„Sezono pradžia manęs nedžiugino, o pabaiga susiklostė priešingai – taip, kaip ir tikėjausi“, – sakė naudingiausias Lietuvos krepšinio lygos (LKL) čempionato finalo žaidėjas žalgirietis Tomas Delininkaitis.

Per reguliarųjį sezoną Kauno „Žalgirio“ gynėjo T.Delininkaičio statistika nežibėjo – aikštėje praleisdamas po kiek mažiau nei 18 minučių, jis vidutiniškai pelnė po 7,5 taško.

Prasidėjus atkrintamųjų varžybų karštinei, gynėjo rodikliai pastebimai šoktelėjo į viršų: Tomas per 24 minutes rinko po 13,2 taško. Zenitą krepšininkas pasiekė tada, kai to labiausiai reikėjo „Žalgiriui“: per antrąsias LKL finalo serijos rungtynes jis pelnė 22 taškus, o per triumfu pasibaigusią trečiąją dvikovą – 19.

Apie tai, kad T.Delininkaitis labiausiai vertas LKL finalo naudingiausiojo žaidėjo titulo, pareiškė ir jo komandos draugai Marko Popovičius bei Mantas Kalnietis. „Tomas mus vedė į priekį tuomet, kai to labiausiai reikėjo“, – laistydamas pergalės šampaną sakė M.Kalnietis.

– Tomai, ar svarbus tau šis įvertinimas? – paklausėme T.Delininkaičio.

– Malonu būti įvertintam. Smagu, kad mano geras žaidimas ne tik neliko nepastebėtas, bet ir padėjo „Žalgiriui“ iškovoti čempiono titulą. Šis apdovanojimas tikrai ras vietą mano trofėjų kolekcijoje. Džiaugiuosi, kad prizų nusipelnė ir komandos draugai – M.Kalnietis (taikliausiai metė tritaškius – aut. past.) ir Milovanas Rakovičius (taikliausiai metė dvitaškius – aut. past.).

– Ryškiausiai blykstelėjai tada, kai to labiausiai reikėjo – per finalą. Kas tai lėmė?

– Taip iškrito kortos. Kai traumą patyrė Sonny Weemsas ir iš rikiuotės iškrito DeJuanas Collinsas, treneris labiau pasitikėjo manimi, pradėjau daugiau žaisti. Galutinis rezultatas toks, koks yra.

– Ar šis titulas pridės pasitikėjimo savimi kovojant dėl vietos nacionalinėje rinktinėje?

– Labai norėčiau, kad taip būtų, tačiau apie dvyliktuką kalbėti dar labai anksti. Puikiai suprantu, kad niekas nieko šiaip sau neduos. Reikės sunkiai dirbti ir treniruočių stovyklose įrodyti, kad esu geresnis už konkurentus. Klubo reikalai – viena, rinktinė – visai kas kita. Treneris Kęstutis Kemzūra galės rinktis iš daugybės mano pozicijos krepšininkų, konkurencija bus didelė.

– Sezoną „Žalgiris“ baigė savo gretose turėdamas vos du legionierius. Ar nesusidarė įspūdis, kad S.Weemso trauma ir D.Collinso asmeninės problemos dar labiau sutelkė ekipą?

– Sunku pasakyti. Aš, kaip ir dauguma lietuvių, manau, kad smagiau turėti lietuvišką komandą. Vietos krepšininkų tarpusavio supratimas – geresnis, o legionieriams dar reikia pratintis prie kitos kultūros, adaptacija šiek tiek užtrunka. Kita vertus, pavyzdžiui, M.Popovičiaus mes net nelaikome legionieriumi. Jis yra tarsi lietuvis. Sezono pabaigoje buvome labai susitelkę, supratome, kad niekas pergalių ant lėkštutės mums neatneš. O tokiomis aplinkybėmis lietuvis visada atiduos daug daugiau jėgų nei iš kitos šalies atvykęs žaidėjas. Esu ragavęs legionieriaus duonos ir žinau, koks yra nusiteikimas žaidžiant kitoje šalyje ir koks – tėvynėje. 2 psl. >>