„Kaip nors praeis“: psichologė patarė, kada nenumoti ranka į psichologinę krizę

  • Teksto dydis:

Jūs blogai jaučiatės. Prastai miegate. Jūsų viduje spengia tuštuma, o pasaulis aplinkui atrodo beviltiškas. Kas tai?

Tiesiog bloga nuotaika, nes lyja ir tamsu? Galbūt gedulas po svarbios netekties? Išdavystės skausmas? Ar tai kada nors praeis savaime? Psichologinė krizė gali išsivystyti į psichinę ligą, privesti prie savižudybės... arba būti įveikta. Tačiau kaip žinoti, ar tai, ką patiriate, jau ir yra krizė ir jums reikia pagalbos?

Apie tai pasakoja anoniminę psichologinę pagalbą teikiančio „Krizių įveikimo centro“ direktorė psichologė-psichoterapeutė Simona Glodenienė.

„Svarbu atskirti laikiną nuotaikos smuktelėjimą nuo psichologinės krizės. Krizė – tai tokia būsena, kai mūsų įprasti būdai pasijusti geriau nebepadeda, mes nuolat jaučiame psichologinę kančią ir tai trunka jau du mėnesius ar ilgiau. Nors yra įvykių, kurie gali ją sukelti – netektis, skyrybos, gyvenimas su nepagydomai sergančiu žmogumi ir kita –, ne vien jie nusako, kad patekote į krizę. Nes krizė nėra atskiras įvykis, o mūsų individuali, savita reakcija į emociškai reikšmingą įvykį. Pavyzdžiui, atleidimas iš darbo vienam bus natūrali profesinio kelio dalis, kitam – krizinė situacija, sukelianti prieštaringas ir neigiamas emocijas, kurias sunku išgyventi“, – sako psichologė.

Krizė – tai tokia būsena, kai mūsų įprasti būdai pasijusti geriau nebepadeda, mes nuolat jaučiame psichologinę kančią ir tai trunka jau du mėnesius ar ilgiau.

(Ne)įveiktos krizės scenarijai

Jei susidoroti su psichologine krize nepavyksta, žmogaus darbingumas gali smarkiai sumažėti, dažnai sutrinka miegas ir smunka gyvenimo kokybė. Mėgindamas pasijausti geriau, jis gali įnikti į priklausomybes, griebtis alkoholio ar narkotinių medžiagų, arba mėginti užsimiršti sekindamas save nuolatiniu sėdėjimu darbe iki išnaktų. Neįveikta krizė, nuo kurios bėgame, silpnina mūsų psichologinį atsparumą: jei ji nubloškia mus į daug prastesnę būseną, kita krizė, ištiksianti ateityje, ją dar labiau pablogins, nes visai nebežinosime, kaip su ja dorotis.

„Tai – apmaudi tiesa. Nesusidoroję su krize, tikėję teiginiais „kaip nors praeis“ arba „aš pats susitvarkysiu“, galime prarasti darbingumą, susigadinti santykius. Tačiau jei laiku kreipiamės profesionalios pagalbos, pripažįstame sau, kad nesame ir neturime būti visagaliai ir kad šios kančios mums savo būdais jau nepavyko įveikti, galime iš to išeiti ne tik į pradinę prieškrizinę būseną, bet ir į daug geresnę gyvenimo kokybę. Tokiu ir tik tokiu atveju galioja senasis Nyčės posakis „Kas manęs nenužudo, mane sustiprina“. Atsparumas ateities krizėms vieną įveikus išauga ir su kitomis dorositės lengviau“, – pasakoja „Krizių įveikimo centro“ vadovė.

Kada ieškoti pagalbos?

Naujų būdų, kaip susidoroti su psichologine krize, paieška paprastai užtrunka. Tuo laikotarpiu žmogus gali patirti diskomfortą. Jį lydi bejėgiškumas, nusivylimas, bevertiškumas, nerimas, įtampa. Anot S. Glodenienės, galima susirgti ir depresija. „Štai čia galimos dvi išeitys: žmogus atranda būdų, kaip įveikti krizę, arba neradęs sprendimo tarsi „užstringa“ sunkioje būsenoje. Antruoju atveju labai svarbu laiku kreiptis pagalbos.“

Tyrimai rodo, kad dažniausiai po dviejų mėnesių krizę patyrusio žmogaus savijauta ima gerėti, jis atranda būdų, kaip tvarkytis esamoje situacijoje.

Dažnai geriausius sprendimus sau žmonės atranda patys. Sunkiu laikotarpiu įtampą ir vienišumą gali sumažinti artimųjų palaikymas, jis būna netgi įveikimo būdų šaltinis. Ypač veiksmingas bendravimas su draugais ar pažįstamais, išgyvenusiais panašią situaciją.

Tačiau kartais to neužtenka ir reikia kreiptis į profesionalų psichologą. „Tyrimai rodo, kad dažniausiai po dviejų mėnesių krizę patyrusio žmogaus savijauta ima gerėti, jis atranda būdų, kaip tvarkytis esamoje situacijoje. Po artimojo netekties toks laikotarpis gali prasitęsti ir iki vienerių ar dvejų metų, tačiau po pirmųjų mėnesių turi pasijusti bent menkas pagerėjimas. Jei taip nenutinka, o patiriami išgyvenimai labai stiprūs, trukdo kasdieniam gyvenimui, kyla minčių apie savižudybę – neatidėliokite ir kreipkitės profesionalios pagalbos“, – pataria S. Glodenienė.

Ko tikėtis iš psichologų?

Patiriant krizę gali padėti psichologas arba psichoterapeutas, o kai reikalinga medikamentinė pagalba – psichiatras.  Anot jos, pirmojo pokalbio metu žmogus paprastai papasakoja apie savo sunkumus ir kaip jis jaučiasi. Tuomet su specialistu aptariama, ar ir kokia pagalba yra reikalinga bei sudaromas individualus pagalbos planas. Per kitus susitikimus psichologas kartu su išgyvenančiuoju krizę gilinasi į jo problemas ir bendradarbiauja jas įveikiant. Jeigu sunkumai nėra gilūs ar įsisenėję, gali pakakti keleto susitikimų, tačiau gilesnėms problemoms spręsti dažnai prireikia ilgesnio laikotarpio.

Rugpjūčio 23 dieną 18 val. „Krizių įveikimo centre“ (Antakalnio g. 97) vyks nemokama paskaita „Kada krizė užaugina, o kada sužlugdo?“. Jos metu psichologė Jolita Gurskytė-Šleinė ir psichologė-psichoterapeutė Simona Glodenienė, remdamosi savo darbo patirtimi, išsamiau pakalbės apie psichologinių krizių fenomeną bei su juo susiduriančius žmones.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių