Prisijaukinti pirmojo tipo cukrinį diabetą –­ misija įmanoma

– Kodėl Jums apskritai rūpi ši liga?

– Man apskritai rūpi lėtinėmis ligomis sergantys vaikai, jų broliai, seserys ir tėveliai. Liga paliečia visą šeimą. Paauglystėje man pačiai teko išgirsti lėtinės ligos diagnozę. Daug laiko praleidau ligoninėse. Mano pasirinkimas būti vaikų ir paauglių psichologe, šeimos ir porų terapeute yra susijęs su šia patirtimi. Paauglystę lydintys tapatumo klausimai ir derybų stadija taikantis su liga „susitarė“ mano viduje, kad būsiu psichologė.

– „Diabetas + laimingas vaikas – misija įmanoma“ – tai Jūsų knyga, kurioje apstu pastebėjimų ir naudingų patarimų tėvams, auginantiems 1 tipo CD sergančius vaikus. Tačiau tuomet, kai tėvai tik sužino apie šią savo vaiko ligą, neretai jie nejučia priešinasi net pačiam teiginiui, kad diabetas ir laiminga vaikystė yra suderinami. Ko, Jūsų nuomone, reikia, kad šia liga sergantis vaikas jaustųsi laimingas?

– Tam, kad vaikas su šia liga būtų laimingas, reikia trijų dalykų: drąsos būti atviram su savo jausmais, nuolankumo ir laiko. Liga sukelia daug skausmingų jausmų. Su šiuo skausmu svarbu išbūti. Kaip jau anksčiau mūsų pokalbyje minėjau, tik atpažinti, priimti ir įvardinti jausmai mus palieka. Normalu pykti, neigti, liūdėti. Šie jausmai parodo, kad mes esame gyvi santykyje su savo vaikais. Kita svarbi sąlyga – nuolankumas. Nuolankumą suprantu kaip tam tikrų įvykių, kurie nuo mūsų nepriklauso, priėmimą ir savo ribų pripažinimą.

Dažnai konsultacijose išgirstu klausimą, kodėl vaikas susirgo tokia liga. Kartais paklausiu tėvų, ar jiems kilo abejonių, kodėl jų dukra tokia gabi muzikai, o sūnaus tokios gražios mėlynos akys. Mes, žmonės, gerus dalykus priimame kaip savaime suprantamus, o blogus – kaip bausmę, savo minusą. Kad ir kaip skaudu būtų, natūralu, kad kartais vaikai serga. Tai gali visiškai nuo mūsų nepriklausyti. Nuolankumo moko ir vaikai: kiekvienas yra unikalus ir nepakartojamas ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai kaip asmenybė. Vaikas auga, jo galimybės ir elgesys keičiasi. Tėvai turi mokėti prisitaikyti prie augančios vaiko asmenybės – mokyti prisiimti atsakomybę ir suteikti daugiau laisvės. Ypač tai svarbu, kai vaikas serga cukriniu diabetu.

Ir, žinoma, trečioji sąlyga yra itin svarbi. Kad susitaikytume su liga, išmoktume su ja būti, atrastume, kad mūsų vaikas gali būti pakankamai savarankiškas ir daryti daug dalykų, reikia LAIKO. Per laiką atrandama, kad žodį „liga“ sudaro du skiemenys – li-ga. Apkeitus juos vietomis nuskamba žodis „gali“. Sergantis vaikas GALI, tiesiog svarbu padėti jam atrasti galimybes.

– Ką privalo žinoti tėvai, kad sugebėtų auginti laimingą, nors ir sergantį vaiką? Ar yra svarbiausios taisyklės sergančius vaikus auginantiems tėvams, kurių laikydamiesi jie augins laimingą ir savimi pasitikintį vaiką?

– Jautrus klausimas. Sergančių vaikučių tėvams labai svarbu suprasti, kad jie ne visada gali apsaugoti savo vaikus nuo gyvenimo negandų, bet gali padėti tas negandas pakelti. Vaikams svarbu patirti, kad tėvai besąlygiškai supranta, priima ir būna su jais.

– Laimingi tėvai lygu laimingas vaikas? Kiek vaiko psichologinė savijauta, laimės pojūtis priklauso nuo tėvų psichologinės savijautos? Ar tiesa, kad nuolat prislėgti, liūdni ar net depresyvūs tėvai kenkia savo vaikui? Koks turėtų būti pirmas žingsnis, padedantis suimti save į rankas ir vėl priverčiantis mokytis mėgautis gyvenimu?

– Man teiginys, kad „tėvai kenkia“ skamba nemaloniai ir nepriimtinai. Nė vienas tėvas nenori savo vaikui pakenkti, nebent jis yra labai sutrikęs ir tai daro nesąmoningai. Visi tėvai myli savo vaikus ir pagal savo galimybes duoda, ką gali. Tiesiog tėvams labai svarbu suprasti, kad iš ąsočio galima atsigerti, jei juo vandenį semiame iš šaltinio. Tėvai turės ribotą energijos kiekį, jeigu nesirūpins savimi.

– Ar sutinkate su teiginiu, kad nereikia laukti, kol kiti mus padarys laimingus – pirmiausia patys sau turime padėti?

– Svarbu ne tik padėti sau, bet ir priimti pagalbą. Tik stiprus ir brandus žmogus priima savo galimybių ribas ir paprašo pagalbos. O laimei viena iš svarbiausių sąlygų – priėmimas, kad gyvenimas kartais būna sunkus. „Kai tą realybę priimame, jis per pusę palengvėja“, – taip teigia amerikiečių psichoterapeutas M. Skotas Pekas.

Jeigu Jūsų vaikas serga I tipo cukriniu diabetu daugiau nei metus ir jam yra 6–12 m., gyvenate Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje arba Marijampolėje ir norite dalyvauti STEP tėvystės įgūdžių programoje, registruokitės el. paštu zilinskiene.jolanta@gmail.com.