Seksą galima prilyginti aukštajai matematikai?

Britų filosofas ir rašytojas, knygos „Kaip daugiau negalvoti apie seksą“ autorius Alainas de Bottonas:

- Turėdamas užkoduotą gamtinę galią seksas sukuria mums daugybę problemų. Paslapčiomis mes norime užvaldyti tuos, kuriuos mylime. Kai kurie dėl sekso malonumų sutinka dalyvauti amoraliuose ir žeminančiuose eksperimentuose. O dar viena sudėtinga užduotis – papasakoti mylimam žmogui, ko iš tiesų norime lovoje.

Kodėl žmonės nesako, ko jie iš tiesų trokšta?

Nors seksas – vienas intymiausių užsiėmimų, jis apsuptas daugybės socialiai pateisintų idėjų, kurios nustato seksualinės normos ribas, tačiau tik nedaugeliui mūsų jos yra tinkamos.

Kone visi mes patiriame kaltės jausmą, kenčiame nuo nervinės įtampos, fobijų, griaunančių troškimų, nuo abejingumo ir pasibjaurėjimo. Ir nesame pasirengę šnekėti apie savo seksualinį gyvenimą, nes norime, kad apie mus kalbėtų tik gražiai. Įsimylėjėliai instinktyviai susilaiko nuo tokių kalbų, nes bijo partneriui sukelti pasibjaurėjimą. Tačiau kai pasibjaurėjimas, rodos, turėtų pasiekti maksimumą, o mes jaučiame pritarimą, išgyvename stiprų erotinį susijaudinimą.

Įsivaizduokite du liežuvius, tyrinėjančius intymią burnos ertmę, – tą tamsų ir drėgną urvą, į kurį „užsuka“ nebent odontologas. Išskirtinė dviejų žmonių sąjungos prigimtis sutvirtinama aktu, kuris būtų nepriimtinas abiem, jeigu tai nutiktų su kuo nors kitu.

Tai, ką pora veikia miegamajame, toli nuo visų sugalvotų normų ir taisyklių. Tai – slaptas susitarimas tarp dviejų seksualumų, kurie vienas kitam atsivėrė.

Santuoka žudo seksą?

Po truputį mažėjantis sekso intensyvumas ir dažnis sutuoktinių poroje – neišvengiamas biologinis faktas ir liudijimas, kad esame visiškai normalūs. Nors sekso industrija mums nuolat įrodinėja, jog turime seksualinį troškimą išlaikyti nuolat, jį atgaivinti.

Sekso trūkumas ilgai karu gyvenančioje poroje susijęs su nesugebėjimu greitai iš rutinos „persijungti“ į erotiką. Kokybė, kurios reikalauja seksas, prieštarauja smukiai buities buhalterijai.

Seksas reikalauja ekspresyvumo, vaizduotės žaismo, kontrolės praradimo ir todėl savo prigimtimi sugriauna mūsų savęs ribojimo ir reguliavimo ritmą.

Sekso vengiame ne dėl to, kad jis mums neteikia malonumo, o todėl, kad jo teikiamas malonumas išbalansuoja sugebėjimą vykdyti kasdienius buities įsipareigojimus.

Sunku nuo virtuvinio kombaino aptarimo pereiti prie sekso žaidimų ir įkalbėti žmoną apsirengti seksualų slaugytojos kostiumą. Kartais pasirodo, kad tai daug paprasčiau padaryti su kuo nors kitu – su tuo, su kuo neteks pusryčiauti ateinančius trisdešimt metų.

Kodėl taip sureikšminame neištikimybę?

Nepaisant viešo neištikimybės pasmerkimo, visiškas seksualinės traukos nebuvimas už poros ribų – iracionalus. Tai jėgos, kuri valdo mūsų racionalųjį ego, neigimas. Mes išgyvename pyktį, susidūrę su faktu, kad negalime atstoti kitam žmogui viso pasaulio. Tačiau šią tiesą bando paneigti šiuolaikinės santuokos idealas, turėdamas ambicijų ir tikėjimą, kad visus mūsų poreikius gali patenkinti viena asmenybė.

Mes ieškome santuokoje mūsų svajonės apie meilę ir seksą išsipildymo ir nusiviliame. Tačiau taip pat naivu tikėtis, kad neištikimybė yra puikus priešnuodis šiam nusivylimui.

Negalima miegoti su kuo nors pašaliniu ir nepakenkti tam, kas yra šeimos viduje.

Kai kas nors, su kuo mes, pavyzdžiui, flirtuojame „online“, pasiūlo susitikti viešbutyje, susiduriame su gundymu. Dėl kelių valandų malonumo esame pasiruošę paaukoti santuokinį gyvenimą. Santuokos iš meilės gynėjai tiki, kad šios emocijos yra svarbiausios neištikimybei įvykti.

Tačiau jie užmerkia akis prieš tas šiukšles, kurios atsiranda emocinio kaleidoskopo viršuje. Jie ignoruoja visus prieštaravimus, sentimentalias ir hormonines jėgas, kurios tąso mus po gabalėlį į skirtingas puses.

Mes negalėtume egzistuoti, jeigu viduje neišduotume savęs pačių, kai jaučiame norą uždusinti vaikus, nunuodyti sutuoktinį ar išsiskirti dėl ginčo, kas pakeis perdegusią lemputę.

Tam tikras savikontrolės lygis reikalingas mūsų psichikos sveikatai ir tam, kad galėtų egzistuoti adekvati visuomenė.

Mes – chaotiškų cheminių reakcijų rinkinys. Ir gerai, kad žinome, jog išorinės aplinkybės dažnai prieštarauja mūsų jausmas. Tai ženklas, kad einame teisingu keliu.