Kaip iš tikrųjų paveikia požiūris „pirma mokslai – paskui meilė“

Jei žmonės dažniau galvotų, kokį supratimą apie šeimą gauna jų vaikai, gal ir su savo santykiais tvarkytųsi kiek protingiau, LRT RADIJUI sako psichoterapeutas Gediminas Navaitis.

„Labai dažnai jauni žmonės girdi „iš pradžių – mokslas, o paskui – meilė“, „iš pradžių baik universitetą, padaryk karjerą, o tada jau galėsi vesti“. Kai tai nuolat kartojama, suformuojama nuostata, kad iš pradžių visi kiti darbai, o meilė – paskui“, – pastebi jis. Meditacijos trenerė Dalia Lapinienė priduria, kad tie, kurie nori sutikti savo antrą pusę, pirmiausia turi susirasti pirmą pusę – kontaktą su savimi.

– Kuo meilė skiriasi nuo priklausomybės?

G. Navaitis: Yra keletas populiarių meilės metaforų, dažnai pasitaikančių mene. Pavyzdžiui, meilė – pabudimas: princas pabučiuoja miegančią gražuolę ir ji pabunda. Meilė – kažkokia išorinė jėga, kuri staiga iš šalies užpuola ir užvaldo žmogų. Gal kas dar prisimena dainą „O meile, tu mane nugalėjai“ – tarsi staiga iš kažkur iš už krūmų meilė pasirodė ir nugalėjo.

Dar vienas populiarus meilės apibūdinimas – ji tarsi kažkoks fizinis ir psichikos sutrikimas. Turbūt ligonio vaizdinys nėra labai patrauklus, bet kažką susargdinti meile ne vienam patiktų. Todėl, pavyzdžiui, populiariuose muzikos kūriniuose muzikantai dažnai skelbia, kad meilė jiems sumaišė protą, sumaišė jausmus, netgi pojūčius, regėjimą, klausą.

Taigi meilė iš tikrųjų siejama su kitokia žmogaus sąmonės būsena. Bet ar norėtume atsisakyti to išgyvenimo, ar norėtume visada būti racionalūs, apsvarstantys, į santykius žvelgti kaip į kompiuteriją? Remdamasis konsultacine praktika sakyčiau, kad tikrai daug daugiau atvejų, kai kalbama apie meilės trūkumą, o ne tai, kad jos per daug ir kad ji žmogų būtų padariusi priklausomą.

D. Lapinienė: Maišomi du labai skirtingi dalykai – įsimylėjimas ir meilė. Įsimylėjimas yra tai, kas paveikia hormoninę sistemą, apsvaigina. Mes susikuriame didžiulį idealą, matome tą žmogų kažkokioje šviesoje ir galvojame, kad jis gali mus išgelbėti nuo visų problemų. Pavyzdžiui, vieniša mergina sako, kad sutiks savo žmogų ir jis ją išgelbės, bet kol kas neišeina antros pusės susitikti.

Šiuo atveju man labai patinka vienas posakis – jei nori sutikti antrą pusę, pirmiausia susirask pirmą pusę, t. y. kontaktą su savimi. Geras kontaktas su savimi mums gali šiek tiek padėti nebūti priklausomiems nuo santykių. Kita vertus, visiškai nuo priklausomybės išgelbėti niekas negali, nes mes visi daugiau ar mažiau, kai kalbame apie santykius, esame priklausomi.

– Kaip priklausomybė pasireiškia?

G. Navaitis: Galima atsakyti gana paprastai: kai nuolat galvojama apie TAI, kai gyvenimas sukasi apie TAI, kai nėra kitų malonumų, potyrių, tik TAI. Atkreipkite dėmesį, kad į žodžio TAI vietą galime įrašyti ką tik norime. Galime įrašyti problemas, kurios nesvetimos mūsų visuomenei (girtavimą, narkotikus), galime įrašyti priklausomybę nuo žvejybos, nuo azartinių lošimų, galime įrašyti ir priklausomybę nuo kito žmogaus.

Todėl, jei žmogus gyvena savo gyvenimą, vertina save, tada labai nedidelė galimybė, kad jis taps priklausomas ir santykiuose. To, ką dabar aptariame kaip priklausomybę, iliustracija gali būti paauglė ir jos dievinama pramogų pasaulio žvaigždė. Juk ką paauglė apie tą žvaigždę žino? Realiai nieko. Tai įsivaizduotas žmogus, kuriam priskiriamos kažkokios savybės,  tai – fantazijos kūrinys, tam tikras vaizdinys, kuris su realybe gali nieko bendra neturėti. O to priešprieša – brandi meilė –  kaip tik ir atsižvelgia į konkretų žmogų, į jo nepakartojamas unikalias savybes.

Šiuo atveju man labai patinka vienas posakis – jei nori sutikti antrą pusę, pirmiausia susirask pirmą pusę, t. y. kontaktą su savimi.

– Gal priklausomybė nuo santykių tik paaugliams ir būdinga?

G. Navaitis: Ne visi išauga iš paauglystės. Kartais mes visi pasielgiame labai vaikiškai. Taigi kartais galime elgtis ir kaip paaugliai.

– Kaip priklausomybė ar nebrandumas gali pasireikšti?

D. Lapinienė: Pirmas dalykas, jei mes gyvename su fantazija, o ne su žmogumi, atsiranda posakis „tu turėtum“: tu turėtum daryti tai, kad aš būčiau laiminga. Dar blogesnis variantas, kai aš tik galvoju, kad tu turėtum, bet nieko nesakau: tu turėtum pats suprasti, perskaityti mano mintis. Jei taip nėra, aš vaikštau nelaiminga, užsidariusi. Taigi aš labai priklausau nuo kiekvieno judesio, veiksmo. Arba jaučiuosi laiminga, jeigu jis atitinka kažkokį mano lūkestį, arba jaučiuosi labai nelaiminga, jeigu jis, pavyzdžiui, išeina su draugais, o aš lieku, nes tada galvoju, kad turbūt jis manęs nemyli, jeigu taip daro.

G. Navaitis: Įsivaizduokite eilutę, sakysim, iš 10–20 reikšmingų žmonių. Tai gali būti ir realūs žmonės, ir įsivaizduojami. Tada – pirmas klausimas: ar tėvas (motina, sesuo, draugas, kaimynas ir kt.) jus myli? Kitas klausimas, ar tėvas (motina, sesuo, draugas, kaimynas ir kt.) apie jus viską žino? Palyginę atsakymus, pamatytume tai, ką psichologai vadina konstruktu: viena nuostata – kuo labiau pažįsta, tuo labiau myli, kita – tarp pažinimo ir meilės jokio ryšio nėra.

Taip atsiranda ir nesutarimų šeimoje. Įsivaizduokite: jis vadovaujasi nuostata „jei mes vienas kitą mylime, jokių paslapčių nėra, viską reikia iškloti“, o ji vadovaujasi nuostata „aš esu paslaptinga nepažįstamoji, ir turite mane mylėti besąlygiškai, nieko apie mane nežinodami“. Tada ji kuria visokias paslaptis ten, kur jų visai nėra, o jis bando išsiaiškinti dalykus, kurių irgi visai neverta aiškintis, nes neįmanoma į viską įsigilinti.

Tokie pradiniai neatitikimai gali tapti poros problema ir tai nėra jau toks retas dalykas. Pavyzdžiui, klausimas – kaip jūs įsivaizduojate romantišką vakarą? Pagalvoję, savo fantazijas palyginkite su draugės ar draugo fantazijomis. Jeigu jos labai smarkiai skiriasi, bent turėsite apie ką pakalbėti.

– Kokie dar klaidingi įsitikinimai apie tarpusavio santykius, meilę lemia priklausomų santykių dinamiką ir iš to kylančias problemas?

G. Navaitis: Dar paminėčiau supaprastintą vaizdinį, gana dažną įvairiose pažinčių sistemose. Su kuo norėtų susipažinti mergina ar moteris? Su aukštu, tamsiaplaukiu, mėlynakiu, padoriu, rimtu sąžiningu, apsirūpinusiu, išsilavinusiu. Atkreipkite dėmesį, kad vienos savybės pamatomos iš karto – ar jis aukštas, mėlynakis, tamsiaplaukis, galima įvertinti per kelias sekundes. O įvertinti, ar jis rimtas, sąžiningas, patikimas, jau reikia daug daugiau laiko.

Todėl jei pažintis taip konstruojama, ji ar jis pamato išorines savybes, o kitas tiesiog priskiria, prisigalvoja. Pavyzdžiui, jei galimas draugas tiesiog mandagiai elgiasi ir mažai kalba, ji jam ir priskiria visas teigiamas savybes, o paskui labai nustemba, kad jis visai ne toks, kaip ji manė.

– Daug gyvenimo iliuzijose?

G. Navaitis: Priklausomybė paprastai ir remiasi iliuzijomis. Kai suteikiame kažkam kitam teisę reguliuoti mūsų jausmus, nuotaikas ir net mūsų gyvenimą.

D. Lapinienė: Iš tikrųjų mes labai dažnai matome tik tai, ką norime matyti, atmetame 80–90 proc. tikro žmogaus savybių. Norint iš tikrųjų mylėti, tenka po truputėlį atsisakyti tų iliuzijų.

– Kodėl tos iliuzijos tokios reikalingos?

D. Lapinienė: Pirmas dalykas yra mūsų vaikystės istorija – ko mums kažkada reikėjo ir ko mes sąlygiškai negavome. Pavyzdžiui, kažkada atstūmė, sukritikavo, o aš priėmiau tai labai jautriai. Ir paskui pradedu ieškoti idealo – kur yra tai, ko man iš tikrųjų reikėjo (tarkim, idealaus tėčio, idealios mamos).

G. Navaitis: Priklausomybė nuo kito žmogaus dar atsiranda iš giluminių ir ne visada suvoktų emocijų, pavyzdžiui, iš tokio, atrodo, labai tolimo dalyko nuo meilės, kaip mirties baimė. Tarkim, penkerių metų vaikas išvis neigia, kad taip gali atsitikti: berniukai, žaisdami karą, sako „va, dabar tave nušoviau, bet duodu tabletę – tu sveikas, ir žaidžiam toliau“. Taigi vaikas neigia realybės aspektą, ir čia iš karto kyla klausimas, kodėl apie tai kalbame šnekėdami apie meilę. Neigiant tai, kartu sukuriamas kažkokio gelbėtojo vaizdinys.

Pažiūrėkite kokį filmą: vanduo kyla, kyla, tuoj užpils pagrindinę heroję kokioje nors oloje, bet, kai jau atrodo, kad ji tikrai paskęs, atbėga gelbėtojas ir ją iš ten ištraukia. Kita scena – svarbiausias herojus jau krinta nuo uolos, ir tada jam kažkas ištiesia ranką. Paprastas klausimas – kodėl gi tas gelbėtojas neatėjo pusvalandžiu anksčiau, kai vandens buvo tik iki kelių ar kai žmogus dar visai tvirtai buvo įsikibęs? Bet juk jaučiate, kad filmas būtų kažkoks ne toks, jei gelbėtojas ateitų kiek ankstėliau.


Šiame straipsnyje: meilėtarpusavio santykiai

NAUJAUSI KOMENTARAI

Nezinau

Nezinau portretas
Liuksa uzmetu
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

Daugiau straipsnių