Nuo krepšinio aikštelės iki bažnyčios

Į klausimą, kas lemia Klaipėdos įvaizdį, atsakymo ilgai ieškoti nereikia. Be uosto, jūros, džiazo ir laivų, krepšinio aistruoliai kaipmat paminėtų "Neptūno" vardą. Čia gimęs ir augęs uostamiesčio krepšinio komandos kapitonas Martynas Mažeika – tikras pajūrio vaikas, nuo mažų dienų miesto gatvių aikštelėse pradėjęs kamuolį mėtyti į krepšį. Šiuo metu Martyno asmeniniame gyvenime – nemažai permainų. Prieš mėnesį sportininkas sulaukė dukros Matėjos, kuri – antrasis vaikas krepšininko šeimoje. Nespėjantis miestiečiams spausti rankų sportininkas kuklus ir atviras: "Nebijau suklupti. Lietuvoje vyrauja per didelis žvaigždžių kultas. Mūsų šalyje jų nėra, o Klaipėdoje juo labiau". Šeimą didžiausiu savo džiaugsmu ir pasiekimu laikantis Martynas – apie tikėjimą, pomėgius ir tenkančius gyvenimo vaidmenis.

Netektys užgrūdina

– Šiandien varžybose su "Lietuvos rytu" rungsitės be vidurio puolėjo S.Galdiko, jaudinatės?

– Sėkmės nesuplanuosi. Praradome komandos kareivį, gali būti, kad šį sezoną aikštelėje daugiau jo neišvysime. Varžyboms jis atiduodavo visas savo jėgas, o kartais žaisdavo net ir už du. Todėl komandai tai – didelė netektis. Tačiau neleidžiame sau verkšlenti ar galvoti apie praradimus. Kovosime iki galo.

– Ar didelė atsakomybė tenka komandos kapitonui? Jei treneris – galva, koks yra jūsų vaidmuo?

– Kapitonas – antra mažytė galva prie trenerio. Nors treneris priima pagrindinius sprendimus, tačiau ir kapitonas turi tam tikrų įsipareigojimų. Tai – užkulisiniai dalykai. Turi sekti kiekvieno iš 12 komandos narių būseną, pastebėti emocijas – galbūt kuris nors iš jų yra palūžęs, todėl turi jį paskatinti. Svarbiausia – palaikyti komandinę dvasią, bendrauti. Kitaip nieko nebus. Ypač su užsieniečiais, kuriems čia viskas yra nauja. Todėl po varžybų skiriame laiko bendrai vakarienei, kur gali sužinoti, kas neduoda ramybės komandos nariams, arba pasidžiaugti laimėjimais. Negalima užsidaryti. Fizinis krūvis iš tiesų yra didelis, todėl privalai atsipalaiduoti.

– "Neptūno" komandoje, skirtingai nei kitose, dominuoja šio miesto – Klaipėdos krepšininkai. Kaip čia jaučiasi atvykėliai?

– Gal tai ir lemia klaipėdietišką komandos dvasią. Patrauklus tas mūsų miestas. Klaipėda nėra didelė, susisiekimo atžvilgiu nereikia planuoti dieną į priekį, kad visur suspėtum, todėl jaučiuosi čia laisvas. Esu čia gimęs, augęs, todėl norisi atiduoti miestui savotišką duoklę. Kovojame ne tik dėl savęs ar komandos, bet ir dėl Klaipėdos žmonių. O atvykėliai, kurie jau nebe pirmą sezoną žaidžia uostamiestyje, netruko įsijungti į mūsų gyvenimą. Jaučiame bendrystę. Jiems čia patinka, tik pajuokauja dėl oro – esą labai jau vėjuota. Dauguma ketina Klaipėdoje apsistoti ilgesniam laikui.

Planuose – studijos

– Ir pačiam nesvetima jų patirtis – nemažai laiko blaškėtės po Europą.

– Taip, teko daug kur pabūti. Keleri metai Vokietijoje žaidžiant Berlyno "Alboje", taip pat Graikijoje, Italijoje, Ukrainoje, kur skirtingos kultūros ir žmonės. Pavyzdžiui, vietiniai vokiečiai myli savo žaidėjus, palaiko net ir nesėkmės atveju, nesu girdėjęs nė vieno blogo žodžio. Tiesa, pradžioje nustebino pačios šalies atmosfera, disciplinuotumas, tačiau per trejus gyvenimo metus pripratau. Mokiausi vokiečių kalbos ir vėliau man tapo priimtina tos tautos tvarka. Nors, atrodo, Vokietijoje krepšinis nėra pirmaeilė sporto šaka, tačiau salės – sausakimšos ir sirgalių tikrai netrūksta. Priklausiau komandai, kurią sudarė labai skirtingi, iš įvairių šalių atvykę žaidėjai: serbai, amerikiečiai ir panašiai. Graikai jau kitokie – lėti, niekur neskubantys, kitų problemos jiems nelabai rūpi. Tačiau negali apibendrinti visos tautos pažindamas tik kelis žmones, yra daugybė aplinkybių, kultūrinių skirtumų. Tai buvo gera gyvenimo mokykla. Tiesa, labai gerai sutardavau su latviais. Kai kuriuos iki šiol aplankau.

– Dažnai tenka girdėti, kad su krepšininkais – arba apie sportą, arba nieko.

– Esu girdėjęs pareiškimų "aš – krepšininkas, kam man skaityti?". Bet aš atrandu dominančių knygų. Net ir iš filmų gali mokytis – jei ne tik tuščiai vėpsai. Mokaisi iš situacijų, iš veikėjų, taigi visur galima įžvelgti daugiau nei paviršutiniškus dalykus. Mane domina istoriniai, biografiniai kūriniai. Žaviuosi muzikantu Elviu Presley ir apie jo biografiją galiu viską papasakoti. Nenoriu apsiriboti įgytu diplomu, galvoju apie ateitį. Galbūt net apie trenerio darbą, todėl mąstau apie kitas studijas.

Ant rankos – vaikų vardai

– Vos 24 metų sukūrėte šeimą. Nebaugino įsipareigojimai?

– Didžiajam Nojui greitai bus ketveri. Prieš mėnesį gimė dukra Matėja. Gali skambėti nuobodžiai, tačiau neapsimetinėdamas galiu pripažinti, kad esu labai šeimyniškas. Man šeima – visų svarbiausia. Žaviuosi matydamas už rankų susikibusius senolius, tiek metų išlaikiusius darnią draugystę. Ir pats to siekiu. Man nemalonu matyti tiek daug besiskiriančių šeimų. Vaikai neturėtų kentėti dėl tėvų klaidų. Esame jiems didžiausias autoritetas ir pavyzdys. Žinoma, būna momentų, kai pavargsti, esi suirzęs, bet būtina bendrauti, išsikalbėti. Mano žmona supratinga, visur einame kartu, todėl nėra progų atsirasti pykčiams.

– Todėl ir tatuiruotė su vaikų vardais?

– Jau yra užsakyta ir antroji. Pildysiu ranką. Galbūt tai bus ne tik užrašai su vaikų vardais, gal piešinys.

– Nojus ir Matėja – hebrajiški vardai. Neatsitiktinai?

– Šių vardų reikšmė mums su žmona Akvile iš tiesų svarbi. Specialiai dovanojome dvi "j" raides vaikams. Išvertus iš žydų kalbos "Matėja" reiškia dievo dovaną. Mums abiem šie vardai labai patiko.

– Esate tikintis?

– Bažnyčios lankymas man savotiškas pabuvimas su savimi. Tai perėmiau iš tėvų. Buvau pratinamas prie vakarinės maldos nuo vaikystės. Ir tai išliko iki šiol. Kartais nėra lengva atrasti laiko, bet kelias minutes tikrai galiu skirti. Bažnyčioje lieki vienas su savo mintimis, čia nėra vietos apsimetinėjimui. Tai gana jautri tema. Nesinori nieko užgauti, kiekvienam tikėjimas turi skirtingą reikšmę. Ramuma dvelkia šalia namų esanti Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia. Taip pat su žmona mėgstame aplankyti Kretingos vienuolyną, kuriame susituokėme bei pakrikštijome vaiką.

– O kaip gyvenime atsirado krepšinis?

– Mokytis krepšinio pradėjau kiek vėliau nei kiti – nuo dešimties. Tačiau dar ilgą laiką prieš tai kieme žaisdavome su vaikais. Tėvai labai palaikė mane, matė mano didelį užsidegimą. Todėl sudavė gerą spyrį tikslo link.

– Nė viena komanda negali pasigirti tokiomis ovacijomis į aikštelę išbėgus jos kapitonui. Ar varžybų atmosfera lemia jų rezultatą?

– Žinoma. Kai matai pilną areną žmonių, užplūsta geros emocijos. Nors tuo metu esi susikoncentravęs į žaidimą, tačiau peržiūrėjęs filmuotą medžiagą dar kartą maloniai nustembi. Smagu matyti kova užsidegusius žmonių veidus.