Psichoterapeutas: prasmingo gyvenimo formulės nėra

Dabar madinga skelbti laimingo gyvenimo formules, bet tai juokinga, o patarimus dalijantys žmonės siejasi su neadekvačia didybės manija. Taip LRT RADIJUI sako Humanistinės ir egzistencinės psichologijos instituto direktorius Rimantas Kočiūnas.

Anot jo, prasmingo gyvenimo formulės nėra, o vien svajonėmis gyventi nereikėtų – į priekį tempia kasdieniai darbai ir veikla, ne samprotavimai.

– Susitikome pakalbėti apie žmogaus gyvenimo prasmę ir kaip jos reikėtų ieškoti. Temos atspirtimi tapo Viktoras Franklis ir jo knyga „Žmogus ieško prasmės“, kuriai jūs parašėte įžangą. Kuo jums įdomi psichoterapeuto, humanisto Viktoro Franklio asmenybė?

– Jį atradau labai seniai, tuo metu, kai man labiausiai reikėjo. Kai pradėjau dirbti psichologu ligoninėje, pirmieji mano klientai buvo labai sunkūs, nepagydomi ligoniai. Man, kaip jaunam žmogui ir specialistui, buvo sunku rasti kažkokį atspirties tašką, kuo galėčiau būti naudingas jiems, už mane vyresniems.

Kartą svečiavausi pas tėvą Stanislovą Paberžėje ir paklausiau, gal jis gali man padėti. Tėvas Stanislovas atnešė knygelę iš savo bibliotekos. Tai buvo V. Franklio „Sielogyda. Gydytojo rūpestis siela“.

Dar nemokėjau anglų kalbos, bet skaičiau su žodynu ir mokiausi. Man buvo netikėta, nes tikėjausi rasti būdus, kaip padėti žmonėms, o aptikau tai, kaip derėtų su jais būti – su jų kentėjimu, gyvenimo sunkumu. V. Franklis siūlo ne tai, kaip daryti, o kaip būti. Jis kalba apie prasmę, kaip svarbu rasti buvimo būdą su kitu žmogui didžiausiuose sunkumuose. Tai buvo mano pirmas „susitikimas“ su V. Frankliu. Vėliau juo domėjausi ir šiandien galiu laikyti vienu didžiausių mokytojų.

– Tikėjotės V. Franklio knygoje rasti atsakymus apie tai, kaip elgtis su ligoniais, bet radote, kaip su jais būti. Taigi kaip reikia būti su kitais ir su savimi?

– Ne veltui tai, kuo užsiimu ir kam atstovauju, yra egzistencinė psichoterapija. Jos tikslas man, kaip psichologui, yra būti su savo klientu. Dažnai pagalbą įsivaizduojame kaip kažką instrumentiško, ką galime duoti ar pasiūlyti kitam. V. Franklis ir egzistencinė psichoterapija – apie tai, kad reikia rasti būdą būti nelengvoje situacijoje, kurioje nežinoma, kaip elgtis.

Kartais mums atrodo, kad jaučiame kažką svaraus, o kartais liaujamės tai jausti. Tuomet atrodo, kad neturime pagrindo, neturime, už ko užsikabinti. Prasmės ieškojimas yra nuolatinis uždavinys.

Kitam žmogui, atsidūrusiam tokioje padėtyje, savo buvimu galima padėti pačiam ieškoti išeities, priimti iššūkius ir tai, ką atneša likimas. Nieko ypatingo nedaryti, kalbėtis, padėti ieškoti savų resursų ar atsparos taškų yra gerokai sunkiau nei pasiūlyti kokią tabletę.

– V. Franklis išaukštino žmogaus dvasioje slypinčius resursus. Kaip tai reikėtų suprasti?

– Pačiu svarbiausiu dalyku jis laikė prasmę. Ne veltui psichoterapijos istorijoje jis laikomas žmogumi, kuris ypatingai išaukštino prasmės svarbą žmogaus gyvenime. Jo mokykla laikoma trečiąja Vienos psichoterapijos mokykla. V. Franklio nuomone, svarbiausia jėga, skatinanti žmogų judėti į priekį, yra prasmės ieškojimas ir tai, kaip savo gyvenimui suteikti reikšmės.

– Ar ieškant prasmės egzistuoja baigtinis momentas? Ar tai kas kartą vis nauji iššūkiai?

– Vienas svarbiausių V. Franklio mokyklos principų skelbia, kad prasmės egzistavimas yra besąlygiškas, ji visada egzistuoja. Kitas dalykas – ji nėra mums automatiškai duota. Žmogus privalo jos ieškoti nežinia kur, bet ne abstrakčiai, o gyvenimo konkretybėje. Tai nelengva užduotis. Kartais mums atrodo, kad jaučiame kažką svaraus, o kartais liaujamės tai jausti. Tuomet atrodo, kad neturime pagrindo, neturime, už ko užsikabinti. Prasmės ieškojimas yra nuolatinis uždavinys.

– Ar prasmės paieškos V. Frankliui ir padėjo išgyventi nacių laikotarpiu koncentracijos stovyklose?

– Jo paties tvirtinimu, taip. Knygose jis rašė, kad būnant lageryje tokiomis nežmoniškomis sąlygomis svarbu už ko nors užsikabinti, turėti tai, dėl ko norėtųsi gyventi. Juk kartais tokiomis sąlygomis gyventi nesinori. Tai gali būti noras išlikti, noras kam nors apie tai papasakoti, susitikti su artimais žmonėmis.

V. Franklis sakė, kad jam padėjo ir troškimas išsaugoti savo knygą „Žmogus ieško prasmės“. Prieš karą jos rankraštį konfiskavo, knyga buvo sunaikinta. V. Franklis mėgindavo prisiminti jos nuotrupas, užsirašinėti jas ant popiergalių. Buvo svarbu nepamesti idėjos ir to, ką jis tuo metu jau buvo pasiekęs.

Atrodo, lyg tai nieko ypatingo, bet tai suteikė jėgų kasdienei egzistencijai, išlikimui. Visada yra kažkas, kas yra priekyje ir link ko žmogus juda. Tikslas palaiko gyvastį.

– Padeda ir mažų tikslų turėjimas? Kita vertus, kas gali nuspręsti, tikslai yra dideli ar maži?

– Tai nuspręsti gali tik pats žmogus. Niekas už jį negali pasakyti, tikslas mažas ar didelis. Kai kalbame apie prasmę, įsivaizduojame kažką didelio ir globalaus. Galima mąstyti tokiomis kategorijomis, bet tai turi mažai reikšmės žmogaus kasdieniam gyvenimui. Kasdienis gyvenimas pilnas uždavinių. Jei įsivardijame, ką turime padaryti iki vakaro ar artimiausiu metu, kasdienybė taip pat gali tapti prasminga.



NAUJAUSI KOMENTARAI

jhr

jhr portretas
Puikus, vertas dėmesio straipsnis - tiems, kurie nori pilnai realizuoti savo asmenybės potencialą. Ačių...
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

Daugiau straipsnių