Ner­vi­nė įtam­pa tai­ko į silpniausią vie­tą: kaip ją suvaldyti?

Nei­gia­mai vei­kia vi­są or­ga­niz­mą

„Ner­vi­nę įtam­pą kiek­vie­nas žmo­gus iš­gy­ve­na sub­jek­ty­viai – vis­kas pri­klau­so nuo ap­lin­ky­bių, stre­są su­ke­lian­čių veiks­nių stip­ru­mo. Be to, ski­ria­si ir žmo­nių adap­ty­vu­mas, – pa­ste­bė­jo Vil­niaus uni­ver­si­te­to li­go­ni­nės San­ta­riš­kių kli­ni­kų gydy­to­ja psi­chiat­rė Ag­nė Ša­po­lie­nė.

Pa­sak jos, šiaip ne­ri­mas yra svei­ka emo­ci­ja, pa­de­dan­ti mo­bi­li­zuo­tis, su­si­kaup­ti, įveik­ti sun­ku­mus. Pa­ty­rus to­kią trum­pa­lai­kę emo­ci­ją per daug suk­ti gal­vos ne­rei­kė­tų.

Ta­čiau kai įtam­pa pa­ti­ria­ma il­gą lai­ką ir su ja sun­ku su­si­tvar­ky­ti, su­dė­tin­ga su­si­kaup­ti, dirb­ti, ypač – pro­ti­nį dar­bą, ne­ri­mas tam­pa pa­to­lo­gi­nis. Tai pa­blo­gi­na ben­drą žmo­gaus emo­ci­nę sa­vi­jau­tą, ga­li pasireikšti dep­re­si­ja, pa­ni­kos, generalizuoto ne­ri­mo ir kiti su­tri­ki­mai, at­si­liep­ti ir rim­tes­niais fi­zio­lo­gi­niais ne­ga­la­vi­mais.

„Ne­ri­mas su­ke­lia psi­cho­lo­gi­nius ir so­ma­ti­nius simp­to­mus – ne­ri­mau­jant pa­daž­nė­ja šir­dies pla­ki­mas, at­si­ran­da krau­jo­spūdžio svy­ra­vi­mų, su­in­ten­sy­vė­ja pra­kai­ta­vi­mas, svaigs­ta gal­va, vir­pa ga­lū­nės, su­ak­ty­vė­ja žar­ny­no veik­la. Ne­ri­mas ga­li su­kel­ti ki­tų li­gų pa­blo­gė­ji­mą, pa­vyz­džiui, – gli­ke­mi­jos svy­ra­vi­mus, ne­re­gu­lia­rų krau­jo­spūdį, šir­dies rit­mo su­tri­ki­mus ir kt.“, – kal­bė­jo gy­dy­to­ja.

Tai­gi nuo­la­tos pa­ti­ria­ma ner­vi­nė įtam­pa ga­li su­trik­dy­ti įvai­rių or­ga­nų veik­lą: pra­dė­ti var­gin­ti il­ga­lai­kiai gal­vos skaus­mai, padažnėti mig­re­nos prie­puo­liai, pasireikšti ne­mi­ga, įvai­rūs virš­ki­na­mo­jo trak­to ne­ga­la­vi­mai. To­kia bū­se­na ga­li prives­ti ir prie in­sul­to ar in­fark­to.

„Ga­li­ma sa­ky­ti, kad nuo­la­ti­nis ne­ri­mas pa­vei­kia sil­pniau­sią or­ga­niz­mo vie­tą“, – sa­kė A. Ša­po­lie­nė.

Pa­čiam ge­riau ne­si­gy­dy­ti

Pa­ste­bė­jus pa­na­šius simp­to­mus psi­chiat­rė pa­ta­rė ge­riau iš­kart kreip­tis pa­gal­bos į spe­cia­lis­tą, nei lauk­ti ir ban­dy­ti pa­čiam pa­leng­vin­ti bū­se­ną.

„Įver­ti­nęs si­tu­a­ci­ją gy­dy­to­jas ne­bū­ti­nai iš­kart skirs me­di­ka­men­tus ar psi­cho­te­ra­pi­ją, o pir­miau­sia pa­tars, kaip ga­li­ma su­si­tvar­ky­ti ki­tais bū­dais. Pa­pras­čiau­si pa­de­dan­tys da­ly­kai – re­gu­lia­ri die­no­tvarkė, tin­ka­mas mie­go-būd­ra­vi­mo, mi­ty­bos re­ži­mas, iš­si­krau­ti, emo­ciš­kai at­si­pa­lai­duo­ti pa­de­da spor­tas“, – sa­kė spe­cia­lis­tė.

Ieš­kan­tie­ji trum­pa­lai­kės pa­gal­bos ga­li­ įsi­gy­ti ne­re­cep­ti­nių žo­li­nių pre­pa­ra­tų. Kai ne­ri­mas var­gi­na il­gą lai­ką ir truk­do gy­ven­ti vi­sa­ver­tį gy­ve­ni­mą, pri­rei­kia var­to­ti ir stip­res­nius me­di­ka­men­tus.

„Ta­čiau juos ga­li pa­skir­ti tik spe­cia­lis­tas – šei­mos gy­dy­to­jas ar­ba psi­chiat­ras. Jo­kiu bū­du ne­ga­li­ma sau „pa­si­skir­ti“ ra­mi­na­mų­jų vais­tų, nes jie pa­dė­jo kai­my­nui. Be to, lin­kę į ne­ri­mo simp­to­ma­ti­ką prie šios gru­pės me­di­ka­men­tų grei­čiau pri­pran­ta. Tuo­met išsivysčius pri­klau­so­my­bei ir ma­ži­nant vais­tus ne­ri­mo simp­to­mai tik ­stip­rė­ja. To­dėl ra­mi­na­mų­jų vais­tų ne­ga­li­ma skir­ti il­ga­lai­kiam gy­dy­mui“, – aiš­ki­no A.Ša­po­lie­nė.

Ver­ta žino­ti

Už­si­tę­sęs stre­sas sil­pni­na imu­ni­nę sis­te­mą, at­spa­ru­mą įvai­rioms li­goms.

No­rė­da­mi tu­rė­ti stip­rią ner­vų sis­te­mą, pa­si­sten­ki­te gau­ti su mais­tu pa­kan­ka­mai B gru­pės vi­ta­mi­nų. Vi­ta­mi­nas C, pre­pa­ra­tai su cin­ku stip­ri­na imu­ni­te­tą ir di­di­na at­spa­ru­mą stre­sui. Svar­bu ne­pa­mirš­ti ir skys­čių. Ry­te ge­riau tik­tų stimuliuojamo­sios ar­ba­tos – juo­do­ji, ža­lio­ji, o va­ka­re – ra­mi­na­mo­sios žo­lių (me­li­sų, mė­tų, gu­do­be­lių, jo­na­žo­lių).

Komentaras

Psi­cho­lo­gas dr. Ma­rius Dau­ge­la­vi­čius:

„Ne­ri­mui, įtam­pai su­val­dy­ti yra du ke­liai. Efek­ty­viau­sia bū­tų „kirp­ti šak­nį“ – ša­lin­ti es­mi­nę prie­žas­tį. Žmo­gui ver­tė­tų pa­klaus­ti sa­vęs, kas su­ke­lia tą įtam­pą, koks yra pa­grin­di­nis stre­si­nis veiks­nys. Tai – dau­giau te­ra­pi­nė kryp­tis, reikalaujan­ti su­si­tel­ki­mo, įsi­gi­li­ni­mo į sa­ve. Čia pa­gel­bė­ti ga­li ir spe­cia­lis­tas, jei­gu žmo­gus at­si­du­ria aklagatvyje. Ki­tas ke­lias – ban­dy­ti pa­veik­ti pa­sek­mes.

Tai ga­li bū­ti ma­žiau efek­ty­vu, ta­čiau ki­tą kar­tą ne vi­sa­da leng­vai ir pa­vyks­ta iš­kart pa­ša­lin­ti pir­mi­nę prie­žas­tį. Tam žmo­gus ga­li rink­tis įvai­riau­sius bū­dus. Yra įvai­riau­sių at­si­pa­lai­da­vi­mo pra­ti­mų – pra­de­dant kvė­pa­vi­mo, bai­giant jo­ga. Tinka bet ko­kie už­si­ė­mi­mai ma­lo­nia veik­la, pa­si­vaikš­čio­ji­mai gam­to­je. At­pa­lai­duo­jan­ti veik­la – svar­bi kiek­vie­no žmo­gaus svei­ko gy­ve­ni­mo da­lis. Jei žmo­gus gy­ve­na vien tik už­si­ė­męs dar­bo rei­ka­lais, tai jau yra pro­ble­ma.“