G. Krapikas – apie vokišką tvarką, Š.Jasikevičiaus charakterį, ištikimybę „Žalgiriui"

Kai Miuncheno „Bayern“ antradienį Čempionų lygos ketvirtfinalyje 6:1 sumušė „Porto“ ekipą ir triuškinamai žengė į pusfinalį, Gintaras Krapikas plačiai šypsojosi. Didelis Vokietijos futbolo gerbėjas džiaugėsi ne tik pergale, bet ir tuo, kad „Žalgirio“ rūbinėje galės traukti per dantį visus, kurie yra nusiteikę prieš jo palaikomą ekipą.

„Visiems „Bayern“ priešininkams ryt laisva diena atšaukiama ir visi turės papildomai padirbėti“, – tokią žinutę iš Krapiko gavo krepšininkai, linkėję Vokietijos klubui pralaimėjimo. Nors tai tebuvo trenerio pokštas, niekas „Žalgiryje“ nenustebtų, jeigu Krapikas iš tiesų sukviestų į treniruotę. Darbščiausiu ir daugiausiai dirbančiu žmogumi klube laikomas strategas sau ir kitiems kelia tik aukščiausius reikalavimus.

„Žalgiris“ laisvą dieną užsitarnavo tik po to, kai per 9 dienas iškovojo 5 triuškinamas pergales LKL čempionate. Laimėdami vidutine 31,2 taško persvara, žalgiriečiai į finišo tiesiąją įsuko būdami geros nuotaikos.

Šeštadienį Kauno klubas dėl pirmosios LKL reguliariojo sezono vietos kausis su Vilniaus „Lietuvos rytu“, o šios dvikovos išvakarėse „Žalgirio“ strategas tinklalapiui „BasketNews.lt“ pravėrė asmeninio gyvenimo ir klubo rūbinės duris.

– Jus pažįstantys žmonės žino, kad labai mėgstate tvarką, kad viskas būtų laiku ir vietoje. Tai gyvenimo Vokietijoje pasekmė?

– Gal man pačiam Vokietija labai tiko – mano toks būdas, kad jų gyvenimo tvarka buvo ideali. Man nereikėjo pasikeisti. Kaip kad vietiniai sakė, buvau vokiškiausias vokietis ir tarp jų – pagal punktualumą, tvarką, žodžio laikymąsi. Ne tiek Vokietija mane pakeitė, kiek ji man tiko.

– Ar žinote, kad rūbinėje kartais juokais esate pavadinimas vokiečiu?

– Taip, tekę girdėti. Nesvarbu, kaip pavadina, svarbiausia, kad tai nebūtų patyčia. Kiekvienas turime kažkokią pravardę. Pavyzdžiui, Šarūną vadiname legenda, nes jis ir oficialiai toks yra. Ir tai ne pajuoka, o didelis jo įvertinimas. Nematau jokios problemos, kad žaidėjai taip mane pavadina, juolab, kad atvirai ir nesako, tik tarpusavyje.

– Jeigu jūs vokietis, tai Šarūną pagal emocijas turbūt būtų galima ispanu pavadinti?

– Daug vardų jam galima sugalvoti – ir graikas, ir ispanas, ir Izraelio atstovas. Kad ir kas jis bebūtų, jis žaidęs stipriausiose komandose. Šiemet jos visos buvo mūsų varžovės, ir buvo labai smagu matyti, kaip jį sutikdavo ir pagerbdavo.

– Kaip ramus ir šaltas „vokietis“ taip gerai sutaria su emocingu „ispanu“?

– Man emocijų irgi užtenka, tas „vulkanas“ išsiveržia. Gal tik bendrai gyvenime esu  mėgstantis, kad viskas būtų suplanuota. Pavyzdžiui, treniruotėje netgi įsirašau laikus, kiek turi užimti tam tikri pratimai, kad labai neišsiplėstume. Be abejo, treniruotės metu padarau korekcijų, bet planavimas man patinka.

O dėl Šarūno, aš ne be reikalo buvau tas žmogus, kuris vadovams pasiūlė jį kalbinti į trenerių kolektyvą. Visgi jis turi didelę patirtį, žaidęs gerose komandose, su gerais treneriais. Nuomonė žmogaus, kuris pats žaidęs ir daug ką pažįsta, labai svarbi ruošiant rungtynių planą. Labai džiaugiuosi, kad Šarūnas prisijungė prie trenerių kolektyvo.

Kai kas prieš sezoną prognozavo, kad Šarūnas su savo charakteriu bandys mane užgožti, perlipti. Jis ir nesikeičia, o tai yra labai gerai. Bet mes labai gerbiame vienas kitą. Pats esu jo prašęs, kad per rungtynes jis įsikištų savo patarimais, ypatingai dėl įžaidėjų, dėl keitimų, patartų man ar nuramintų. Jo aktyvus dalyvavimas rungtynėse yra mano prašymas ir nenorėčiau, kad asistentas tik ramiai sėdėtų nosį krapštydamas. Praėjo nemažas sezono etapas ir tikrai esu patenkintas tuo, kaip mes bendradarbiaujame.

– Užsiminėte apie kalbas, jog Šarūnas jus užgoš. Lygiai taip pat buvo kalbama, kad jeigu kas nors jums nepavyktų, jis iš karto jus pakeistų.

– Jeigu tik taip būtų, okey, tai klubo reikalas. Vis tiek Šarūnas, nusprendęs pereiti į trenerio darbą, turi ambicijų tapti vyriausiuoju treneriu. Jo žinios ir charizma tam tinka. Todėl jeigu klubas būtų kažkuriuo momentu mane atleidęs, būtų logiška, kad jis būtų perėmęs vyriausiojo trenerio vietą. Bet kol kas dirbame kartu ir vykdome tuos uždavinius, kuriuos klubas iškėlė. Stengsimės tai padaryti iki galo.

– Šarūnas į jus kreipiasi „jūs“, ar ne?

– Taip. Žinote, praėjusiais metais po vienų pralaimėtų finalo rungtynių Klaipėdoje kilo toks aštresnis pokalbis. Aš buvau kažkiek nepatenkintas, kaip Šarūnas žaidė ir išreiškiau nepasitenkinimą. Aišku, tai buvo emocingai. Jį taip pat pagavo emocijos ir sakė maždaug „tu man kažko neleidai realizuoti“. Aš pagautas emocijų irgi jam pasakiau, kad „visų pirma ne tu, o jūs“. Kažkaip nuo tada taip ir liko. Nors nekreipiu į tai didelio dėmesio, jeigu kada nors tai ir pasikeis, nebūsiu nieko prieš.

– Pernai pritaikėte taisyklę, kad jeigu žaidėjas gauna techninę, jis iš karto turi eiti į dušą. Ar ši praktika dar galioja?

– Taip, bet kai yra reguliarusis sezonas, to neaštrinau. Visgi kai artėja lemiamos rungtynės, tą taisyklę aš primenu. Vyrams sakau, kad teisėjus turime pamiršti ir dirbti savo darbą, o teisėjai – savo. Bet jeigu taip atsitiks, kad gausite techninę, tada bėkite – net ne bėkite, o sprintuokite iš salės, kadangi nesuprantate, apie ką kalba. O dabar prieš pačias svarbiausias rungtynes tai priminsiu dar kartą.

– Tai iš tiesų itin akivaizdu aikštėje – šiemet „Žalgiryje“ nebeliko verkšlenimo dėl teisėjų.

– Galvoju, kad su teisėjais turėtų bendrauti treneris. Kiekvienas treneris pabando atkreipti dėmesį ar panašiai. Teisėjai klysta, ir kartais jiems tai pasakai. Kartais būna kažkas nevaldomo, todėl bandau aktyviau įsikišti. Teisėjas turi teisę mane nubausti technine pražanga, bet stengiuosi tos ribos neperžengti. Žaidėjų prašau tuo neužsiimti, nes tai kainuoja papildomą energiją – jeigu pradeda skųstis vienas, tada prisijungia ir kitas, trečias. Tada žiūrime, kad ir aš puolu, ir žaidėjai puola, ir suoliukas. Tokiu atveju mes užsiimame ne tuo, kuo turėtume užsiimti. Galvoju, kad ta taisyklė iš tiesų sudrausmino komandą.

– Dabartinė karta itin daug naudojasi telefonais, planšetėmis, daug laiko praleidžia internete. Esate minėjęs, kad rūbinėje tokių dalykų nepateisinate, ar ne?

– Jeigu vyksta susirinkimas, vaizdo peržiūra, ar kažkas, kur būname visi kartu, telefonai turi būti išjungti. Šį sezoną nebuvo nė karto, kad kažkieno telefonas būtų suveikęs. Tiesa, gal ir buvo kartą, bet tada skambėjo Manto Kalniečio telefonas, kuris sportuoja individualiai prieš mus arba po mūsų. Nors telefonas skambėjo šalia rūbinės, visi buvę rūbinėje susižvalgė, kadangi tai mums neįprasta. Galvoju, kad vyrai supranta tokios tvarkos būtinybę. Manau, kad atėjus lemiamam etapui, nuo telefonų reikia atsiriboti ir prie pietų stalo.

– O jūs pats ar naudojatės, pavyzdžiui, „Facebook“?

– Ne. Reiškia, manęs kaip žmogaus nėra (juokiasi). Nesinori kažkokią anketą susikūrus ten visai nedalyvauti, o jeigu dalyvaučiau, tai atimtų laiko. Tam reiktų skirti laiko, o aš turiu kaip tą laiką panaudoti ir produktyviau. Gal kai nebus darbo arba bus neišvengiama, tuomet ir susikursiu.

– Šiemet „Žalgiris“ išsiskiria tuo, kad jame dvi ryškios amžiaus grupės – jauni 20-23 metų krepšininkai ir vyresni žaidėjai, kuriems per 30 metų. Kaip vyksta darbas su komanda, kurioje taip ryškiai pasidalija kartos?

– Reikia atkreipti dėmesį į tam tikrus dalykus. Negali Robertas Javtokas ar Darius Songaila treniruotis tiek pat dažnai ir ilgai, kaip Lukas Lekavičius, Vaidas Kariniauskas ar Tomas Dimša. Jeigu kažkokią dieną turime tik vakarinę treniruotę, tai rytinė būna „optional“ – teoriškai gali pasirinkti, ar nori joje dalyvauti. Tačiau faktiškai, turi joje būti (šypsosi). Mes tada dirbame su žaidėjais individualiai. Lygiai taip pat su fizinio rengimo treneriais dirbama skirtingai – jaunimui dar reikia ugdyti, stiprinti kūną, o vyresniems žaidėjams reikia tik palaikyti kuo geresnę sportinę formą. Po tiek žaidimo metų visiems vyresniems žaidėjams ką nors skauda, o dabar, artėjant svarbiausioms kovoms, juos reikia ypatingai tausoti. Negalima jų nuvaryti nuo kojų, o paskui reikalauti, kad aikštelėje demonstruotų rezultatus.

– Kas maloniausiai stebina iš jaunimo?

– Manau, kad daugelis pažengė į priekį. Ypatingai, kai pradėjome sezoną galvodami, kad Maalikas Waynsas bus pagrindinis įžaidėjas, kažkurį iš jaunų vyrų pasirinksime kaip pagrindinį pagalbininką, o kitą – kaip trečią įžaidėją. Išėjo taip, kad Maalikas išvažiavo dėl traumos ir mes pradėjome sezoną su dviem jaunais įžaidėjais. Tai buvo rizikinga, bet jie buvo tikri šaunuoliai, neišsigando ir nepanikavo. Aišku, tas patirties trūkumas mums kainavo, bet negali reikalauti iš žmogaus, debiutuojančio Eurolygoje, kad žaistų be klaidų. Jie tikrai solidžiai pasirodė ir nusipelnė, kad apie juos gerai atsilieptų. Atėjus Willui Cherry, jo integracija užtruko, kadangi tai pirmas amerikiečio sezonas Europoje. Jam reikėjo duoti daugiau žaidimo laiko, kad jis kuo greičiau įprastų prie naujo stiliaus, todėl šiek tiek nukentėjo mūsų jauni įžaidėjai. Visgi kiekvienai galimybei pasitaikius stengiuosi jiems kompensuoti žaidimo laiką. Pasibaigus Eurolygai, LKL čempionate jaunimas gavo daugiau laiko pasireikšti ir man pačiam labai svarbu, kad jie pasiruoštų atkrintamosioms varžyboms.

Galvoju, kad ir Edgaras Ulanovas progresavo. Visgi ir jis dar jaunas žaidėjas, pirmi metai „Žalgiryje“ ir Eurolygoje. Jis išsikovojo savo minutes, kadangi naudingai žaisdavo. Artūras Gudaitis sunkiai pradėjo, bet įsivažiavo. Jį truputį sustabdė trauma, kuri dabar neleidžia optimaliai pasiruošti. Yra teigiamų postūmių. Visada norėtųsi greičiau ir daugiau, bet darbas jiems tikrai duoda naudos.

– Didelė komandos sėkmės priežastis tiek aikštėje, tiek už jos ribų yra Jamesas Andersonas. Kuo jis yra kitoks nei anksčiau Kaune žaidę legionieriai?

– Legionierius turi būti išskirtinis talentas, o tokių gerų žaidėjų „Žalgiryje“ yra buvę ir daugiau. Bet kalbant apie žmogiškąsias savybes, požiūrį į darbą, atsakomybę, tai manau, kad tokio legionieriaus mes dar neturėjome. Tai žaidėjas, kuris atvykęs iš Amerikos turėjo priprasti prie komandos, kurioje vien lietuviai. Daugelis pasijustų nuskriausti, o Jamesas taip nesijautė. Be abejo, jis nesupranta lietuvių kalbos, bet komanda jį vis „įvesdavo“ į pokalbį, paaiškindavo, apie ką kalbama ar juokaujama. Nereikia tikėtis, kad jam įėjus į rūbinę, visi lietuviai pradės kalbėti angliškai, ir jis tai puikiai supranta. Aišku, kai atvažiavo Cherry, jam yra lengviau. Bet jo žmogiškos savybės ir krepšininko galimybės daro Jamesa labai svarbiu žaidėju komandoje.

– Jūs pats, kiek esu matęs, treniruotėse viską aiškinote angliškai netgi tada, kai Andersonas buvo vienintelis amerikietis.

– Taip, esame taip sutarę, kad per treniruotes ir rungtynes aš kalbu angliškai, kad visi suprastų. O kai vyksta susirinkimai ar svarbesnė analizė, kalbu lietuviškai. Svarbu, kad lietuviai viską puikiai suvoktų, o mano anglų kalba nėra tobula. Čia Šarūnas stipresnis, kadangi jis ir mokėsi Amerikoje, todėl per susirinkimus jam tenka padirbti vertėju.

– „Žalgiryje“ kaip treneris su pertraukomis dirbate 15 metų ir visi žino jūsų neeilinį atsidavimą šiai komandai. Ar apie šio klubo svarbą ir vardą dar reikia priminti jauniems žaidėjams?

– Pasakyti reikia. Galvoju, kad jie tai supranta, bet aš jiems visada sakau: vyrai, neužtenka būti „Žalgiryje“ ir laukti, kol Javtokas, Songaila ar Jankūnas pabaigs savo karjerą ir jūs pakilsite į komandą vien todėl, kad buvote dubleriuose. Jūs turite jiems lipti ant kulnų, jūs turite juos stumti iš komandos savo energija, savo noru, savo atsidavimu, kiekvienos treniruotės išnaudojimu. Jums kiekviena treniruotė turi būti kaip rungtynės. Savo energija jūs turite šmėžuoti treneriams prieš akis, kad po to aš galvočiau: kas čia toks aktyvus buvo? Šitam reikia duoti galimybę kitose rungtynėse, nes jis to nusipelnė. Bet jeigu aš grįžtu po treniruotės namo ir jų nepastebėjau, jiems tada ir žaidimo laiko neduosiu. Kodėl turėčiau duoti? Vien todėl, kad jie jauni? Minučių „Žalgirio“ komandoje reikia nusipelnyti ir jie tai turi suprasti.

Man dabar labai patinka klubo pasirinkta kryptis, kai iš A.Sabonio krepšinio centro per dublerių komandą yra galimybė patekti į „Žalgirį“. Visi turi matyti, kad gerai dublerių komandoje žaidę krepšininkai turės galimybę įsitvirtinti „Žalgiryje“, o ne taip, kad prisipirksime užsieniečių ir jaunimas galės eiti kur tik nori. Dabar ši sistema tikrai veiks.

– Kas iš dabartinių dublerių turi daugiausiai galimybių ateityje žaisti „Žalgiryje“?

– Varnas, Echodas, Birutis, dar keletas vyrukų. Jie turi potencialą, bet įdomu, kaip  atrodys atėję į vyrų lygį. Kai kuriuos iš jų buvome paėmę prieš sezoną, kai pats dar dirbau su rinktine. Jų nemačiau, bet iš Šarūno pasakojimų susidariau nuomonę, kad yra įdomių vyrukų, kurie artimiausiu metu belsis į komandą ir labai tikėsimės, kad jie atitiks „Žalgirio“ lygį.

– Jūs pats turite kontraktą su „Žalgiriu“ ir kitam sezonui, ar ne?

– Ne, tik šiam. Kontrakto trukmė nieko neduoda, jeigu nėra rezultatų – tave atleis, net jeigu turėsi ilgalaikę sutartį. Turi būti itin garsus treneris, kad nutraukus ilgalaikį kontraktą dar kažką gautumei. O kadangi čia tokio vardo dar nėra, aš noriu kiekvienais metais susėsti su vadovais ir išgirsti, ar jie buvo patenkinti, ar aš buvau patenkintas. Jeigu abi pusės patenkintos – tada pratęsti sutartį dar metams, jeigu ne – tada be jokių pykčių išsiskirti. Čia ne ta komanda, kurioje aš noriu pyktis.

– Kaip suprantu, pats esate didžiausias savo darbo teisėjas?

– Taip.

– Su kolegomis esame kalbėję, kad trenerių karjeros įprastai klostosi vienodai – jie sutinkami kaip mesijai, o išsiskiriama sumaišant juos su žemėmis. Ar įmanoma užsiauginti storą odą ir nekreipti dėmesio į tai, kas apie tave kalbama?

– Manau, kad visiškai atsiriboti neįmanoma. Mes esame žmonės, todėl tikrai tavęs negali neveikti, jeigu nuolat peikia, jeigu kalba, kad čia esi tik laikinai. Bet reikia išmokti į tai nekreipti dėmesio. Reikia tikėti tuo, ką darai. Be abejo, reikia ir sėkmės, turi būti rezultatai, kad galėtumei tęsti savo darbus.

Po rungtynių visada skaitau straipsnius, man įdomi jūsų, sporto žurnalistų nuomonė, bet neskaitau skaitytojų komentarų. Neskaitau nei po gerų, nei po blogų rungtynių. Nesinori gadintis nuotaikos, ypač žinant, kad lietuviai nėra dideli optimistai. Jeigu kažkas gerai, tai komentatoriai patylės, bet jeigu blogai, tai dar patirštins. O vieta „Žalgiryje“ labai karšta.

– Bet turbūt šiemet ta vieta pakankamai tvirta?

– Klubas prieš sezoną duoda tam tikras užduotis. Nesvarbu, kaip mes patekome į šešioliktuką, bet mes tą pirmą uždavinį įvykdėme. Antras uždavinys buvo laimėti federacijos taurę ir tai taip pat įvykdėme. Trečias uždavinys, be abejo, pagrindinis, yra LKL čempionų vardo apgynimas. Kol kas dar to nepralaimėjome. Didelių priekaištų gal ir neturėtų būti.

Be abejo, žiūrint atskirais etapais, buvo ir blogų rungtynių, ir blogų savaičių. Bet sudėtinga nuo sezono pradžios iki pabaigos išlaikyti vienodai gerą ritmą. Buvo ir taip, kad „Neptūnui“ pralaimėjome du kartus per trumpą laiką, todėl atsirado nervingumas. Bet tokio momento, kad būtume visiškai sugriuvę, nepasitaikė.

 



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių