Bausmės vaikams (ne)reikalingos?

Taip LRT KLASIKAI sako edukologė Austėja Landsbergienė. „Ikimokyklinio amžiaus vaikas nori dėmesio, nori jausti, kad nėra tuščia vieta [...]. Ir jeigu į jį reaguojama tik tada, kai jis muša mažesnį brolį ar seserį, tokio elgesio daugėja“, – pabrėžia socialinių mokslų daktarė.

– Gal kartais žmonės net nesupranta, kad gėdinimas traumuoja?

– Nuolatinis vaiko tramdymas „kaip tu čia atrodai“, „kur tu lipi“, „ką tu čia sakai“ – lyg nekaltos frazės, bet iš tiesų jos kas kartą mažą žmogutį nupliekia kaip rimbas. Tada jis mano – „gal geriau nesakysiu, nes pasakysiu netikusiai“, „gal geriau nelipsiu, nes užlipsiu ne taip“, „gal geriau taip nesirengsiu, nes atrodysiu kvailai“.

Ir pamažu tas vaikas iš laisvos, pasitikinčios savimi asmenybės tampa kompleksų kamuolėliu, kuris visaip stengiasi įtilpti į tai, kas yra normalu. O kas yra normalu? Taip labai žlugdomas ir vaiko kūrybiškumas, ir polėkis, ir savo nuomonės turėjimas, ir netgi aukštesnio lygmens mąstymas, apie kurį dabar tiek kalbame, nes tai XXI a. yra imperatyvu.

– Akcentuojate, kad negalima vaiko pravardžiuoti žliumba, zirzekliu, neklaužada, net išdykėliu. Kodėl?

– Bendraudami su vaiku, turėtume vertinti (jeigu jau vertiname) ne vaiką, o jo elgesį. Ne „tu netikęs berniukas“ ar „netikusi mergaitė“, bet „tu netinkamai pasielgei“. Ir vaikas nuo pat mažens pradeda suprasti, kad jo netinkamas elgesys nekelia grėsmės mamos ar tėtės meilei, kad mama ir tėtis, močiutė ir senelis, auklė ar mokytoja jį besąlygiškai myli dėl to, kad jis tiesiog verta meilės žmogutis.

Bet tas mylimas žmogus gali elgtis netinkamai: nepagarbiai, nekultūringai, grubiai, gali ir pasityčioti. Taigi suaugusio žmogaus pareiga ir atsakomybė – sustabdyti netinkamą elgesį ir pasakyti „tu dabar pasielgei nemandagiai, grubiai, nekultūringai, įžeidei žmogų, įskaudinai“ ir paaiškinti, kokio elgesio tikimasi ir koks bus neskaudinantis, nežeidžiantis, malonus.

– Apskritai bausmės reikalingos ar ne?

– Manau, kad reikalingos pasekmės, o ne bausmės. Tarkim, vaikas sudaužė vazą, dėl to jis, nors mama ar tėtis žadėjo, nebegalės eiti į draugo gimtadienį. Kodėl? Kuo dėtas tas draugo gimtadienis? Kaip tai susiję su vaiko veiksmu? Vaikas tada jaučiasi nuviltas, jam atrodo, kad tėvai yra neteisūs, jie meluoja – juk buvo sutarta, kad bus galima eiti. Tai nepaprastai skaudina, tas didžiulis neteisybės jausmas paskui lydi vaikus visą gyvenimą.

Pasekmė jau bus kitokia. Tarkim, susitariate, kad paauglys grįš namo 9 valandą. 10 valanda – nėra, 11 valanda – tu negali prisiskambinti, sėdi, lauki, tau baisu. Tada tikrai negalvoji, kad jis turbūt smagiai užtruko ir tuoj pasirodys. Ne. Tu kuri baisias istorijas, o vaikas grįžta it niekur nieko ir sako – och, atsiprašau, pavėlavau. Tada su vaiku kalbi apie tai, kad mes susitarėme ir tu sulaužei susitarimą. Iki 18 metų aš esu atsakinga už tave, aš noriu, kad tu užaugtum pilietiškas, sąžiningas, atsakingas žmogus. Kadangi tu sulaužei susitarimą, dabar negalėsi eiti vakare su draugais. Aš noriu, kad per tą laiką, kol neisi su draugais, pagalvotum apie tai, kodėl man buvo taip skaudu, kodėl aš nemiegojau ir tavęs laukiau.