Psichologė: Lietuvoje vienišas jaučiasi kas trečias vaikas

Mokykloje nepritampa ir jaučiasi vienišas kas trečias mokinys, tiek pat vaikų išgyvena vienišumo jausmą tėvams skiriantis, kas antras nepilnametis – patirdamas įvairių rūšių smurtą.

Vienišumą vaikai išgyvena ir emigravus tėvams, netekties ar ligos šeimoje atveju, paauglystės metu.

Paramos vaikams centras (PVC) pradeda socialinę kampaniją, kviečiančią tapti vaiko draugu ir užsiimti kartu su juo mėgstama veikla: sportuoti, skaityti, lankyti parodas, eiti į renginius, gaminti, tiesiog leisti laiką. Dažnai tik dėmesio ir pabuvimo kartu reikia, kad liūdnas vaikas vėl šypsotųsi, pasitikėtų, svajotų.

Paramos vaikams centro psichologė, daugiau nei 20 metų Lietuvoje veikiančios programos „Big Brothers Big Sisters” vadovė Jūratė Baltuškienė sako, kad vaikai ir paaugliai vieniši gali jaustis ne tik neturėdami draugų, bet ir šeimoje, bendraamžių klasėje, būrelyje.

Dažniausiai vienišumo jausmas kankina, kai nėra nei vieno artimo žmogaus, su kuriuo vaikas galėtų apie viską pasikalbėti – pasidžiaugti pasiekimais, pasidalinti planais, sulaukti patarimo, padrąsinimo ir nuraminimo.

„Toks vaikas būna labiau atsiribojęs nuo kitų, tarsi paskendęs savo pasaulyje, arba, atvirkščiai, norėdamas nebesijausti vienišas, stengiasi užmegzti kontaktą šiurkščiais ir net agresyviais būdais. Abiem atvejais vaikui stinga pasitikėjimo savimi ir kitais, gali jaustis prastesnis už kitus. Tai trukdo kurti santykius ne tik šiuo metu, bet ir suaugus”, – pastebi J. Baltuškienė.

Vienišumo jausmas gali būti laikina būsena, pavyzdžiui, šeimai persikėlus gyventi į kitą miestą ar vaikui pakeitus mokyklą, išgyvenant netektį, susirgus artimajam ir pan.

Vis dėlto labai svarbu pastebėti, kad vaikas blogai jaučiasi, pasikalbėti su juo, nuraminti ar tiesiog pabūti kartu. Užuot kritikavus, moralizavus ir menkinus, reikėtų klausyti, ką sako vaikas, klausinėti, domėtis juo.

Išklausančiu, suprantančiu ir rodančiu kryptį suaugusiuoju gali būti ne tik tėvai. Geriau suprasti save ir kitus, pažinti suaugusiųjų pasaulį, ypač paauglystėje, kai natūraliai atitolstama nuo tėvų, vaikams labai padeda programos savanoriai.

Mokymus baigęs savanoris mažiausiai metus, kartą per savaitę, bendrauja su 7-14 metų vaiku, o jų draugystę koordinuoja Paramos vaikams centro psichologai.

„Savanoriai su vaikais laiką leidžia taip, kaip įprastai su draugais: eina sportuoti, į kiną ar teatrą, susitinka arbatos puodelio. Galima kartu eiti į banką, biblioteką, važiuoti nusiplauti automobilio. Draugaujant vaikui ir savanoriui svarbiausia – laikas kartu, todėl susitikimus puikiai galima derinti su mėgstama veikla ar net būtinais reikalais. Būdamas kartu su patikimu suaugusiuoju, vaikas mato pavyzdį, todėl išmoksta kalbėtis apie sunkumus, lengviau išgyvena krizes, įgauna pasitikėjimo savimi ir kitais”, – sako programos vadovė.

Šiuo metu Vilniuje daugiau kaip 30 vaikų laukia draugo, su kuriuo galėtų kalbėtis ir leisti laiką. O savanoriauti gali visi nuo 18 metų, nepriklausomai nuo išsilavinimo, socialinės ar šeiminės padėties.

Savanorių registracija vyksta interneto puslapyje.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių