R. Zemkauskas apie savižudybes: baisiausia yra nuolat ieškoti kaltų

Rugsėjo 10 dieną pasaulis minėjo savižudybių prevencijos dieną. Deja, tačiau Lietuva pagal savižudybių skaičių yra viena iš pirmaujančių valstybių.

Per metus mūsų šalyje nusižudo virš 1000 žmonių. Dauguma jų – vyrai. Valdžia stengiasi imtis visų prevencinių priemonių, o 2018 metų vasario mėnesio Higienos instituto duomenys parodė, jog per pastaruosius tris metus savižudybių skaičius Lietuvoje sumažėjo net 20 proc.

Nors visuomenė yra skatinama netylėti, tačiau šia tema kalbėti vis dar bijoma. Šiemet savižudybių prevencijos dienos proga Kaune buvo surengta išskirtinė socialinė akcija, kuri patraukė ne vieno praeivio žvilgsnį.

Šia tema savo nuomonę sutiko išsakyti televizijos žurnalistas, laidų vedėjas bei prodiuseris, filmų įgarsintojas ir rašytojas Rytis Zemkauskas.

– Pirmadienį buvo minima Pasaulinė savižudybių prevencijos diena. Kaune ta proga vyko socialinė akcija, kuomet miesto gatvėmis vaikščiojo apie septyniasdešimt žmonių, apsirengusių juodais kostiumais. Jie simbolizavo išėjusiuosius. Kokia jūsų nuomonė apie šią iniciatyvą? Ar ji reikalinga ir ar verta garsiai kalbėti šia tema?

– Apie šią iniciatyvą nežinojau ir tik mieste pamatęs juodai apsirengusius jaunus žmones išgirdau, kas vyksta. Man atrodo, kad tokios iniciatyvos yra reikalingos. Mūsų požiūrio į gyvenimo vertę, kultūrą keitimas yra ilgas procesas. Todėl kuo daugiau mes atvirai apie tai diskutuosim, kuo daugiau apie tai atvirai kalbėsimės, tuo yra daugiau šansų, kad kažkas pagerės. Dar svarbiau už atskiras iniciatyvas yra nuolatinis, kasdienis darbas. Turiu galvoje tokias iniciatyvas kaip „Jaunimo linija“. Tokios organizacijos yra, galima sakyti, priešakinėse linijose: jos turi būti labai gerai finansuojamos, jose dirbantys žmonės labai branginami ir linijos telefono numerį turi žinoti kiekvienas. 

– Vakar Seimas pakeitė viešosios informacijos rengėjų pranešimų apie savižudybes taisykles. Paskelbė, jog nebegalima antraštėse bei straipsniuose skelbti savižudybės motyvų, priemonių ar būdų. Ar tokių faktų viešinimas gali paskatini asmenį pakelti prieš save ranką?

Reikia ne kaltinti, o branginti. Gyvybė yra šventa.

– Sunku pasakyti. Matyt, kad tai reikia palikti spręsti specialistams. Mūsų nuomonės čia mažai ką reiškia. Daug ką gali manyti, tačiau tai bus tik tavo burbulo, tavo aplinkos, tavo išsilavinimo, tavo požiūrio į gyvenimą reikalas. Todėl aš labai tikiuosi, kad sprendimus priimantys parlamentarai remiasi adekvačiais sociologiniais tyrimais. Jeigu taip yra, tai tuomet aš linkęs jais pasitikėti.

Panašūs įstatymai ir draudimai turi pavadinimą ir tasai pavadinimas yra cenzūra. Užaugusiems totalitarinėje sistemoje žodis „cenzūra“ kelia alergiją, tačiau viskas nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Manau, kad visos visuomenės ir visais laikais cenzūravo kai kuriuos reiškinius ir nuomones, kad apsisaugotų nuo piktavalių ar sociopatų. Sakykim, mes negalime išleisti į viešumą, jeigu tai nuo mūsų priklauso, kokio nors raginimo žudyti arba, mūsų kalbamu atveju, žudytis. Mes negalime leisti, kad kas nors sąmoningai sėtų neapykantą. Visos civilizuotos šalys turi tokius įstatymus, kurie riboja kai kurias nuomones ir raišką. Tik mano siūlymas būtų taip ir pasakyti: kai kur įvedame cenzūrą, nes, deja, mūsų visuomenė nėra tiek brandi. Aiškus įvardijimas visuomenei padeda bręsti ir, kad ir kaip rizikingai skambėtų mano mintis, neprieštarauja demokratijos principams, nes demokratija yra ne tik leidimai, bet ir ribojimai. Tik svarbu, kad tie ribojimai netaptų kieno nors nuosavybe, o būtų taikomi skaidriai, neišskiriant išimčių. Svarbu, kad dėl jų būtų galima atvirai diskutuoti.  Mano supratimu, tai – sąžiningas būdas kalbėti apie save. O kiek to reikia, vis tik palikčiau spręsti specialistams.

– Ne paslaptis, kad Lietuva garsėja kaip šalis, kurioje bemaž daugiausiai žudomasi. Mūsų gyventojų būklė yra viena prasčiausių visoje Europos Sąjungoje. Kaip manote, kokios priežastys skatina žmones priimti tokį sprendimą? Kaip visame šiame kontekste atrodo Kaunas?

Mes labai griežti vieni kitiems, mes negailestingi vieni kitiems. Mes esame patyčių visuomenė – tą reikia rauti. Mes esame neatleidžianti visuomenė. Mes nesuteikiame žmogui antros galimybės.

– Kauno čia neišskirčiau, ši problema yra visos Lietuvos. Pirmiausia, tai lemia kultūrinės priežastys – mus valdo mūsų įsitikinimai. Šioje šalyje iš gyvenimo mes norime kažko ne to. Labai atsiprašau visų, kurie jaučiasi blogai skaitydami šį tekstą, bet man yra visiškai nesuvokiama, kaip gyvenant saugioje, pakankamai turtingoje, labai gerai aprūpintoje šalyje gali būti tokia prasta situacija. Aš to nesuprantu. Nelaimingų žmonių yra visur. Tai yra labai žmogiška. Nelaimingų atsitikimų yra visur. Tai vėlgi yra žmogiška. Dalykų, kurie nuo mūsų nepriklauso, įvyksta kiekvienam iš mūsų. Bet, bičiuliai, objektyvus  mūsų šalies vaizdas yra puikus. Todėl aš ir sakau, kad savižudybes lemia kultūrinės priežastys, kurių pagrindas – įsitikinimai. Akivaizdu, kad jeigu branginame savo piliečius, reikia kažką daryti. Tai gali būti ir socialinės akcijos, ir parlamento bandymai. Tie bandymai gali būti klaidingi, nes parlamentas nėra neklystanti institucija. Tai vėlgi yra tos pačios kultūros dalis. Mes turime suprasti, kad tai, ką jie daro, taip pat yra padiktuota jų įsitikinimų. Tad patarkime jiems, kalbėkimės su savo parlamentarais, per rinkimus reikalaukime adekvačių įsipareigojimų, nebalsuokime už kalbančius niekus, žadančius greitą laimę, greitą tvarką ir pan. Lygiai taip pat pirmiausia siūlyčiau žvelgti į valdžios veiklą ne kaip į piktą valią, o kaip į bandymą pagerinti valstybę. Kiek tas bandymas sėkmingas priklauso nuo mūsų žinių, išsilavinimo ir kultūrinio įsitikinimo.

– Statistikos duomenimis, didžiausią dalį savižudžių sudaro maždaug 50-ties metų vyrai. Tačiau nemažą dalį savižudžių ar bandžiusių nusižudyti žmonių sudaro ir paaugliai. Lietuvoje – būtent berniukai. Kokios, jūsų nuomone, to priežastys? Ką verta dėl to kaltinti? O galbūt kaltų nėra?

– Bičiuliai, tai yra baisu. Svarbiausia – nereikia nieko kaltinti. Baisiausias dalykas yra nuolat ieškoti kaltų. Reikia ne kaltinti, o branginti. Gyvybė yra šventa. Tad gyvybės branginimas visais lygiais, žmogaus asmenybės vertinimas visais lygiais, žmogaus unikalumo vertinimas visais lygiais, pagarba žmogui, kaip unikaliai būtybei, yra visa ko pradžia – gerbti kitą ir gerbti save. Mes turime vienas kitam siūlyti mokytis: kad esi tu, yra kiti ir tavo veiksmai veikia kitus, o kitų žmonių veiksmai veikia tave. Ir gal kažkaip susitarkim, kad mes kartu galime nemažai nuveikti šitoje valstybėje, šitoje nuostabioje šalyje –ką aš nepaliauju kartoti. Mano nuomone, svarbu suvokti, kad milijardai žmonių visame pasaulyje gyvena daug prasčiau už mus. Mes esame tarp turtingiausių valstybių. Tai kas su mumis negerai? Ir manyčiau, kad problema yra nepagarba žmogui ir asmenybės nuvertinimas. Mes labai griežti vieni kitiems, mes negailestingi vieni kitiems. Mes esame patyčių visuomenė – tą reikia rauti. Mes esame neatleidžianti visuomenė. Mes nesuteikiame žmogui antros galimybės. Mes neleidžiame suklysti vienas kitam. Tai koks tada to paauglio gyvenimas, jeigu jis gyvena pasaulyje, kuriame draudžiama suklysti? Aš, kaip žmogus, esu klaidų būtybė. Aš tą ir veikiu  – klystu. Vietoje to, kad pažiūrėčiau į viską lengviau, aš ieškau kaltų. Kažkokį priima įstatymą ir aš iškart: „Tai, matai, jie čia turi kažkokį piktą kėslą“. Gal jie nieko neturi? Gal jie stengiasi kažką daryti, bet klysta? O kodėl negaliu taip pagalvoti?

Kita bėda, kad mes kažkodėl esame linkę vaizduoti labai kietus ir sėkmingus, o tai, man atrodo, labai negerai. Ar kada girdėjote, kad mūsų aukščiausieji valstybės pareigūnai išeitų ir pasakytų: „Bičiuliai, šiaip aš nežinau, ką daryti. Patarkit man“? Ne. Mes, neva, viską žinome. Mes esame visažinių visuomenė. Mes esame neklystančių visuomenė. Ar girdėjome aukštą valstybės pareigūną, kuris pasakytų: „Žinokit, žiaurią nesąmonę padarėm. Atsiprašom. Pasitaisysim.“? Ne, mes paprastai girdim: „Viskas gerai, taip ir norėjom“. Bet jie yra dalis mūsų. Tai yra mes, ir turėčiau sakyti, kad tai esu aš, nes lygiai tą patį matau savyje. Turime vieni kitiems padėti atsipalaiduoti. Pasaulis yra nuostabus. Tai – mums padovanotas stebuklas. Nuo to mums ir reikėtų atsispirti. Ir dar nuo to, kad šalia visada yra kitas žmogus. Jam irgi reikia to paties, ko siekiam mes. Kartais jį reikia paglostyti, bet ir pabarti nekenkia.

– Ar įmanoma išspręsti šią problemą? T.y., ar įmanoma Lietuva be savižudybių?

– Visada išlieka atsitiktinumo, kieno nors pasirinkimo tikimybė. Tačiau tikslas turėtų būti toks – kurti gyvybei palankią aplinką. Reikia siekti daugiau pagarbos vienas kitam. Tada galbūt reikės mažiau kalbėti apie savižudybes.



NAUJAUSI KOMENTARAI

M. Liuka

M. Liuka portretas
Laba diena. Prašau visus Feisbuko draugus pasidalinti šia žinute. Gal būtent dabar kažkam reikalinga pagalba. Kviečiu visus ir visas į 3 mėn. kursus, tiems, kuriems reikalinga psichologinė pagalba, dietologo ir asmeninio trenerio pagalba. Aš padėsiu jums pakeisti savo gyvenimą 100 %. Jūs gyvensite šiuos 3 mėn. kaip realybės šou. Viskas bus filmuojama. Jūs dalinsites savo įspūdžiais ir rezultatais. Mes kartu daug sportuosime, bendrausime visokiomis temomis, valgysime kartu, daug keliausime, žaisime, galėsite įtraukti ir savo šeimos narius.... Kam skirti šie kursai? Žmonėms turintiems ligotus santykius šeimoje, žmonėms turintiems priklausomybę, viršsvorį, norintiems pagerinti savo fizinę būklę ir gerai atrodyti, tiems, kurie bandė nusižudyti, norintiems gyventi kitaip, tiems-kuriems visi bandė įrodyti, kad jūs negalite pasikeisti, ir aplamai-tai skirta visiems. Ateikite ir būkite laimingi. M. Liuka
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių