, nuo jų rezultato priklausys, ar aš kitais metais galėsiu dalyvauti jaunimo žiemos olimpinėse žaidynėse Lozanoje. Kad ten patekčiau, pasaulio jaunimo čempionate reikia būti pirmame dešimtuke. Žinau, kad lengva nebus, nes varžybose dalyvaus geriausi jaunieji snieglentininkai (iki 18 metų) iš viso pasaulio. Bet aš pažįstu visus pagrindinius varžovus, tad suprantu, ko galiu tikėtis", – teigė M.Morauskas.

– Motiejau, ką tau reiškia Europos jaunimo olimpiniame žiemos festivalyje iškovotas sidabro medalis?

– Jis – vienas didžiausių mano laimėjimų. Tai reiškia, kad Europoje tarp 14–17 metų snieglentininkų esu antras didžiojo šuolio rungtyje ir ketvirtas akrobatinio nusileidimo rungtyje. Tai tikrai solidus pasiekimas. Dabar reikia žengti tolyn ir siekti kuo aukštesnių vietų pasaulio jaunimo čempionate.

– Ar tikėjaisi, kad Sarajeve pavyks užkopti ant prizininkų pakylos?

– Iš tiesų tikėjau, kad galiu ne tik dalyvauti, bet ir laimėti. Europos jaunimo olimpiniame žiemos festivalyje dalyvavau pirmą ir paskutinį kartą, tad labai norėjau medalio. Ir man tai tikrai ypatingas įvykis. Kita vertus, galėjau parsivežti ne vieną, o du medalius. Akrobatinio nusileidimo rungtyje nuo trečią vietą užėmusio norvego Sebastiano Viko mane skyrė tik 0,25 balo. Jei palygintume su lengvąja atletika, tai būtų net ne šimtoji, o tūkstantoji sekundės dalis. Todėl po pirmos rungties nebuvau labai laimingas, nors ir ketvirta vieta yra geras pasiekimas. Bet kai matai, kiek nedaug trūko iki medalio, negali nuoširdžiai džiaugtis užimta vieta. Vis dėlto prieš antrą rungtį buvau ramesnis, apsipratau su trasa, startavau tvirtesnėmis kojomis – ir tai lėmė gerokai geresnį triukų atlikimą.

– Sidabro medalį atnešusioje rungtyje teisėjai už du triukus skyrė 183 balus. Ar likai patenkintas savo pasirodymu?

– Mūsų rungtyse už vieną triuką maksimaliai galima gauti 100 taškų, bet iš tiesų tai yra labai retas pasiekimas. Šiuo atveju teisėjų įvertinimais negaliu skųstis, nes 91 ir 92 balai – mano asmeninis rekordas. Nors pats jaučiau, kad galėjau ir geriau atlikti savo šuolius. Šiek tiek apmaudu, kad nepavyko trečiasis šuolis, kuris buvo sudėtingiausias ir už jį neabejotinai būčiau gavęs aukščiausią įvertinimą bei pelnęs ne sidabro, o aukso medalį. Kita vertus, reikia džiaugtis tuo, ką turiu, ir ruoštis naujoms varžyboms, kad jose galėčiau pasirodyti dar geriau.

Mūsų sporte svarbu ne tik kuo aukščiau iššokti ir kuo toliau nuskrieti, bet ir būtina turėti savo stilių, gražiai atlikti triuką.

– Lietuvoje snieglenčių sportas skamba gan egzotiškai. Kokia buvo pirmoji pažintis su šiuo sportu?

– Už pirmą pažintį su snieglente turiu dėkoti tėčiui. Jis pats aktyviai sportavo, tad nuo mažens ir mane pratino prie snieglentės. Kiek pamenu, pirmi nusileidimai buvo kartu su tėčiu, sėdint ant jo snieglentės. O būdamas 6 ar 7 metų ir pats pirmą kartą savarankiškai nusileidau su snieglente nuo kalno. Ne tik nusileidau, bet ir atlikau pirmą šuoliuką. Tai mane "užkabino", iš karto pajutau, kad snieglentės yra mano sportas, aistra ir gyvenimas. Kurį laiką domėjausi ir jėgos aitvarais, bet būtent su snieglente čiuožinėti man yra smagiausia.

– Ar nebuvo noro išmėginti jėgas kitose sporto šakose?

– Lankiau karatė treniruotes. Lyg ir gerai sekėsi, bet galiausiai pabodo. Teko išmėginti ir lengvąją atletiką. Kadangi mano vyresnė sesė Modesta yra lengvaatletė, ir man teko šiek tiek susipažinti su šia sporto šaka. Treneriai įkalbinėjo rimtai užsiimti lengvąja atletika, bet man asmeniškai visose rungtyse trūko improvizacijos, tad ir pasirinkau snieglentę. Mūsų sporte svarbu ne tik kuo aukščiau iššokti ir kuo toliau nuskrieti, bet ir būtina turėti savo stilių, gražiai atlikti triuką, kad paliktum įspūdį teisėjams.

– Kokių savybių reikia, kad būtum ne šiaip snieglenčių sporto mėgėjas, o elitinis sportininkas?

– Visų pirma reikia labai mėgti šią sporto šaką, mėgti snieglentes. Tai turi būti gyvenimo aistra. Jei eisi kaip į darbą – nieko gero nebus. Be abejo, aukščiausio lygio snieglentininkams reikia ir talento, atitinkamų fizinių savybių, koordinacijos, šoklumo. Tačiau svarbiausia – daug treniruotis. Ir pageidautina daryti tai ne vienoje vietoje, o kuo įvairesnėse arenose. Snieglenčių sporte nėra kažkokių arenos standartų, tad būtina kaupti patirtį keliaujant po pasaulį. Kita vertus, vien snieglentės nepakanka, būtinos ir papildomos jėgos treniruotės. Man labai padėjo tai, kad vaikystėje labai daug šokinėjau ant batuto, man tai patiko, ten atlikau ir pirmus savo kūlversčius, apsisukimus ore ir panašiai.

– Kokia snieglenčių sporto padėtis Lietuvoje? Ar yra kur sportuoti, ar tai populiari sporto šaka?

– Realiai yra tik kelios vietos, kur galima užsiiminėti snieglenčių sportu. Vilniuje, Ignalinoje, Druskininkuose. Pasirinkimas tikrai nedidelis. Nors norinčiųjų ir mėgstančiųjų snieglentes netrūksta. Manau, kad kuo daugiau žmonių įsitrauks į šį sportą, tuo geriau bus visiems. Tada gal ir man Lietuvoje atsiras tinkamas varžovas bei treniruočių partneris.

KOMENTARAS

Artūras Morauskas

Treneris

Motiejus ant slidžių ir snieglentės stovi nuo mažų dienų. Kol buvo jaunesnis, mes dar kartu dalyvaudavome varžybose, bet prieš ketverius metus supratau, kad jis mane, kaip ir visus kitus Lietuvoje, galutinai pralenkė. Tad nusprendžiau koncentruotis į treniravimą, nes snieglenčių sporte labai svarbu nuolat stebėti ir tobulinti atliekamus triukus, šlifuoti techniką ir pan. Nors Motiejus yra labai talentingas snieglentininkas, norint realizuoti savo potencialą jam taip pat reikia sunkiai dirbti treniruotėse. Beje, labai svarbu, kad kartu treniruotųsi ir dar bent vienas aukšto lygio snieglentininkas. Todėl mes nuolat bendraujame su italais, slovėnais, kartu treniruojamės, tai padeda sparčiau tobulėti ir pačiam Motiejui.

Snieglenčių sporte intensyviausias sezonas yra žiemą, tenka daug keliauti iš vienų varžybų į kitas. Lietuvoje su snieglente treniruotis galime tik ant vamzdžių, didžiojo šuolio rungčiai pas mus paprasčiausiai nėra tinkamų sąlygų, todėl neišvengiamai bent tris mėnesius per metus tenka praleisti kalnuose. O Lietuvoje daugiau laiko būname šiltuoju metų laiku, kai dominuoja fizinio pasirengimo treniruotės arba alternatyvus sportas su riedlentėmis, jėgos aitvarais ir pan. Taip pat labai svarbios yra kinezinės treniruotės, kurias Motiejus lanko Vilniuje.

Kitais metais didžiausią dėmesį skirsime Pasaulio taurės etapams, nes tai bus pagrindinė atrankos į 2022 m. žiemos olimpines žaidynes scena. Džiugu, kad mus palaiko ir Lietuvos tautinis olimpinis komitetas, įtraukęs Motiejų į potencialių olimpiečių sąrašus, skyręs finansavimą. Dabar galime visas jėgas skirti treniruotėms ir varžyboms. Tiesa, dėl to kenčia mokslai, bet Motiejus labai sparčiai progresuoja ir ateityje gali tapti elitinių snieglenčių sporto atstovų rato nariu.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių