Įvaikinimas: didžiausias įtėvių darbas – gydyti vaiko randus, kurie visada liks | kl.lt

Įvaikinimas: didžiausias įtėvių darbas – gydyti vaiko randus, kurie visada liks

Įvaikinti norintys tėvai turi suprasti savo lūkesčius ir žinoti, kad ne visada viskas išsipildo.

Nors norisi nugalėti visas vaiko traumas, kartais tai sunku, nes įvaikinami vaikai – labai nelaimingi, LRT RADIJUI sako psichologė, paramos vaikams centro steigėja Erna Petkutė.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vyriausioji specialistė Giedrė Mikalauskienė teigia, kad įvaikinimas – ilgas procesas, sudarytas iš kelių etapų, tad impulsyviai to padaryti tikrai nepavyks.

– Kaip vaikai tampa tais, kuriuos galima įvaikinti?

G. Mikalauskienė: Kad vaikas būtų įvaikintas, jis privalo turėti galimo įvaikinti vaiko statusą. Šį statusą vaikas įgyja, kai jo biologiniams tėvams neterminuotai apribojama valdžia, arba jie būna mirę, ar patys patvirtina sutikimą leisti įvaikinti savo vaiką ir pan.

– Kiek Lietuvoje šiuo metu vaikų, kurie gali būti įvaikinti?

G. Mikalauskienė: Svarbu pasakyti, kad ne visi vaikai, gyvenantys globos įstaigose, turi galimų įvaikinti vaikų statusą. Šiandien įstaigose globojami maždaug 3 tūkst. vaikų, bet tik 600 iš jų galima įvaikinti. Tai lemia daug sąlygų. Vieni vaikai turi pernelyg glaudžius santykius su artimaisiais, bet artimieji jais nesirūpina. Yra ir vaikų, kurie nesutinka būti įvaikinti, ypač jei turi vyresnių brolių ir seserų. Vaiko nuomonės paisoma ir klausoma, tik jis turi būti galintis išreikšti savo nuomonę.

– Ką turėtų žinoti žmonės, norintys įvaikinti vaiką?

E. Petkutė: Man pačiai įvaikinimo procesas truko devynis mėnesius, bet kitiems gali užtrukti ir dešimt metų. Reikia laiko prisiruošti turėti vaiką, nuspręsti, ar norisi įvaikinti kūdikį, ar vyresnį vaiką. Patarčiau nesielgti impulsyviai, nepulti įvaikinti vos šovus minčiai į galvą. Reikia pasikalbėti su savimi, artimaisiais. Džiugu, kad Lietuvoje galiojantis įstatymas lankstus ir įvaikinti gali ir vieniši ar išsiskyrę žmonės. Manau, kad tai pažangu.

– O gal kartais galima pasielgti impulsyviai? Ar įstatymai ir procedūra nuo to apsaugo?

G. Mikalauskienė: Impulsyviai to padaryti tikrai nepavyks, nes procedūra nėra trumpa, ji susideda iš kelių etapų. Asmuo, sumanęs įvaikinti vaiką, turi kreiptis į gyvenamosios vietos savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrių, kur atliekamas pradinis įvertinimas.

Tai reiškia, kad kai asmuo pateikia reikiamus dokumentus, vaiko teisių apsaugos specialistai įvertina, ar jis atitinka tam tikrus keliamus reikalavimus. Vertinama žmogaus sveikatos būklė, teistumas, bausmės, susijusios su vaiko teisių pažeidimais, administracinės baudos, amžius. Jei viskas tinka, prasideda antrasis etapas, asmuo lanko mokymus. Kalbant apie pajamas, nėra nustatyta konkreti suma, kiek šeima ar vienas asmuo turi uždirbti. Vertinama tai, ar įvaikintas vaikas bus išlaikomas, jo poreikiai – patenkinti.

Įsivaizduojama, kad iš vaiko, kurį įvaikini, gali sukurti tokį pat žmogų, koks esi pats. Tačiau ne visada viskas išsipildo.

E. Petkutė: Visų svarbiausia – kad tėvai suprastų savo lūkesčių ribas. Įsivaizduojama, kad iš vaiko, kurį įvaikini, gali sukurti tokį pat žmogų, koks esi pats. Tačiau ne visada viskas išsipildo. Bet kokiu atveju reikia daryti geriausia, ką galima, kad vaikas atskleistų savo maksimalias galimybes, kitaip globėjų ar įtėvių laukia nusivylimai.

Įvaikinantys žmonės galvoja, kad, suteikę vaikui šeimą ir namus, jie nugalės visas traumas, palikimą, apleistumą. Tačiau laimingų vaikų niekas neįvaikina, mes įvaikiname nelaimingus vaikus. Tai gali būti kūdikis, kurio mama nepasiėmė iš gimdymo namų. Šis kūdikis turi išlikusius randus ir didžiausias įtėvių darbas – randus apgydyti. Bet nebus taip, kad randų nebeliks. Todėl labai svarbu kontroliuoti savo lūkesčius.

– Kam reikia nusiteikti, ruoštis?

E. Petkutė: Visoms galimoms situacijoms niekada nepasiruoši. Manau, kad mes klaidingai galvojame, jog įvaikinami kūdikiai neturi atminties ar patirties. Čia mūsų žinios per siauros ir nepažangios. Neuromokslas įrodė, kad bet kokia patirtis susispaudžia  neuronų lygmenyje, daug nulemia smegenų medžiagų apykaita. Todėl ir kūdikiai tam tikra prasme gali viską atsiminti. Ankstyvoji patirtis veikia jų charakterį, temperamentą, gebėjimą pakelti sunkumus.

Tačiau to nereikia bijoti, nes smegenys yra plastiškos, jos prisitaiko. Įvaikintas vaikas gali daug pasiekti įtėvių šeimoje, jis gali išsigydyti traumas, išmokti reguliuoti per didelį judrumą, greitumą, kartais – drovumą ir kt. Žmogaus raida sudaryta iš kelių etapų ir kiekviename galima tam tikrus dalykus pakeisti.

Žmonės vis labiau tai supranta. Amerikiečių bendruomenėje visiškai natūralu, kad šeimoje auga ir biologiniai, ir įvaikinti vaikai. Gali būti penki vaikai, iš kurių vienas ar du įvaikinti, o kiti – biologiniai. Tai pažangus požiūris ir man atrodo, jis ateina ir į Lietuvą.

– Kokie mitai lydi įvaikinimą?

E. Petkutė: Baiminamasi sužinojus, kad vaiko tėvai turi priklausomybių, taip pat bijoma dėl raidos sutrikimų. Gajus mitas, kad vaikas būtinai norės grįžti pas biologinius tėvus, ypač jei kils konfliktai su įtėviais.

Dar viena problema, kad įtėviai kartais galvoja, kad nesusitvarkys ir nepajėgs. Kartais globėjai vaikų po kurio laiko atsisako – nuo to globotiniai labai nukenčia. Reikia žinoti, kad įtėviai ir globėjai gali lankyti grupes, kuriose aptariamos problemos. Galimybės susitvarkyti tikrai yra.

– Taigi sakote, kad mitais tikėti neverta?

E. Petkutė: Čia prasideda subtilūs dalykai. Kai prasideda problemos, tėvai dažnai tai priskiria paveldimumui, blogiems genams, prastai buvusiai vaiko šeimai ir pan. Svarbu ne tai, kaip vaikas tam tikru metu elgiasi, o tai, kaip mums pavyksta suprasti vaiko elgesį, pakelti tai ir sukontroliuoti. Pavyzdžiui, paauglystėje visko suvaldyti negalima, bet negalima ir tiesiog atkentėti, kol vaikas impulsyviai viską bando.

Kai ką reikia toleruoti, bet svarbu turėti aiškias ribas. Dar reikia žinoti, kad paauglystė – pereinamasis laikas. Beje, kartais globojami ir įvaikinti vaikai savo psichologinę brandą pasiekia kiek vėliau. Jų prisitaikymas, rezultatai, intelektas atsiskleidžia kelis metus vėliau nei kitų. Sulaukus to meto jie tampa visiškai panašūs į mus.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių