Kaip apie seksą kalbėtis su vaikais ir paaugliais?

Svarbu, kad su paaugliu kalbėdamiesi apie lytinius santykius, tėvai dalintųsi savo patirtimis, susijusiomis su lytiniu brendimu. Tai gali padėti jų vaikui suprasti, kad dabartiniai jo išgyvenimai ir savijauta – visiškai normalu ir kažką panašaus buvo patyrę ir tėvai, LRT.lt sako psichologė psichoterapeutė Giedrė Gutautė-Klimienė.

 Vis dėlto, pastebi ji, paslapčia paaugliui pridėti į kišenes prezervatyvų nereikėtų, nes gali kilti daug nesusipratimų: „Mama turės vieną mintį, o vaikas visai kitaip interpretuos. Jis yra paauglys ir, nesuprasdamas, ką mama nori pasakyti, gali pasijausti labai nejaukiai.“

– Kodėl tėvams taip sudėtinga su vaikais kalbėti sekso tema?

– Kaip sudėtinga apie tai kalbėti, priklauso nuo pačių tėvų patirties. Jei vaikystėje ir paauglystėje ta tema su savo tėvais jie galėjo kalbėtis, tuo lengviau jiems dabar. Taigi patirtis – esminis dalykas. Vis dėlto daugumai tėvų sunku, nes daugumoje šeimų ši tema buvo neliečiama, tabu, kažkoks baubas.

– Kaip atsakyti į 3–4 metų vaiko klausimą, iš kur atsiranda vaikai?

– Labai svarbu atsakyti konkrečiai – tik tai, ko vaikas klausia, ir neaiškinti per daug, nes 3–4 metų vaikui tai smalsu natūraliai, ypač jei šeimoje atsiranda kūdikis. Taigi užtenka pasakyti, kad kūdikis auga pilvelyje ir paskui gimsta. Galima kartu pavartyti knygutes, skirtas tokio amžiaus vaikams. Mažiukams tokio atsakymo užtenka, detalių nereikia, nes dažniausiai papildomų klausimų nekyla.

– O koks atsakymas turėtų būti septynmečiui?

Septynmečiui tikriausiai jau kils kažkokių papildomų klausimų, pavyzdžiui, kaip vaikas atsiranda pilvelyje. Tada galima sakyti, kad susijungia tėčio sėklytė (ar spermatozoidas) ir mamos kiaušinėlis, o tada pilvelyje pradeda augti vaikas. Kartu galima pasižiūrėti tokio amžiaus vaikui tinkamus filmukus, pavartyti knygas.

Kalbantis su vaikais, visada svarbu pabrėžti, kad kūnas yra normalus, natūralus dalykas, taigi natūralu ir nieko gėdingo turėti varpą ar vulvą (tuo berniukai juk ir skiriasi nuo mergaičių). Kuo natūraliau tėvai tai pateikia, tuo natūraliau priima ir vaikai, tai jiems nekelia jokių jausmų.

Būna, kad darželiuose 5–6 metų vaikai grynai iš smalsumo bando vienas kitą apžiūrėti. Taip nutikus, tėvai, auklėtojai labai išsigąsta, bet iš tikrųjų tai normalu, todėl svarbu neaštrinti, neakcentuoti. Tiesiog galima kartu pavartyti knygutę, kad vaikai žinotų, jog gali patenkinti savo smalsumą, užduoti klausimus ir sužinoti, kodėl mergaitės vienokios, o berniukai kitokie. Svarbu, kad vaikams visada būtų saugu klausti, domėtis.

Susirūpinti reikėtų, jei domėjimasis labai intensyvus ir dažnas, jei vaikas nuolatos bando pažiūrėti, kaip atrodo kitas. Tada gali kilti klausimas, kodėl taip yra, nes, pavyzdžiui, kai kuriais atvejais pernelyg didelis domėjimasis gali būti seksualinės prievartos ženklas.

Be abejo, kalbantis apie kūną, reikia pridėti, kad tos kūno vietos kartu yra ir intymios. Todėl net jei mažesniam vaikui, ypač kai karšta, leidžiate palakstyti nuogam, laukdami svečių, paaiškinkite, kodėl reikia apsirengti. Kalbėdamiesi galite priminti, kad ir paplūdimyje ir suaugusieji, ir vaikai prisidengia intymias kūno vietas. Pasakykite, kad tai vietos, kurių mes niekam neleidžiame nei liesti, nei žiūrėti, išskyrus tuos atvejus, kai mama ar tėtis padeda nusiprausti ir pan.

– Kaip turi vykti pats pokalbis?

– Geriausia kartu vartyti knygas, kartu kažką žiūrėti ir apie tai kalbėtis. Tam net nebūtina specialiai ruoštis. Svarbiausia, kad pokalbis prasidėtų natūraliai, užsiimant bendra veikla, žaidžiant. Jei pasakysite „na, dabar mums reikia prisėsti ir kalbėtis“, tik sukursite įtampą.

Apskritai reikia akcentuoti, kad mylėjimasis susijęs ne tik su fiziologiniu potraukiu, bet su jausmu – tada atsiranda daug malonių jausmų ir pozityvių išgyvenimų.

Jei, vaikui kažko paklausus, sutrinkate, nežinote, ką atsakyti, nes nesate pratęs kalbėtis ta tema, labai svarbu duoti sau laiko. Galite tiesiog pasakyti „dabar nesugalvoju, kaip tau geriau paaiškinti, duok man truputį laiko, vakare atsakysiu“. Bet būtinai atsakykite, kad vaikui nesusiformuotų nuomonė, jog tokių klausimų geriau neužduoti, jog čia kažkas ne taip. Svarbiausia, kad vaikai žinotų, jog visada gaus atsakymus ir visada sužinos, o klausimai tėvų neišgąsdins.

Beje, vartyti tokią knygelę su tėvais vaikams labai smagu, nes jie gauna informacijos ir apie save. Pavyzdžiui, galima papasakoti, kaip mama su tėčiu susipažino, kaip vienas kitą mylėjo, kaip suplanavo vaikutį, kaip jo norėjo. Tai vaikui labai patinka.

– Tikriausiai apie seksą, mylėjimąsi su paaugliais kalbėtis jau sunkiau?

– Tam, kad vaikai klaustų apie tuos dalykus, dalintųsi tuo, ką išgirdo iš draugų, labai svarbu, kad nuo pat mažens tai būtų paprasta pokalbio tema. Deja, dažniausiai taip nebūna, nes tėvai turi savo patirtį, kuri juos stabdo.

Labai svarbu, kad tėvai su vaikais kalbėtųsi ir apie per lytinį brendimą vykstančius bei įvyksiančius pokyčius. Tarkim, apie tai, kad paauglystėje vaikinams pradeda keistis balsas, stiprėja prakaito kvapas, ima dygti barzda. 10–12 metų mergaitės, kad nepatirtų šoko, jau turi iš mamos sužinoti apie mėnesines, kaip bręsta kiaušinėlis.

Su 14–16 metų paaugliu kalbėti apie lytinius santykius irgi reikia visiškai natūraliai, taip, kaip yra. Tarkim, sūnui galima pasakyti, kad trauka, kurią jis jaučia patraukliai mergaitei, normalu. Labai svarbu kalbėtis, kad pats mylėjimasis yra geras dalykas, tik negalima pamiršti grėsmių ir pavojų.

Apskritai reikia akcentuoti, kad mylėjimasis susijęs ne tik su fiziologiniu potraukiu, bet su jausmu – tada atsiranda daug malonių jausmų ir pozityvių išgyvenimų. O jei seksas nesusijęs su jausmais, gali būti ne tik labai nemalonu, bet ir šlykštu. Taigi svarbu ne tik apsisaugojimas, bet emocinė mylėjimosi pusė.

– Ar svarbu, kas su kuo kalba: mama – su dukra, tėtis – su sūnumi?

– Svarbu, kad jie vienas su kitu jaustųsi komfortabiliai. Tai, žinoma, priklauso ir nuo ryšio. Kai gerai jaučiamasi, pasitikima, jokio skirtumo, kas su kuo kalbėsis. Kai berniukas apie brendimą kalbasi su tėčiu, tėtis gali pasidalinti vyriška patirtimi – juk mama nežino, kaip bręsdamas jaučiasi vyras, kas nutinka, kai pabunda potraukiai, vyksta kažkokios fiziologinės reakcijos. Visa tai geriau paaiškins būtent tėtis, nes jis jau išgyveno tą virsmą. Mergaitei lygiai taip pat svarbu išgirsti mamos patirtį, kaip ji jautėsi prasidėjus mėnesinėms, keičiantis kūnui.

O kitas iš tėvų, tarkim, mama sūnui, gali papasakoti, kaip tuo metu jaučiasi mergaitės. Prisiminkime tas situacijas, kai berniukai pradeda iš mergaičių šaipytis (ta per stora, ta lenta, ta dar kažkokia). Iš esmės jie nori mergaičių dėmesio ir nori patys rodyti joms dėmesį, bet nemoka. O mergaitės tada blogai jaučiasi. Taigi čia jau mama galėtų pakalbėti su berniuku, paaiškinti, ko jis iš tikrųjų nori ir kas išeina, kai jis taip pasako, kaip dėl to jaučiasi mergaitė.

– Yra mamų, kurios, nežinodamos, kaip elgtis, paslapčia prideda paaugliams prezervatyvų į kišenes. Ar tai gerai?

– Pirmiausia svarbu pasikalbėti, nes toks „radinys“ gali sukelti labai daug jausmų: „Kas čia? Mama sako, kad aš dabar turiu mylėtis? Ką mama tuo nori pasakyti?“ Gali kilti daug nesusipratimų, nes mama turės vieną mintį, o vaikas visai kitaip interpretuos. Jis yra paauglys ir, nesuprasdamas, ką mama nori pasakyti, gali pasijausti labai nejaukiai. Taigi svarbiausia – kalbėtis, klausti, domėtis, kuo vaikas gyvena, kaip bendrauja su drauge (ar draugu), kas jiems svarbu. Ir, kaip sakiau, reikia kalbėtis apie lytinį potraukį.

– Kaip tėvams patiems susitvarkyti su gėdos jausmu, nejaukumu? Kaip sukurti abipusį pasitikėjimą?

– Tėvams būtų svarbu pasigilinti, dėl ko nejauku, kiek tai lemia jų pačių santykiai su tėvais, kada ir iš kur ta gėda gimė ir kaip augo. Pagalvojus apie savo vaikystę ir paauglystę ir apie tai, kokių pokalbių tuo metu jie patys būtų norėję, galbūt bus lengviau atsikratyti gėdos, natūraliau pažiūrėti į tą situaciją ir kurti abipusį pasitikėjimą.

Jei tėvai patys atsipalaiduos, bus daug paprasčiau bendrauti bet kokia tema. Jei vaikas gali kalbėti su tėvais kalbėtis apie bet ką, nesulaukdamas pykčio ar pastabų „kas čia per nesąmonės?“, matydamas natūralią reakciją „tau įdomu – tai pakalbėkim“, atsiranda abipusis pasitikėjimas.

– Kaip elgtis, jei tėvai su paaugliu žiūri filmą ir staiga parodoma sekso scena?

– Galima tiesiai šviesiai pakalbėti apie, kad, pamačius sekso sceną, pasidarė kažkaip nesmagu. Galima apskritai pakalbėti, ką vaikas žino apie mylėjimąsi. Tokia situacija gali būti svarbios temos pradžia.

– O ką daryti, jei vaikas apie tai neklausia? Ar tai reiškia, kad tai jo nedomina? Ar patiems tėvams reikia pradėti apie tai kalbėti?

– Kažkuriuo momentu vaikas vis tiek turėtų paklausti, o jeigu visai neklausia, verta su juo prisėsti ir knygelę pavartyti. Tiesiog kartais būna, kad vaikas neklausia, nes jaučia įtampą, jam atrodo, kad ši tema kažkokia pavojinga ir ja geriau nekalbėti. Nevertėtų laukti, kol vaikui sukaks 10 metų, nes jis jau turės susiformavęs „kiemo teoriją“.

– O jei vaikas bijo klausti, nes kažkada pajuto, kad, uždavus tokį klausimą, įsivyravo nejauki atmosfera?

– Tėvai netgi gali paaiškinti, kad jiems patiems nejauku, nes jų tėvai visada taip jausdavosi. Su vaikais galima nuoširdžiai kalbėtis apie savo jausmus. Dažniausiai vaikai juos puikiai supranta ir natūraliai priima.

– Kiek tokiuose pokalbiuose galima remtis asmenine patirtimi – emocijomis, išgyvenimais, konkrečiais įvykiais ir apskritai seksualine patirtimi?

– Dalintis savo išgyvenimais, seksualine patirtimi paauglystėje yra svarbu. Tėvai gali papasakoti apie tai, kas buvo blogai, apie neapgalvotą sprendimą, ir pasakyti „labai norėčiau, kad tau taip neatsitiktų“.

Galima kalbėti ir apie fiziologinius dalykus, tik labai svarbu, kad patirtis, apie kurią pasakojate paaugliui, būtų skirta būtent jam. Pavyzdžiui, kad patyrėte kažką panašaus, panašiai jautėtės, jums panašiai buvo ir pan. Iš tikrųjų galima kalbėti su paaugliu ir apie fiziologinius aspektus, nes jam tai irgi aktualu, be to, geriau, kad jis tai sužinotų iš jūsų. Galima kalbėtis apie patirtis, kurios paaugliui būtų naudingos – gal jis pasimokys iš jūsų klaidos ar sėkmės.

Bet dabartinis jūsų seksualinis gyvenimas – tikrai ne vaikų reikalas. Negalima kalbėti apie tai, kaip jums skaudu, nes jus kažkas paliko, verkti vaikui ant peties. Vaikui tai per sunku, tai ne jo, jam tikrai nereikia tėvų gyvenimo naštos arba tos gyvenimo dalies, nes ji yra intymi.



NAUJAUSI KOMENTARAI

kokia

kokia portretas
dar kalba jei visais kanalais vyksta supersex propoganda o mazesnis is didesnio pasisemia tos /isminties/ ir joks tevas nieko nedades ar nepakeis nes jie jau zino ir kartais ciniskiau uz gimdytojus........

Klp

Klp portretas
Labai naudingas straipsnis, dekui.

Iškrypeliai

Iškrypeliai portretas
Nèr daugiau apie ka šnekèt su vaikais? iškrypèliams eu tik vienas rūpi.
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių