Prieš septynerius metus, kai nusipirkau „Hearts“ klubą šalyje, kurioje gimė futbolas, pirmaisiais mano valdymo metais komanda, nepaisant išankstinio teisėjų nusistatymo, netikėtai visiems iškovojo Škotijos futbolo taurę ir antrąją vietą šios šalies čempionate.

Grandai – kaip iš kiemo

Pirmą kartą pamačiau, kaip teisėjai, susiėmę už galvų, bėgo į aikštės vidurį, o pasipiktinę sirgaliai mėtė į juos geležinius „funtus“, kai Sauliui Mikoliūnui buvo parodyta raudona kortelė.

Po sėkmingo starto šalies čempionate prasidėjo organizuota diskreditavimo kampanija ir klubo griovimas, o mane, kaip klubo savininką, iš didvyrio pavertė bepročiu. Jeigu nenormalus juos nugalėjo, tai kas jie?

Puikūs žaidėjai, kaip S.Presley, P.Hartley, jaunieji C.Gordonas, A.Websteris, klubo futbolo akademijos (šiemet jai Škotijoje suteiktas elitinis statusas už profesionalumą ir darbo kokybę) auklėtiniai buvo niekam nereikalingi ir net neturėjo sutarčių. Kai į juos atkreipiau dėmesį ir net penkeriems metams pratęsiau sutartis, mane pradėjo kritikuoti.

Pastaraisiais metais „Hearts“ siekė ir siekia gerų rezultatų L.Wallace'o, K.Berrio, E.Johnssono, A.Driverio, P.McDonaldo, M.Ridzardo, R.McGowano, D.Priecinenko, D.Templetono ir kitų žaidėjų dėka.

Sėkmingai ir laiku pakviečiau patyrusius futbolininkus E.Jankauską, T.Fisą, kurie su R.Škaceliu kūrė stebuklus. Išreklamuoti „Celtic“ ir „Rangers“ klubai jau pirmame čempionato rate per rungtynes su „Hearts“ praleido įvarčius, buvo bejėgiai, atrodė kaip kiemo komandos ir be teisėjų pagalbos nesugebėjo garbingai pasipriešinti.

Po to, kai barakus primenančiuose stadionuose net sostinėje Edinburge žiūrovų lankomumas nuo 40 proc. pakilo iki 100 proc., žiniasklaida sezoną pavadino Romanovo revoliucija.

Atkirtis provokatoriams

Bet po tokios sėkmės spaudos nuomonė pasikeitė atvirkščiai ir prasidėjo organizuota Ruperto Murdocho kampanija, kuriai „Celtic“ gerai mokėjo už reklamą, o tas melu ir šantažu nesidrovėjo atsilyginti ideologiškai žlugdydamas „Hearts“ – kaip kare.

Tam tikslui buvo sukurtos sirgalių grupės, kurių nuomones tik ir publikavo. Iš tikrųjų tie žmonės buvo ne sirgaliai, o žiniasklaidos provokatoriai. Žurnalistai irgi nesidrovėjo užsiimti provokacijomis, įkalbinėjo futbolininkus dalyvauti jose. Prisimenu, kai klubo, kurio 99 proc. akcijų priklauso man, akcininkų susirinkime du fotokorespondentai užsidėjo rusiškas kepures ir imitavo muštynes, apgaudinėdami visą pasaulį. Taip negerbti savęs ir skaitytojų, kuriems kasdien meluoja, – panašu į gyvulius.

Pasirodo, visos Didžiosios Britanijos žiniasklaidos nepriklausoma nuomonė egzistuoja tik teoriškai, reklamos klipuose, skirtuose naivuoliams. Nuomonė perkama už pinigus, kaip ir taisyklės versle, kultūroje, sporte, politikoje. Tada aš supratau: teks kovoti dėl išgyvenimo – ne tik futbolo aikštėje su šiuo organizuotu melu, kurį užsako futbolo mafija. Su ja būtų galima susitaikyti ir susitarti, kaip daro folksai, riksai, andertonai ir kiti, bet aš pasirinkau kovą, pavadinęs juos beždžionėmis, o jų šeimininką – Maugliu.

Stebiuosi, kad tada aš nesuklydau ir laiku sukilau. Buvo sukurtas mano, kaip nenormalaus, įvaizdis, todėl kad aš nenorėjau gyventi pagal Mauglio džiunglių taisykles.

Šiandien mano pavyzdžiu pradėjo sukilti teisėjai, paprasti žmonės, politikai, buvę šios pykčio sistemos vergai. Jie suprato, kad taip gyventi negalima. Prisimenu, kaip geltonoji spauda įkyriai ir nemokamai lindo po žaidėjų nosimis, vos ne drabužinėje futbolininkai buvo žurnalistų paruošiami prieš kiekvienas rungtynes. Visi išdavikai, agentai, atleisti treneriai, nereikalingi žaidėjai, buvę klubo darbuotojai tapo televizijos žvaigždėmis, sirgaliai buvo sujungti į keistas grupes ir dalyvavo melo kampanijoje prieš mūsų klubą.

Džentelmenai – vagys

Tada nutariau pakeisti klubo rinkodarą. Pradėjau nuo direktorių tarybos pirmininko D.Folkso ir direktoriaus vunderkindo F.Andertono, kuriuos teko jėga išmesti iš klubo.

Vėliau per televiziją Didžiosios Britanijos parlamento – pasaulio demokratijos simbolio – fone pasisakė lordas D.Folksas, buvęs „Hearts“ klubo direktorių tarybos pirmininkas, kuris keikė mane. Net aš, žiūrėdamas tą šou, kartojamą kas valandą visose naujienų laidose, patikėjau, koks aš blogas ir griaunu savo klubą.

Tuo metu trenerio asistentas įžūliai agitavo žaidėjus nepratęsti sutarčių su klubu. Gavau informacijos, kad už mano nugaros vyksta pokalbiai apie trenerio ir penkių žaidėjų perėjimą į Glazgą. Du atsidūrė „Celtic“ klube, bet abu sugebėjo parduoti. A.Websteris atsidūrė „Rangers“ ekipoje, bet ir jis daugiau „žaidė“ ant atsarginių suolo.

Taip sena firma kovojo su savo nekompetencija, pirkdama mano žaidėjus per trečią klubą. Ypač jie įklimpo su Andriumi Velička, kurį nupirko per Norvegijos klubą. Per dvejus metus jis sužaidė vos vienas rungtynes ir neįmušė nė vieno įvarčio.

Aš dar tikėjau sąžiningumu ir tvarkingumu tų žmonių, kurie save vadino džentelmenais iš Glazgo, kad jie sumokės už žaidėjus ir už trenerį. Pagal rinkos kainas tai būtų sudarę 30 mln. svarų. Vien C.Gordonas buvo parduotas už 9 milijonus. Man pasakė, kad iki mano atėjimo į „Hearts“ klubą šie džentelmenai niekam nemokėjo, o tik vogė žaidėjus. Nepaisant to, aš priverčiau juos mokėti klubui, klubas pradėjо uždirbti, iš viso gavome daugiau kaip 60 mln. litų, pardavę futbolininkus.

R.Škacelis, per pusę metų įmušęs 16 įvarčių, per tokį laikotarpį galėjo tapti visos Didžiosios Britanijos rezultatyviausių futbolininkų rekordininku.

Tačiau, pasidavęs išdavikams, per ketverius metus įmušė vos du įvarčius. Likęs be kontrakto, grįžo, pasiprašė į „Hearts“ komandą ir šį sezoną įmušė 18 įvarčių. Man buvo gaila šio talentingo futbolininko, praradusio auksinius savo karjeros metus ir didelius pinigus. Tegu jis padėkoja savo agentui, kuris už paslaugas vėliau prakišo G.Burley į Škotijos rinktinės vyriausiojo trenerio postą, bet ji nesugebėjo susitvarkyti su Lietuvos nacionaline komanda. 2 psl. >>