Kai mirusieji gali padėti sergantiesiems

Neplakančios širdies donorystė – tai galimybė išgelbėti dar daugiau sunkių ligonių. Kol kas mūsų šalyje ji negalima, bet rengiama įteisinti.

Projektas jau parengtas

Yra ligų, kai mirusieji gali padėti sergantiesiems. Tuomet, kai nepagydomai sutrinka inkstų, širdies, kepenų ar plaučių veikla, ligonio gyvybę galima išgelbėti vieninteliu būdu – persodinus mirusio žmogaus organą.

Išimtis tėra inkstai ir dalis kepenų – tai gali padovanoti gyvas donoras – artimas giminaitis. Iš mirusiųjų organų transplantacija galima, kai konstatuota smegenų mirtis ir artimieji tam neprieštarauja arba žmogus turėjo donoro kortelę.

Lietuva – viena iš nedaugelio ES šalių, kuriose iki šiol netaikomas dar vienas donorinių organų paėmimo metodas. Jis vadinamas neplakančios širdies donoryste. Gretimoje Latvijoje metodas įteisintas 1992 m., neplakančios širdies donorai sudaro 60 proc. visų donorų, Jungtinėje Karalystėje – 40 proc. Tai, įrodo kitų šalių patirtis, padidina organų transplantacijų, vadinasi, ir išgelbėtų žmonių gyvybių, skaičių. Širdis pagal šį modelį transplantacijai nenaudojama.

Pastaruoju metu aktyviai siekiama neplakančios širdies donorystės modelį įdiegti ir Lietuvoje. Jau parengtas Žmogaus mirties nustatymo ir kritinių būklių įstatymo pakeitimo projektas. Seimui svarstyti tikimasi jį pateikti dar šį pavasarį.

Spartesnis organo kelias

Vienas iš neplakančios širdies donorystės įteisinimo iniciatorių – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Neurochirurgijos klinikos Neurochirurgijos reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus vadovas Tomas Tamošuitis tikisi, kad Seimas įstatymo pakeitimo projektui pritars.

Kol Sveikatos apsaugos ministerijoje dar derinami įstatymo pakeitimų teisiniai aspektai, ministrė Rimantė Šalaševičiūtė jau rengia sąlygas realiai įgyvendinti neplakančios širdies donorystės modelį. Viena jų – spartesnis donorinio organo kelias pas ligonį. Laiko iki transplantacijos neplakančios širdies donorystės atveju bus mažiau ir tai liks bene vienintelė naujovė įteisinus modelį.

"Jei širdis neplaka, žmogus yra miręs. Tai savaime praneša ir apie neišvengiamai būsimą smegenų mirtį, kurią patvirtinus organų transplantacija yra galima, bet jai patvirtinti reikia atlikti papildomas procedūras, o laiko, kai sustoja širdis, yra labai mažai ir įstatymai to nenumato", – modelio panašumus ir skirtumus pristato gydytojas T.Tamošuitis.
Mirtis yra kiekvieno iš mūsų gyvenimo finalas. Tai procesas, kuriam priešinasi žmogaus prigimtis ir apie kurį vengiama kalbėti, juolab jį analizuoti visuomenėje. Natūralu, kad jos mechanizmas žinomas tik medikams.

"Net ir tuomet, kai smegenų mirtis jau konstatuota, širdis dar plaka. Sustoja tik po kiek laiko. Visai kitoks mirties procesas, kai, pavyzdžiui, žmogus miršta dėl širdies infarkto. Tuomet širdis sustoja iš karto, o smegenys – maždaug po šešių minučių. Tačiau pirmiausia mirus smegenims, organų paimti galima, o kai pirmoji sustoja širdis – ne, nors pagal įstatymą žmogus abiem atvejais yra miręs", – skirtumą, nulemtą vien įstatyminės bazės, įvardija gydytojas T.Tamošuitis.

Plaka ir po mirties?

Kol galutinai širdis nesustojus, medikai gaivina kiekvieną ligonį, išskyrus atvejus, kai prieš tai diagnozuota smegenų mirtis.

"Kol galime tikėtis bent minimalios kraujotakos į smegenis, turime vilties, kad smegenų funkcija atsikurs. Tačiau pasiekus ribą, kai sakome, viskas, nieko nebegalime padaryti, – esame priversti pripažinti, kad pacientas mirė. Tuomet priklauso atsitraukti, dešimt minučių negalima tokio paciento liesti", – apie tai, ko mirštančiojo artimieji nemato, pasakoja gydytojas reanimatologas.

Vadinasi, per tų dešimt minučių bet kokiu atveju, jei ir buvo bent menkiausia gyvybės kibirkštėlė, bet neįsižiebė, įvyksta smegenų mirtis. Ji konstatuojama abiem atvejais – plakančios ar neplakančios širdies.

Ir vis dėlto sunku patikėti, kad žmogui mirus širdis gali plakti.

"Širdis dar kurį laiką veikia savaime, net kai pažeisti kraujotaką reguliuojantys centrai smegenyse. Yra užfiksuota, kad ji plakė 170 dienų po diagnozuotos smegenų mirties, kai buvo taikoma dirbtinė plaučių ventiliacija. Tačiau dažniausiai širdis sustoja labai greitai, per vieną ar dvi paras po smegenų mirties diagnozės, net jei toliau ir taikoma dirbtinė plaučių ventiliacija", – neįtikėtinus skaičius nurodo gydytojas T.Tamošuitis.

Anot jo, nėra jokių mokslinės literatūros duomenų, kad nors vienas pacientas būtų išgyvenęs po smegenų mirties. Dirbtinai palaikyti sustojusios širdies veiklos ilgiau negali net ir šiuolaikinė, dažnai stebuklus daranti medicina. Dėl to organus paimti transplantacijai reikia per labai trumpą laiką.

Lemia skirtingos priežastys

Mokslinėje literatūroje tvirtinama: donorinių organų būklė yra tokia pati, nesvarbu, ar pirma ištiko smegenų mirtis, ar nustojo plakusi širdis. Pastaroji mirties priežastis yra daug dažnesnė, ir tai yra dar vienas akstinas įteisinti neplakančios širdies donorystę. Beje, šiuo atveju širdis negalės būti transplantuojama.

Kokios ligos lemia, kas miršta pirmiau: smegenys ar širdis? Gydytojas T.Tamošuitis sako, kad smegenų mirtis kaip tiesioginė žmogaus mirties priežastis yra reta, tai – siauros neurologinės ar neurochirurginės patologijos padarinys. Dažniausiai smegenų mirtį sukelia galvos smegenų ligos, insultas, dėl plyšusios aneurizmos į smegenis išsiliejęs kraujas, traumos.

"Širdis sustoja dėl daugybės priežasčių: išplitusio vėžio, plaučių uždegimo ar tromboembolijos, meningokokinės infekcijos, infarkto, astmos – bet kokios ligos. Kritinės vieno organo ligos paveikia visumą, taigi ir širdį", – gydytojas T.Tamošuitis aiškina, kad širdis sustoja ne tik dėl jos pačios ligų.

Sirgus lėtiniu inkstų ar kepenų nepakankamumu šie organai persodinti netinka. Taip pat netinka organai sirgus onkologinėmis ligomis. Donorais gali būti sirgusieji nelėtinėmis, nevėžinėmis ir tomis ligomis, kurios nepaveikė transplantuojamų organų.

"Tačiau jei ligonis mirė nuo širdies infarkto, bet prieš tai ilgai sirgo inkstų nepakankamumu, širdis ir inkstai persodinti netiks, o kepenys gali būti geros", – T.Tamošuičio aiškinimu, donorystei brangus kiekvienas organas.

Nuo širdies infarkto žmogus gali mirti visai nesirgęs. Užtenka vienos susiaurėjusios kraujagyslės ir krešulio, kad jis įstrigęs sukeltų šią mirtiną ligą. Širdies veikla gali sutrikti ilgai badavus ir netekus elektrolitų, dėl ūmios infekcijos, plaučių uždegimo.

Beje, hepatitas C nėra kontraindikacija donoriniams organams persodinti, bet recipientu gali būti taip pat tik sergantysis šia liga.

Per kelias minutes

Būtina neplakančios širdies donorystės sąlyga – spartus donorinių organų perfuzijos ir išėmimo procesas, kad dėl sutrikusios kraujotakos nenukentėtų persodinami organai. Pavyzdžiui, sustojus širdžiai ir taikant gaivinimo priemones, inkstus galima paimti persodinti per ne ilgesnį kaip 120 minučių laikotarpį, o kitus organus – per dar trumpesnį.
"Smegenų mirties atveju širdis plaka, todėl yra daugiau laiko laukti mirusiojo giminių sprendimo, paruošti donorą organams paimti. Neplakančios širdies donorystė įpareigoja artimuosius dėl jos apsispręsti per kelias minutes, todėl visuomenė turi žinoti apie šį metodą ir tikėtis tokio gydytojų klausimo pačiu sunkiausiu gyvenimo momentu, kai netenkama artimojo", –  nuoširdžiai aiškina gydytojas T.Tamošuitis.

Iš tiesų širdis neretai sustoja staiga ir nepavykus ligonio atgaivinti artimuosius ištinka šokas: žmogus vaikščiojo, kalbėjo, ir štai – mirė. Tokiu atveju artimiesiems be jokių svarstymų priimti sprendimą padovanoti velionio organus yra dar sunkiau.