Istorinis „Žalgirio“ pasiekimas – įveikus neeilinių duobių kupiną kelią

Didžiausias Kauno „Žalgirio“ pasiekimas Eurolygoje šį tūkstantmetį tapo oficialus, kai patys to pasiekimo autoriai apie tai nė nenutuokė. Jie buvo pernelyg užsiėmę kitais reikalais.

Madrido „Real“ buvo ką tik padidinę pranašumą iki 5 taškų ir piktas Šarūnas Jasikevičius paprašė minutės pertraukėlės. Susisodinęs savo auklėtinius priešais save, Šaras emocingai aiškino, kaip reikėtų žaisti, ir tikrai negalvojo, kas dedasi už 3500 kilometrų.

Tą akimirką Tel Avive Deshauno Thomaso metimas paskutinę mačo sekundę skriejo pro šalį ir vietos „Maccabi“ 75:76 nusileido Atėnų „Panathinaikos“ komandai. Tai reiškė, kad nepriklausomai nuo mačo Madride baigties, „Žalgiris“ užsitikrino vietą Eurolygos ketvirtfinalyje. Madride dar buvo likusios žaisti 14 minučių, bet jau buvo aišku, kad „Maccabi“ nebepavys „Žalgirio“.

Kauno klubas tapo septintuoju, užsigarantavusiu vietą tarp aštuonių stipriausiųjų.

Apie šį pasiekimą žinojo vos keli ant „Žalgirio“ suolo sėdėję žmonės, tarp jų – Paulius Motiejūnas ir Robertas Javtokas, nuolat telefone tikrinę rezultatą Tel Avive. Krepšininkams apie tai nebuvo pranešta iki pat mačo pabaigos.

Ironiška, kad toks „Žalgiriui“ milžiniškas pasiekimas paskendo pralaimėjimo kartėlyje. Kauniečiai 81:88 nusileido „Real“ komandai ir po dvikovos rūbinėje niekas pernelyg nedrįso džiaugtis didžiausiu laimėjimu per pastaruosius 19 metų.

Tai buvo keista situacija. „Žalgiris“ – ketvirtfinalyje, tarp 8 stipriausių Eurolygos komandų. Šitame velniškai sudėtingame turnyre, kur už nugarų reikia palikti bent 8 kitas ekipas, Kauno klubas tai padarė, bet niekas nešokinėjo iš laimės.

Kita vertus, žinant, kokį kelią per tuos 19 metų nuėjo „Žalgirio“ klubas, nereikėtų niekuo stebėtis. Galbūt toks būdas užsitikrinti vietą tarp 8 stipriausių Europoje ir yra pats tinkamiausias komandai, kuri per paskutinius du dešimtmečius patyrė tiek visko, kad jos istorijas galima talpinti į knygą.

Bankroto šmėkla, rungtynių boikotas, ekscentriškas savininkas, subliuškęs svajonių sezonas, pabėgęs savininkas, draudimas registruoti žaidėjus, milžiniškų skolų šleifas. Ir pralaimėjimai. Daug daug pralaimėjimų. „Žalgiris“ per pastarąjį dešimtmetį patyrė per daug blogų epizodų.

Nuo tada, kai „Žalgiris“ paskutinį kartą žaidė atkrintamosiose varžybose, praėjo 17 metų. Tiesa, ta 2001-ųjų Eurolyga ir jos atkrintamosios buvo tokio žemo lygio, kad to net niekas neprisimena.

Kad patektų į atkrintamąsias, „Žalgiriui“ tuomet tereikėjo aplenkti dvi grupės komandas. Grupėje, kurioje žaidė Lugano „Snakes“ iš Šveicarijos, „KK Zadar“ iš Kroatijos, Madrido „Estudiantes“, Atėnų „Persiteri“ ir Bolonijos PAF, tai neatrodė itin sudėtingas uždavinys.

„Žalgiris“ tada sugebėjo pralaimėti Šveicarijos komandai, bet su 6 laimėjimais per 10 dvikovų grupėje užėmė trečiąją vietą ir pateko į aštuntfinalį. Jame kauniečiai tiek išvykoje, tiek namie nusileido Atėnų AEK krepšininkams ir baigė pasirodymą Eurolygoje.

Po to buvo 2003-2004 metų sezonas, kai Arvydo Sabonio vedamą „Žalgirį“ nuo finalo ketverto skyrė vienas metimas. Vienas netaiklus metimas.

Tuomet „Top 16“ etapas vyko komandas padalijus į keturias grupes, o grupių nugalėtojai gaudavo kelialapį į finalo ketvertą. „Žalgiris“ tą kelialapį beveik turėjo, bet Derrickas Sharpas smeigė tritaškį aidint sirenai Tel Avive ir po to pratęsime sudaužė „Žalgirio“ viltis.

2012-2013 m. „Žalgiris“ tapo reguliariojo sezono grupės nugalėtoju ir viltys apie atkrintamąsias buvo didelės, bet viskas netrukus pradėjo byrėti lyg kortų namelis, kai „Žalgirį“ pradėjo purtyti finansinė krizė. Galiausiai „Top 16“ etapo grupėje buvo finišuota šeštoje vietoje, patyrus 8 nesėkmes per 14 rungtynių.

Šie trys sezonai buvo sėkmingiausi „Žalgiriui“ moderniojoje Eurolygoje. Trys sezonai per 18 metų.

O kiek buvo blogų sezonų.

Paulius Motiejūnas ir Paulius Jankūnas buvo komandoje 2008-2009 m. sezone, kai ją supurtė didžiausia krizė klubo istorijoje. Kelis metus besikaupusios skolos sprogo lyg pūlinys, kai „Žalgirį“ sezono pradžioje pavedė keli rėmėjai. Komanda buvo surinkta ne pagal kišenę, todėl netrukus ji ėmė byrėti – pirmiausia išsilakstė visi legionieriai, o vasario mėnesį kantrybė trūko ir likusiems lietuviams.

Nebesulaukdami žadėtų pinigų, krepšininkai atsisakė vykti į LKL rungtynes Kėdainiuose. Žaidėjai tai matė kaip paskutinį ėjimą, siekiant kažką pakeisti.

„Tas sezonas buvo kažkokia tragedija, – dabar tai prisimindamas, tinklalapiui „BasketNews.lt“ kalbėjo Paulius Jankūnas. – Komanda buvo suburta nebloga, bet pradėjo byrėti legionieriai, visi išsivažinėjo, likome tik mes, lietuviai. Žinojome, kad pinigų negausime, tempėsi, tada nenorėjome važiuoti į Kėdainius. Tada buvo sunkiausia, atrodė, kad tik stebuklas gali išgelbėti „Žalgirį“.

Paulius Motiejūnas buvo ką tik perėmęs „Žalgirio“ direktoriaus pareigas, kai jį įsuko tokio lygio tornadas. 2008 metų spalį jis komunikacijos direktoriaus pareigas iškeitė į klubo vadovo kėdę, o jau po keturių mėnesių svarstė, kad galbūt ir pačiam teks išbėgti į aikštę.

„Variantas B buvo registruoti dublerius, – pasakodamas apie krepšininkų boikotą, sakė Motiejūnas. – Rimtai apie tai svarstėme. Juokavome, kad ir personalas žaistų. Dabar, žiūrint iš šono, tai atrodo juokinga, bet tai buvo kritinis momentas.“

„Žalgirio“ vadovai tuomet laimėjo kelias dienas, kai LKL sutiko nukelti rungtynes vėlesnei datai, o Kauno klubas buvo išgelbėtas praktiškai paskutinę sekundę – jam paramą tuomet paskyrė „Respublikos leidinių grupės“ vadovas Vitas Tomkus.

Dar po kelių mėnesių oficialiu klubo savininku tapo Vladimiras Romanovas ir skolos ėmė tirpti. Bent kurį laiką.

Visgi iš pradžių optimistiškai sutiktas Romanovo atėjimas netrukus virto tikru prakeiksmu, o vienas pirmųjų tai pajuto Darius Maskoliūnas. Dabartinis Šarūno Jasikevičiaus asistentas 2009-2010 m. sezone buvo „Žalgirio“ vyriausiasis treneris ir su komanda kovojo LKL finale, kai šiam įsibėgėjant buvo netikėtai išmestas iš komandos.

Prieš „Žalgiriui“ išvykstant į Vilnių žaisti trečiųjų LKL finalo serijos rungtynių, Romanovas Maskoliūnui pranešė, kad šis yra atleidžiamas iš vyriausiojo trenerio pareigų. Strategas, apgintas žaidėjų, visgi liko poste trečiajam mačui, bet kai jis buvo pralaimėtas paskutinėmis sekundėmis, Maskoliūno galva krito.

Romanovas per savo žiniasklaidos kanalus tuomet Maskoliūną išvadino „Zuoko kariu“ ir dėl šios istorijos legendinio „Žalgirio“ kapitonas purtosi iki šiol.

„Žmogus nesupranti nei už ką, nei kodėl, nei kaip… – prisimindamas 9 metų senumo įvykius, galvą purtė Maskoliūnas. – Apjuodina, išmeta iš komandos, nori išmesti iš komandos istorijos.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių