Kaip mityba be gliuteno gali baigtis... diabetu

Dėl vieno dalyko daugelis maisto ekspertų sutaria – geriausia yra įvairi ir įdomi mityba. Tad gaila, kad kai kurie žmonės serga celiakija: jie pasmerkti visą gyvenimą vengti daugelio skanių dalykų iš kviečių. Juos valgydami šį sutrikimą turintys žmonės, kurie, manoma, sudaro apie 1 proc. populiacijos, rizikuoja sveikata, nes kviečiuose yra gliuteno, kviečių ir jiems giminingų javų svarbios grūdų dalies.

Siekiant kompensuoti kone stebuklingas gliuteno struktūrines savybes, tenka naudoti daug riebalų ir cukraus. Todėl manantys, kad „be gliuteno“ yra sveikesnio maisto sinonimas, skaudžiai klysta.

Be to, dėl ne taip gerai žinomų priežasčių, neceliakinį jautrumą gliutenui turinti dar 4–6 procentų gyventojų dalis gali justi nedideles problemas, nors mokslas šiuo klausimu toli gražu nėra vienbalsis. Tad nekeista, kad apklausos rodo, jog  apie 5 proc. Jungtinės Karalystės vartotojų vengia gliuteno, nes kas nors jų namų ūkyje yra šiam baltymui jautrus. Kiek labiau glumina 8 procentai sakančiųjų, kad vengia gliuteno dėl „sveikesnės gyvensenos“. Šis skaičius aukščiausiose socioekonominėse grupėse pakyla iki 10 proc., o tarp abiturientų – iki 12 proc.

Nepaisant keliose sensacingose knygose pateikiamų teiginių, nėra įrodymų, kad gliuteno vengimas didžiajai daugumai gyventojų būtų kaip nors naudingas. Bet mityba be gliuteno tapo gyvenimo stiliaus „aksesuaru“, ypač tarp labiau išsilavinusių ir geriau finansiškai apsirūpinusių.

Gliuteno atsisakymas be realaus pagrindo yra visiškai nelogiškas. Tai yra baltymų mišinys – nieko daugiau, ir didžiajai daliai jis nėra toksiškas. Žinant, kad jo elastingumas ir sujungiamosios savybės suteikia daugeliui mūsų mėgiamiausių patiekalų, tokių kaip duona ar makaronai, nuostabų skonį ir tekstūrą, kodėl reikėtų jo vengti, jei vengti nėra būtina?

Kokie įrodymai

Ko gero, daugiau žmonių turėtų atkreipti dėmesį į gausėjančius duomenis apie gliuteno vengimo blogąsias puses. Naujausi jų rodo galimą ryšį tarp gliuteno atsisakymo ir didesnės 2 tipo diabeto išsivystymo rizikos. Tokie yra pateikti Harvardo universiteto, tyrusio beveik 200 tūkst. JAV gyventojų dietą ir sveikatą, pranešime, pristatytame praėjusią savaitę Amerikos širdies asociacijos susitikime.

Gliuteno atsisakymas be realaus pagrindo yra visiškai nelogiškas. Tai yra baltymų mišinys – nieko daugiau, ir didžiajai daliai jis nėra toksiškas.

Ir tai – tik viršūnėlė to, ką jau žinome apie mitybos be gliuteno neigiamas puses: daug brangesnė, mažiau ląstelienos ir tokių maistingųjų medžiagų bei mikroelementų, tokių, kaip vitaminas B12, folio rūgšties druskos, cinkas, magnis, selenas ir kalcis. Toks tad „sveikas“ pasirinkimas.

Nors dažnai demonizuojamas kaip „tušti angliavandeniai“ maistas, kuriame yra kviečių, gali būti labai maistingas. Gliuteno pakaitalai – ryžių, bulvių ir tapijokos krakmolas – dažnai tuo negali pasigirti. O siekiant kompensuoti kone stebuklingas gliuteno struktūrines savybes, tenka naudoti daug riebalų ir cukraus. Todėl manantys, kad „be gliuteno“ yra sveikesnio maisto sinonimas, skaudžiai klysta.

Tikrieji pavojai

Negana to, tendencija nusistatinėti jautrumą gliutenui patiems gali būti kenksminga žmonėms, kurie iš tiesų serga nediagnozuota celiakija. Be tinkamos diagnozės, kuri įmanoma nustatyti tik prieš pašalinant gliuteną iš mitybos, mažiau šansų, kad asmuo visą gyvenimą laikysis griežto režimo, būtino šios ligos atveju. Taip jie rizikuoja pažeisti žarnyną, susirgti osteoporozę ir kai kurių tipų vėžiu.

Propaguojantys gyvenimą be gliuteno kaip visuotinį kelią geresnės sveikatos link, ne tik yra suklaidinti, bet ir kelia tikrą grėsmę sveikatai.