Psichoterapeutė: vaikai stengiasi būti „patogūs“ tėvams

Jei tėvai nori matyti vaiką tik besišypsantį, laimingą, tai vaikas labai greitai pajunta ir stengiasi užgniaužti emocijas, kurios tėvams nepatinka, pavyzdžiui, pyktį, ir būti „patogiu“ vaiku. Taip LRT RADIJUI teigia gydytoja psichoterapeutė Dalia Mickevičiūtė. Anot jos, negebėjimas vaikystėje suvaldyti pykčio vėliau gali sukelti didelių psichologinių problemų ar netgi ligų, pavyzdžiui, astmą.

– Pyktis būdingas kiekvienam iš mūsų. Kiekvienas su tuo susiduriame. Psichoterapeutams, psichologams ta tema turbūt kaip kasdienė duona?

– Tai kiekvieną dieną aktuali tema. Galbūt vieną kartą tas pyktis būna aštresnis, stipresnis, jį sunkiau atlaikyti, kitą dieną jis toks, su kuriuo galima lengviau išbūti, bet dirbti tenka tikrai daug. [...] Auginantys vaikus tikrai žino, kad atlaikyti net ir pusantrų metų vaiko pyktį kartais būna labai sunku. Labai dažnai tėvai klausia – ką daryti, kai vaikas parduotuvėje krenta ant grindų, spardosi, šaukia, reikalauja ką nors nupirkti?

Galime pagalvoti apie tai, kad tai vaikas, kurį fiziškai dar galima labai lengvai pakelti ir nunešti į kitą vietą, bet jo pyktis toks sunkus, kad priverčia suaugusius pačius supykti, jaustis bejėgiškai,  jie pasimeta, nori pranykti skradžiai žemės, kad niekas nematytų ir nekomentuotų. Vaikas, kuris dar kūdikis,  suvysto pačius stipriausius tėčius ir didžiausią karjerą padariusias mamas.

Suaugusių pyktis nėra taip aiškiai matomas, kaip mažo vaiko, kuris spardosi kojomis. Jis labiau rafinuotas. Kiekvienas su tuo susiduriame labai dažnai. Yra žmonių, kurie aiškiai pasako, ką galvoja ir aiškiai kur nors toli pasiunčia, nusikeikia, bet yra tokių, kurie tai padaro maloniai šypsodamiesi, kalbėdami, kad viskas gerai.

Toks subtilus įgėlimas ypač populiarus tarp damų – kokia graži suknelė, kaip tau tinka tas svorio priaugimas. Po tokio komplimento, žinoma, moteris susinervina ir visai nebesidžiaugia savo gražia suknele. Tokių pasyvios agresijos išraiškų kasdien matome labai daug.

– Kokia emocija apskritai yra pyktis?

– Sakyčiau, kad tai viena iš pagrindinių emocijų. Sigmundas Freudas kalbėjo apie tai, kad mes visi gimstame su libido arba meilės vara ir agresijos vara. Visi turime norą kurti, mylėti, džiaugtis ir norą sunaikinti, sugriauti. Tai priklauso nuo temperamento.

Tam įtakos gali turėti genetika. Tėvai, kurie augina daugiau nei vieną vaiką, ar kelios šeimos papasakotų skirtingas istorijas. Vienų kūdikiai labai geri, labai lengvai prižiūrimi, niekada nepyksta, viskas atrodo labai paprasta ir lengva. Kiti kūdikiai – vadinamieji sunkūs, kurie daug verkia ir daug laiko praleidžia pykdami. Galima manyti, kad jų temperamentas tiesiog ryškesnis ir jie turi daugiau agresijos, bet iš tiesų jos turi visi.

– Ar gali būti genetiškai paveldimas perdėtas agresyvumas?

–  Genetiškai gali būti daugiau ar mažiau ryški agresijos arba libido vara. Hipokratas žmones skirstė į sangvinikus, cholerikus, flegmatikus, melancholikus. Čia kalbama apie tuos pačius dalykus, bet šiek tiek kitais žodžiais [...] – vieni greitai supyksta, bet ir greitai atsileidžia, antri greitai supyksta ir ilgai išlaiko pyktį, treti, kaip flegmatikai, apskritai lėtai į viską reaguoja. Tai įgimta.

Kita vertus, labai daug įtakos turi aplinka. [...] Kuo toliau, tuo dažniau kalbama, kad vaikystė turi didelės įtakos tolimesniam žmogui gyvenimui. Užaugęs vaikas gali sirgti depresija, turėti ar neturėti nerimo sutrikimų, nepaisant to, ar jis turėjo, ar neturėjo įgimto polinkio į agresiją. Viskas labai priklauso nuo to, kokį jis turėjo ryšį su tėvais. Tai vadinamas saugus prieraišumas. Jis gali apsaugoti nuo depresijos ir nerimo.

[...]

Natūralu, kad tą vaiką, kurio temperamentas sunkesnis, prižiūrėti sunkiau. Tada tas žmogus, kuris rūpinasi, labiau pavargsta, galbūt kitą kartą galvoja – viskas, negaliu net nueiti, nes vaikas vėl rėkia, jau trūko kantrybė, norisi kone tiesiog papurtyti vaiką arba užsitraukti antklodę ant galvos ir pačiam eiti miegoti. Tada vaikas neturės galimybių mokytis, kaip valdyti agresiją, kai jo globėjas išsekęs ir negali sutvarkyti to pykčio. Labai svarbu, kiek tėvai sugeba atliepti vaiko poreikius, kiek jie sugeba atlaikyti emocijas.

– Jei tėvai neleidžia vaikui pajausti ar išreikšti pykčio vaikystėje, ar ateityje jis turės problemų su šia emocija ir jos reiškimu? Tvirtinama, kad moterims sunkiau reikšti pykti nei vyrams, nes mergaitėms sakoma – kaip atrodai visa susiraukusi, negraži. Mergaitės tada mieliau pasirenka verkti nei pykti. Manau, kad ir suaugę mes taip elgiamės – moterys pyktį dažnai reiškia per ašaras, o vyrai ašaras per pyktį, agresiją.

– Visiškai teisingai, taip ir yra. Jei tėvai nori matyti vaiką tik besišypsantį, laimingą, tai vaikas labai greitai pajunta. Kiekvienas vaikas nori patikti savo tėvams. Tik tiek, kad tėvai tą žinutę perduoda skirtingai – man patinka vienoks ar kitoks elgesys. Jei vaikas pajunta, kad, kai jis linksmas ir laimingas, tėvams gerai, o, kai jis pyksta, tėvai sutrinka ir nežino, ką daryti, tai vaikas tada stengiasi tą pykti užgniaužti, jo neparodyti ir būti geru, „patogiu“ vaiku.

–  Ar tai gali peraugti į dideles frustracijas?

– Pyktis, kaip ir visos emocijos, yra normalios. Tai yra viena iš bazinių emocijų. Jei jis visą laiką slopinamas, gniaužiamas, kyla pasyvi agresija – neparodau atvirai, bet baksnoju įgėlimais. Labai gali būti, kad ir pikti komentarai atsiranda tokiu būdu, nes žmogus, pavyzdžiui, iš išorės elgiasi labai korektiškai.

Esu skaičiusi, kad komentarus dažnai rašo ministerijų, valstybinių įstaigų darbuotojai, kurie turbūt sėdi su tvarkingais kostiumais ir barškina klaviatūrą. Pyktį, kurio negali parodyti viršininkui ar darbo aplinkoje, jie išlieja po kokiu nors nelabai patikusiu straipsniu. Kitas dalykas, ypač moterims labai būdinga depresija. Tokiu būdu jos pyktį nukreipia į save – aš naikinu save. Vyrai galbūt labiau linkę kažką daryti išoriškai, o moterys užsidaro savo liūdesyje.

– Pavyzdžiui, vyrai labiau linkę į lošimus, alkoholizmą?

– Taip, tai daugiau nukreipta į išorę. Moterų pyktis nukreiptas į vidų. Jis gali pasireikšti ir psichosomatiniais sutrikimais, pavyzdžiui, dvylikapirštės žarnos opa. Yra teorijų, kad, pavyzdžiui, bronchų astma, labai siejasi su užgniaužtu pykčiu – žmogus tiesiog pradeda dusti, kai negali to pykčio išlieti. Žinoma, tai nereiškia, kad, jei dabar astmininkas staiga pradės labai atvirai pykti, jam viskas praeis, bet ryšys vis dėlto yra.

– Kaip vis dėlto rekomenduotumėte elgtis su tuo pykčiu? Kaip jį išreikšti taip, kad ir kito žmogaus neišgąsdintumėme, bet ir nesikauptų nuoskaudos?

– Su suaugusiais ne taip paprastai kalbame, šiek tiek subtiliau su jais reikia kalbėti ir galbūt kažkokias konkrečias situacijas aptarinėti, suprasti, kada pasijautei ir kodėl negali aiškiai pasakyti apie pyktį. Vaikams ir paaugliams atviru tekstu sakome – pykti galima, tai normalu, bet svarbu, ką su tuo pykčiu darai.

Yra paprastų būdų, nors jie ir sunku, kaip sutvarkyti pykti. Pavyzdžiui, labai supykus reikia suskaičiuoti iki dešimties, prieš ką nors darant, įkvėpti ir iškvėpti. Tai labai sunku, bet to įmanoma išmokti. Žmonės, kurie užsiima joga, tai praktikuoja nė nemirktelėję – kai užplūsta stipri, nemaloni emocija, jie pakvėpuoja ir pyktis praeina. Labai nuostabu matyti, kad kažkas gali taip staigiai „persijungti“.

– Žmonės turbūt žino, kaip susitvarkyti su pykčiu, kai pikti esame patys, bet, kaip reikėtų tvarkytis su piktumu, agresija tavo atžvilgiu?

– Galiu pateikti patarimų, skirtų, dirbant psichiatrijos skyriuose, nes situacija gatvėse kartais gali būti panaši – tenka susidurti su žmogus, kuris dėl kažko supyko. Ką su tuo daryti? Nėra nieko gėdingo ir nieko baisaus tiesiog iš ten pasitraukti. Niekas nesako, kad reikia būtinai eiti link kompanijos, kuri linksminasi, mušasi, geria alų ar vartoja kažką stipresnio. Galima elementariai apsisaugoti ir nepulti į tą pavojų.

Taip pat duodamas patarimas, kad nereikia įsistebeilyti, nes tiesioginis žvilgsnis gali provokuoti, tas žmogus gali įtarti, kad spoksantis žmogus kažką blogo apie jį galvoja ar ketina kažką daryti. Tada jis gali žiūrintįjį priimti kaip pavojų. Psichiatrijos skyriuose taip pat rekomenduojama išeiti atbulomis, neatsukti nugaros pacientui, kad matytum, ką jis daro, kviestis pagalbos.

Tai atrodo elementaru, bet reikia nesistengti būti karžygiu. Tai tiesiog paprasti dalykai. Su žodiniu puolimu tikriausiai susiduriame dažniau ir su tuo turbūt lengviau susitvarkyti, nei tuomet, kai kažkas užsipuola gatvėje. Sunku apibendrinti visas situacijas, bet galima pabandyti nereaguoti į žodinį puolimą ir tiesiog pasakyti – matau, kad tu dabar esi piktas. [...] Žmogui labai palengvėja vien dėl to, kad mes suprantame jo savijautą. Tai mažas žingsnelis, bet jis tikrai tai veikia.