J. Rekevičiūtė: prisipažinusi, kad sergu, išlaisvėjau ir sustiprėjau

Neviltis, skausmas, netgi gėda. Ir net nepažįstamų žmonių palaikymas bei parama iš naujo kaišo plunksnas į didžiausios svajonės sparnus. Tuo šiandien gyvena grafikė Jūratė Rekevičiūtė.

Skausmą išdavė dėkingumas

Su plačiai žinoma menininke J.Rekevičiūte daug lengviau kalbėti negu apie ją skaityti tai, kas rašoma pastarosiomis dienomis. Kiek prikimęs balsas neužgožia iš vidaus besiveržiančio optimizmo, kuris nūnai yra didžiausia šios 49-erių moters stiprybė.

"Taip, aš turiu prisipažinti... Pirmiausia sau: aš sergu... Labai sergu, man – vėżys..." – praėjusią savaitę socialiniame tinkle "Facebook" paskelbė šimtus, o gal net tūkstančius sekėjų turinti J.Rekevičiūtė.

O dar visai neseniai, prieš mėnesį, menininkė kalbėjo tik apie savo kūrybą. Apie autoportretą, kurį – spalvotą linoraižinį – sukūrė, jos žodžiais tariant, norėdama pasilinksminti. Prie šio žanro menininkė grįžo po daugelio metų, iš dalies dėl to, kad įkeltų į feisbuką, jame parodydama save vietoje įprastai dedamos nuotraukos.

Parodydama kitokią, nes vienas nerimą apibendrinęs ir pagrindęs medikų ištartas žodis pakeitė visą jos gyvenimą. Apie tai, kas nutiko, ilgai žinojo tik patys artimiausi žmonės. Dėkingumas jiems už neįkainojamą pagalbą ir fizinis bei dvasinis skausmas kaupėsi viduje, kol vieną dieną nevaldomai išsiveržė. Jūratė pareiškė viešą padėką, prisipažindama, už ką.

Kontrastai lyg sūpuoklėse

"Prisipažinti, kad sergu vėžiu, man buvo ir baisu, ir gėda", – drąsi, sąmoju garsėjusi grafikė ir keramikė kalba labai atvirai.

Ji drąsi ir dabar, o mūsų visuomenė jau seniai išsilaisvinusi kalbėti apie onkologines ligas viešai, be stigmų, tad iš kur ta baimė ir gėda? J.Rekevičiūtė prisipažįsta save vertinusi kitaip.

"Visąlaik save traktuoju kaip nesergančią, stiprią, viską galinčią, kaip supermenė. Labai nemėgstu savęs palūžusios. Kartais leidžiu tai sau, bet nenoriu pripažinti tokios būsenos. Esu lyg svarstyklėse: sūpuojuosi tai aukštyn, tai žemyn. Iki maksimumo. Kai krentu – užsidarau viena", – Jūratė patvirtina, kad jai nereikia nei paguodos, nei užuojautos.

Labai nemėgstu savęs palūžusios. Kartais leidžiu tai sau, bet nenoriu pripažinti tokios būsenos.

Betgi skauda? Tai menininkė pripažįsta ir čia pat priduria: "Išsilaižai ir vėl šypsodamosi eini per pasaulį. Nesinori kitiems žmonėms skleisti savo neigiamų emocijų, daug geriau į viską žiūrėti pozityviai, nešti gerąją energiją."

Dabar Jūratė jau žino receptą, kaip to pasiekti: nereikia vienam likti su savo skausmu.

"Paleidęs žinią nuo jo išsivaduoji. Kai feisbuke papasakojau apie save – išlaisvėjau, pasijutau esanti stipresnė, lyg visos čakros būtų atsivėrusios. Gal ir naujas chemoterapijos seansas bus lengvesnis? Jaučiu, kad taip bus", – suokalbiškai nusišypso Jūratė ir priduria, kaip bus gerai, kad, visiems žinant, kuo ji serga, beplaukės galvos nebereikės slėpti po peruku ar klausytis patarimų vėl nusidažyti plaukus raudonai.

Per vieną naktį?

"Ilgai su peruku vaikščiojau. Kai plaukai pradėjo augti, perukas labai graužė", – J.Rekevičiūtė susirgo pavasarį, kovo mėnesį.

Vieną rytą atsibudusi krūtyje užčiuopė vištos kiaušinio dydžio gumbą. Nereikia nė klausti, kokia mintis toptelėjo. Ne tai pačiai dienai gavo talonėlį pas savo šeimos gydytoją Lentvario poliklinikoje. Buvusi kaunietė dabar gyvena prie Vilniaus.

Kraujo tyrimai jokios patologijos nerodė. Jokiomis peršalimo ligomis neserganti, apskritai sveikata nesiskundusi moteris nežinojo, ką ir galvoti, kai gydytojai taip pat ramino, kad nieko blogo jai nėra. Tai, kad pastaruosius dvejus metus kartkartėmis apimdavo nuovargis, silpnumas, o nuėjus pas gydytojus šie nerasdavo absoliučiai jokių ligų, Jūratė nurašė menininkės emocijoms. Tik biopsijos – iš darinio krūtyje paimtų ląstelių tyrimo rezultatai šokiravo: tai – vėžys.

Jūratė tvirtina, kad darinys atsirado per vieną naktį ir medikai tai pripažįsta. Sako, tokį ūmų procesą galėjo išprovokuoti koks nors stresas.

"Aš tuo metu lyg ir jokių išgyvenimų neturėjau, – svarsto menininkė ir priduria: – Nors ką čia gali žinoti..."

Kai prasideda suktukai

Laikas, kai reikėjo susitaikyti su onkologinės ligos diagnoze, pripažinti sau, kad visa tai užklupo tikrai tave, o ne ką kitą, kai pradėjus gydymą per dvi paras nuslinko plaukai – jau praeityje.

Vešlių garbanų menininkė gaili mažiausiai – ji mėgo kardinaliai keisti šukuoseną, kartą buvo nusiskutusi plikai. Daug sunkiau ištverti chemoterapiją.

"Šiandien susukta esu, tad nuo keturių ryto nebemiegu", – penktadienį, kai kalbėjomės, prisipažino Jūratė ir nusijuokė, o veide – jokio skausmo šešėlio, kai po gydymo seanso nutirpsta pirštai ir nebegali paimti ne tik puodelio kavos ar šaukšto, bet ir lengvo popieriaus lapo, paspausti telefono ekrano.

Negana to, nutirpsta ir kojos, pradeda luptis oda, burna – kaip išdeginta, balsas užkimsta ir kuriam laikui dingsta visai, skausmingai suka visus sąnarius. Jūratė tai vadina suktuku.

Negana to, nutirpsta ir kojos, pradeda luptis oda, burna – kaip išdeginta, balsas užkimsta ir kuriam laikui dingsta visai, skausmingai suka visus sąnarius.

"Čia tokie reiškiniai, prasidedantys antrą arba trečią dieną po chemoterapijos", – jų seansų ligonė ištvėrė jau šešis.

Laukia dar du. Po to – operacija ir spindulinis gydymas. Jūratė sako labai pasitikinti gydytojais, yra jiems labai dėkinga ir nesigilina į jai taikomus gydymo metodus.

"Kuo mažiau žinau ir kuo mažiau galvoju apie ligą, tuo geriau, nors po penktos chemoterapijos maldavau padėti kuo nors. Labai sunku buvo ištverti, kankinausi tris savaites. Nežinau, kaip dabar bus", – nerimas akimirką šmėsteli optimistės akyse, bet stiprioji pusė nugali, nes padeda žinojimas, kad tai praeis, reikia iškentėti, niekur nedingsi.

Labiausiai jaudina gerumas

Jūratė guodžiasi kitų žmonių patirtimi, kurie sirgo, kentėjo ir pasveiko.

"Nejaugi sėdėsi ir verksi? Pati save tempiu už ausų", – dalijasi patirtimi ligonė ir čia pat pabrėžia nesitikėjusi tokio stipraus palaikymo.

Jei būtų žinojusi, kokios galingos stiprybės tai suteikia, neabejotinai apie savo skausmą būtų prabilusi anksčiau. Negana to, Jūratė juokiasi pajutusi esanti reikalinga, svarbi, vertinga.

"Vakar visą dieną verkiau nuo to žmonių dėmesio, gerumo, tikro, neapsimestinio nuoširdumo. Kai šitaip, turiu įveikti visus priešus, tūnančius manyje", – vis daugiau tvirtybės įgauna menininkė.

Ar ji nekoketuoja kuklindamasi? Juk yra plačiai žinoma, jos darbai vertinami.

"Kalbant apie darbus, galiu pasakyti, kad darau, kas atrodo teisinga. Iš esmės menininkas yra vienišius. Lietuvoje nėra įprasta sakyti gerus žodžius, kol nieko neatsitinka. Tai sakoma po mirties, todėl aš prašau: sakykit man dabar", – nusikvatoja.

Smagu girdėti juoką, matyti vilties kibirkštėles akyse. Tai bent akimirkai numalšina skausmą ligonei ir leidžia užsimiršti, kad kalbamės ne apie kūrybą.

Menas yra žvėris

Beje, medikai ligoniams gydyti taiko meno terapiją ir galbūt tai stiprina grafikę?

J.Rekevičiūtė su šia prielaida nesutinka, nes, sako, meno terapija ir menas – visai skirtingi dalykai. Kaip, pavyzdžiui, sportuojant tik dėl geros savijautos ar dėl žūtbūtinės pergalės varžybose. Menininkė nepritaria ir populiariam teiginiui, kad dirbant mylimą darbą visąlaik – atostogos. Ji sako nuolat kelianti sau vis sunkesnes užduotis, negali stovėti ant to paties laiptelio, siekia užkopti vis aukščiau.

Į klausimą, ar pasiekimai didina pajamas, kurių dabar, sergant, oi, kaip reikia, o dirbti nėra jėgų, J.Rekevičiūtė atsako, kad menas yra žvėris, kuris tik ir laukia, kada ką praryti. Norint įgyvendinti naują idėją, į ją reikia labai daug investuoti.

Į savo sveikatą – taip pat. Ligoniams būtinas geras maistas.

"Nuo chemoterapijos labai pasikeičia skonio, uoslės receptoriai. Buvau mėsėdė, o dabar net mėsos kvapo negaliu pakęsti. Labai daug kas keičiasi, labai daug ko reikia elementariems kasdieniams buitiniams ir medicininiams poreikiams tenkinti, o užsidirbti negali", – Jūratė nutraukia kalbą apie bėdas, užgriuvusias kartu su liga.

Menininkai mėnesinio atlyginimo negauna, todėl J.Rekevičiūtė labai dėkinga ne tik medikams, bet ir visiems, kurie ją palaiko. Kurių ji net nepažįsta, pavyzdžiui, reiki seansą, po kurio apėmė labai geras jausmas, netgi energija užplūdo, nuotoliniu būdu padovanojusiam žmogui.

Turi didelį tikslą

J.Rekevičiūtė patvirtina esanti optimistė.

"Jokių ašarų, nebent iš laimės, nuo žmonių gerumo", – nusišypso.

Dabar, kai ligos suvokimo, pripažinimo, susitaikymo etapas jau praeityje, Jūratė labai nori išmokti šokti tango. Nepaisydama to, kad dar laukia ilgi gydymo mėnesiai. Šnekamės, kad tango – labai gražus šokis. Jūratė šelmiškai nusišypso: išmokusi jį sušoks Argentinoje. Grafikos rezidentūra šioje šalyje – penkiolika metų puoselėta ir bepradėjusi pildytis svajonė. Sparnus jai pakirpo liga.

Jei būtų žinojusi, kokios galingos stiprybės tai suteikia, neabejotinai apie savo skausmą J.Rekevičiūtė būtų prabilusi anksčiau.

"Tą pačią dieną, kai sužinojau, kad yra galimybė skristi į Argentiną, išgirdau ir vėžio diagnozę. Taip sutapo. Tada pagalvojau, kad labai greitai, tuoj pat, pasveiksiu, ir skrisiu. Gydytojai numalšino mano užsidegimą..." – liūdesio gaidelė nuskamba grafikės balse.

Tačiau ir vėl nugali optimizmas: šioje Pietų Amerikos šalyje yra viena geriausių grafikos rezidentūrų pasaulyje. Ten yra visos galimybės kurti naujomis technikomis.

"Mano sugalvotam projektui reikia stiprios techninės bazės, kokia yra tik ten, niekur kitur. Porceliano dekoravimas – tik žaidimas. Visas mano gyvenimas yra grafika", – apibendrina.

Ši svajonių rezidentūra dabar yra pagrindinis menininkės J.Rekevičiūtės tikslas pasveikti. Padėkime jai.

Finansiškai padėti menininkei J.Rekevičiūtei galime pervesdami savo paramą į jos sąskaitą: "Swedbank" bankas LT327300010070482008. Paskirtyje rašykite "parama".



NAUJAUSI KOMENTARAI

Su didziausia pagarba ir uzuojauta Juratei

Su didziausia pagarba ir uzuojauta Juratei portretas
Manau, kad turiu teise pasisakyti, nors ir nepatiks kazkam... Sergu lygiai tokia pacia liga, ir stadija tokia pati. Nuo kovo menesio. Tik jau esu isoperuota. Chemoterapijas praejau jau penkias. Liko 3. Taip kad ne is oro rasau. Pati tuo gyvenu. Pajamos menesiui su alimentais, ismokom vaikui ir nedarbingumu apytiksliai 300 euru. Bet pries tai juk dirbau 16 metu, turejau kazkiek juodai dienai.. Kol ji neatejo... Keista ir pikta skaityti, kad zymi menininke praso aukoti... Kiek yra tokiu moteru serganciu? Tukstanciai. Ir ne viena neverkia per visas medijas... Tikrai linkiu pasveikti, ir pasveiksite, bet tiesiog pikta, ir tiek... Gal ir man reikes nurodyti saskaitos numeri...

kažkur jau skaičiau

kažkur jau skaičiau portretas
kad kviečia jai aukoti. Tai tokia garsi menininkė, tiek draugų pažįstamų giminių - ir negali padėti? Galų gale reik visada juodai dienai atsidėti o ne iššvaistyti visų pinigų. Nemanau, kad reikėtų čia dabar viską pasakotis, tai tavo liga, tavo gyvenimas, ir kam tas atvirumas? kas tau iš to? liga juk dėl to nepraeis.

Žemaitijos kaunietis

Žemaitijos kaunietis portretas
Visi keliai veda į medikų reketą.Galim,bet brangiai(labai brangiai) kainuoja.
VISI KOMENTARAI 5

Galerijos

Daugiau straipsnių