Iš alkoholizmo liūno išsikapstyti padėjo ir pribloškianti dukrelės daina

Pradžia – darbo vakarėliuose

"Labai pasikeitė visuomenės požiūris į nevartojančiuosius alkoholio. Pavyzdžiui, neseniai buvau ekskursijoje "Alaus kelias". Ir ką jūs manote? Degustacijos salėje ekskursantų buvo paklausta: "Kas nevartoja alkoholio?" Tokių atsirado keli. Tarp jų buvau ir aš – mėgavausi nealkoholiniu alumi. Prieš dešimt metų į atsisakantįjį gerti alkoholį žiūrėdavo kaip į iškritusį iš dangaus", – kalbėjo septyniolika metų jokio alkoholio negerianti Zina.

Žmonės nevartoja alkoholio dėl įvairių priežasčių: vieni paprasčiausiai nenori svaigintis, kitiems to daryti neleidžia sveikatos būklė ar, pavyzdžiui, baimė grįžti į alkoholizmo liūną, iš kurio išlipti yra nežmoniškai sunku. Zina atsisakė alaus būtent dėl pastarosios priežasties ir sutiko papasakoti savo skaudžią patirtį.

Alkoholike tapau nepastebimai. Aš negalėčiau atsekti pradžių pradžios. Juk niekas nevadina žmogaus alkoholiku, jei jis išgeria tik kelis butelius alaus per dieną.

"Alkoholike tapau nepastebimai, – įsitikinusi Zina. – Aš negalėčiau atsekti pradžių pradžios. Juk niekas nevadina žmogaus alkoholiku, jei jis išgeria tik kelis butelius alaus per dieną. Tačiau būtent šioje ankstyvoje stadijoje geriančiojo artimieji turi suklusti, nes riba tarp saikingai geriančiojo ir alkoholiko yra labai trapi. Juolab kad sergantysis alkoholizmu (o tai yra psichikos liga) nesuvokia esąs alkoholikas", – apie pirmuosius žingsnius alkoholizmo link pasakojo Zina.

Moteris įsitikinusi, kad į alkoholizmą ją pastūmėjo nesavikritiškas požiūris į save: jaunystėje, kai buvo jauna, graži ir linksmo būdo, sulaukdavo daug dėmesio vyriškoje darbovietės kompanijoje. Ir, žinoma, mielai dalyvaudavo po darbo vykusiose prabangiose išgertuvėse su įmonės svečiais.

Pribloškė dukrelė

Po kelerių metų Zina, gyvenusi pas mamą su savo mažamete dukrele, pradėjo gerti ir namuose, nors pareidavo iš darbo jau neblaivi.

"Mama prašydavo manęs negerti, ne kartą vežė į ligoninę blaivyti, bet man tai buvo nė motais – kolegos tai toleravo. Bet kai neapsikentę pagaliau išmetė mane iš darbo, o ir sugyventinis paliko bei mama pasakė, kad valstybė atims iš manęs vaiką, pasijutau niekam nereikalinga, pasiekusi dugną", – pasakoja Zina.

Tada ji dar nesuvokė, kad visų negandų priežastis – alkoholizmas. Todėl gėrė dar labiau, kad, laikinai išsiblaiviusiai, negirdėtų jos dukrelės sukurtos dainelės: "Mama geria ir alų, ir vyną / Neatsisako ji ir degtinės."

Mama geria ir alų, ir vyną / Neatsisako ji ir degtinės.

Kartą gatvėje Zina sutiko blaivią buvusią sugėrovę, kuri lankė Anoniminių alkoholikų (AA) grupę. Būtent ji įkalbėjo Ziną eiti kartu į AA grupės narių susirinkimą.

"Sėdėjau ir klausiausi pasakojimų apie tai, kaip jie murkdėsi alkoholizmo liūne arba kaip kažkokia Dvylikos žingsnių programa padeda iš jo išsikapanoti. Klausydamasi jų galvojau – negi aš tokia debilė, kad negaliu nė dienos pabūti be alkoholio?! Būtent tai siūlė daryti žmonės, kuriuos ten sutikau. Ir ką jūs manote? Pamėginau. Och, kaip buvo sunku. Pirmas penkias savo dienas be alkoholio vadinčiau kosmosu, galaktika – tokie buvo neapsakomi pojūčiai, išgyvenimai", – tvirtino Zina ir, išsitraukusi iš kišenės metalinį apskritą ženklą, jį pabučiavo.

Tą ženklą AA grupės nariai jai įteikė po mėnesio blaivybės.

Reikia nepakantumo

Pasak Zinos, vienas iš būdų padėti alkoholizmu sergančiam artimajam – sudaryti jam nepakantumo sąlygas tiek namuose, tiek darbe. Ji pati susimąstė, kad kažką ne taip daro tik tuomet, kai buvo išmesta iš darbo, kai ją paliko sugyventinis, iškilo grėsmė netekti dukrelės. Karčią Zinos patirtį patvirtino ir kiti du pašnekovai.

"Turiu ir aš, kaip Zina, tokį ženklą – visada nešiojuosi jį su savimi kaip talismaną, – kalbėjo Vladas. – Jis man dabar padeda sunkiais gyvenimo atvejais, tačiau pati sunkiausia gyvenimo atkarpa – alkoholizmas – jau tolima praeitis. Todėl aš kartais perleidžiu savąjį ženklą per AA grupės narių rankas – tikiu, kad šis mano talismanas įkrauna teigiama galia."

Alkoholizmas – klastingas žmogaus gyvenimo vagis, lėtinė ir mirtinai pavojinga liga, pakertanti žmogaus fizinę ir psichinę sveikatą, dorovę, visuomeninę padėtį, suardanti socialinius ryšius.

"Mokykloje bijodavau prieiti prie merginos pakviesti šokti, o namuose mano savivertę menkindavo griežti tėvo vertinimai, – tęsė pasakojimą Vladas. – Pastebėjau, kad išgėręs su bendraklasiais tapdavau labiau pasitikintis savimi ir net kietas, drąsiau eidavau prie merginų."

Pradėjęs studijas universitete, Vladas nutarė gyventi savarankiškai, giliai savyje slėpdamas menką savivertę, kurią padidindavo alkoholio dozėmis. Baigęs universitetą, gavo gerą darbą, vedė.

"Gimė sūnus, bet aš jau stpriai murdžiausi alkoholyje, nors to dar nepripažinau, baruose mėgaudamasis jo sukelta euforija. Norėdamas ilgiau išlaikyti palaimingą būseną, vis didinau alkoholio dozes", – giliai atsiduso vyras.

Gelbėjimo ratas

Į šeimos priekaištus dėl alkoholizmo Vladas nereaguodavo – juk jis nesivolioja prie šiukšlių konteinerių. Atvirkščiai, jis turėjo gerą darbą, aukštas pareigas, išlaikė šeimą – žmoną ir sūnų.

Vladas nesuprato didžiulės grėsmės, kol vieną rytą atsitokėjo gulįs ten, kur vakare gėrė, – jau nebe bare, o įmonės ceche, ant medinio padėklo.

"Tas įvykis mane sukrėtė – įsijungė signalas "stop", bet neilgam. Vieną šeštadienio rytą išėjau nupirkti vaistų sergančiam sūneliui ir negrįžau namo tris paras. Štai tada suvokiau, kad jau nusiritau į patį gyvenimo dugną", – prisipažino.

Vieną šeštadienio rytą išėjau nupirkti vaistų sergančiam sūneliui ir negrįžau namo tris paras. Štai tada suvokiau, kad jau nusiritau į patį gyvenimo dugną.

Išsigandęs pradėjo gerti smegenų veiklą aktyvinančius vaistus – manė, kad problema yra jo galvoje. Mažino alkoholio dozes, keitė jo rūšis, darė kitokius eksperimentus, tačiau viskas buvo veltui.

"Tėvas, eilinį kartą parvežęs mane iš baro namo, paliko prie lovos brošiūrą apie AA. Gal savaitę nekreipiau į ją dėmesio, bet vėliau vis dėlto perskaičiau. Dabar galvoju, kad tėvas tokiu būdu pametėjo man gelbėjimo ratą – nuėjau į vienos AA grupės susirinkimą. Dėkoju Aukščiausiajam, kad jis būtent taip  sudėliojo mano sunkiausią gyvenimo atkarpą", – kalbėjo Vladas.

Trečiojo pašnekovo nuomone, daug svarbiau žmonėms papasakoti, ne kaip tampama alkoholiku, bet kaip sveikstama nuo alkoholizmo. Anot Stasio, jo sveikimas prasidėjo tada, kai galutinai pripažino esąs bejėgis prieš alkoholį. Būtent tada jis buvo pasiryžęs daryti bet ką, kad tik ištrūktų iš pragaro, kuriame jautėsi esąs. Anoniminių alkoholikų grupė, jos nuoseklus kasdienis lankymas buvo puiki pradžia.

"Noras gerti stebuklingai dingo jau po pirmojo susirinkimo, tačiau tikrasis sveikimas atėjo tik vykdant AA Dvylikos žingsnių programą. Vienas jos įveikti tikrai nebūčiau įstengęs. Tai suprasdamas, paprašiau padėti vieno anoniminio alkoholiko, turinčio patirties", – pasakojo Stasys.

Padeda buvę alkoholikai

Būtent anoniminiai alkoholikai, anksčiau patys daug gėrę, AA grupėse teikia pagalbą dabar kenčiančiam alkoholikui. Ta nuostabi Dvylikos žinsnių programa yra savęs ir savo ligos pažinimo programa. Tai kelias į laimingą ir normalų gyvenimą, dvasingumą ir tikėjimą. Ir jis neturi pabaigos.

"Tuo keliu eisiu visą likusį savo gyvenimą, nes man patinka gyventi blaiviai, padėti kenčiantiems nuo alkoholizmo žmonėms tiek AA grupėse, tiek kalėjimuose ar ligoninėse", – tiesiog švytėdamas kalbėjo Stasys.

Į pastebėjimą, kad jis gražiai atrodo, prisipažino: "Būtumėte mane mačiusi prieš vienuolika metų: nesikirpęs, nesiprausęs, nesiskutęs, pamėlynavęs ir dažnai apsišlapinęs šlitinėjau medinėmis kojomis po gatves. Tik per Dievo malonę išlikau gyvas..."

Visi trys pašnekovai patvirtina, kad alkoholikai nori sustoti gėrę.  Net jų artimiausieji dažnai nesupranta, kad alkoholizmas – tai liga, kad pavargę nuo alkoholio jie norėtų nebegerti, tačiau nežino, kaip tai padaryti, o ir žinojimo kartais būna per maža.

"Knygoje "Anoniminiai alkoholikai" yra skyrius "Žmonoms". Ten yra labai vertingų pasiūlymų, kaip gyventi ir bendrauti su geriančiuoju jo artimiesiems. Be to, Lietuvoje jau seniai veikia "Al-Anon" bendrija, padedanti alkoholikų artimiesiems spręsti tą skaudžią problemą", – priminė Stasys.

Jis patarė sąžiningai atsakyti į specialaus testo klausimus, kurį galima rasti AA interneto tinklalapyje arba AA lankstinukuose gydymo ar socialinėse įstaigose. Pati AA draugija nenustato diagnozės nei savo nariams, nei kitiems žmonėms. Tai kiekvieno geriančiojo asmeninis sprendimas.

"Alkoholio vartojimas – tai nemokėjimo pritapti šiame pasaulyje, įvairiausių baimių padarinys", – dabar jau žino dešimtmetį negeriantis Stasys.

Vladas prisiminė Naujuosius metus, kai pirmą kartą juos sutiko blaivus po kelių dešimtmečių beprotiško gėrimo.

"Išėjau su puodeliu kavos devintą valandą ryto į balkoną, mėgavausi tyla, vaiskiu oru ir... verkiau. Taip buvo sunku patikėti tuo stebuklu."

Kur kreiptis pagalbos

AA draugija Lietuvoje veikia nuo 1988-ųjų. Šiuo metu Lietuvoje yra daugiau kaip 120 AA grupių.

Kauno regione veikia 25 AA grupės, o Kaune – dvylika.

Vienintelė sąlyga tapti AA draugijos nariu – noras mesti gerti.

Grupės išsilaiko iš savanoriškų narių įnašų ir, nepriimdamos jokios finansinės paramos, yra nepriklausomos.

AA draugija nesusijusi su jokiomis sektomis, tikybomis, politika, jokiomis organizacijomis ir įstaigomis. Vengia bet kokių ginčų, neremia jokių judėjimų ir jiems neprieštarauja.

Pagrindinis AA bendrijos tikslas – perduoti savo narių patirtį dar kenčiančiam alkoholikui.

Kaune veikia trys "Al-Anon" bendrijos grupės. Al-anon bendrijos informacinis tel. +370 672 10 684, Kauno regiono tel. + 370 686 64 974.