Kaulų čiulpų donorystė: kokia tikroji įtaka donoro sveikatai

Anksčiau kaulų čiulpų transplantacija vykdyta jaunesnio amžiaus žmonėms, bet jaunumo ribos išsiplėtė, tad transplantacija gali būti taikoma net gana stipriems 70-mečiams. Taip LRT RADIJUI sako Nacionalinio kaulų čiulpų registro vadovė gydytoja hematologė Rita Čekauskienė. Anot jos, nepaisant to, kuris donacijos būdas taikomas, donorai jokių sveikatos sutrikimų nepatiria, blogiausiu atveju nemalonumai panašūs į gripo simptomus.

– Lietuvoje kraujo vėžio diagnozę kasdien sužino keturi žmonės.

– Sergamumo rodikliai panašūs į kitų išsivysčiusių šalių, kuriose yra gera diagnostika. Ši diagnozė – ne gripas ir ne uždegimas. Kiekvienas atvejis labai individualus. Mums, gydytojams, diagnozė yra atvejis, kai reikia sudėlioti gydymo planą, nes jis labai ilgas.

– Kiekvienas atvejis individualus, bet kaulų čiulpų transplantacija tikriausiai aktuali kone visiems pacientams?

– Tai gydymo dalis, taikoma ne visiems, susirgusiems piktybine kraujo liga, o tik esant tam tikroms diagnozėms, kai ligos negalima išgydyti kitaip. Kalbant apie donorus ir apie negiminingų kaulų čiulpų donorų registrą, galiu papasakoti apie alogenines transplantacijas, kai naudojamos kamieninės donoro ląstelės.

Tokia transplantacija aktuali sergant pačiomis agresyviausiomis leukemijomis, tam tikromis ligomis, kai sutrinka kraujodara. Šių ligų kitais gydymo metodais išgydyti visiškai neįmanoma, todėl ir taikoma kaulų čiulpų transplantacija.

Tačiau neišskirčiau to kaip vienintelio gydymo būdo, jis labiau užtvirtinantis remisiją. Pirminis gydymas vis tiek yra chemoterapija. Reikia pasiekti remisiją ir transplantacija tik užtvirtinti remisiją, kad liga nebegrįžtų.

Alogeninė transplantacija aktuali jaunesniems žmonėms, nors jaunumo ribos labai prasiplėtė. Anksčiau transplantuodavome gerokai jaunesnius, dabar mums ir kai kurie 70-mečiai atrodo pakankamai jauni, stiprūs ir dėl visų naujų technologijų galime taikyti transplantaciją.

– Kalbant apie negiminingų donorų kaulų čiulpų transplantaciją, donoru tampa ne artimieji, o visiškai nepažįstami žmonės?

– Taip, visuomet, kai numatome, kad pacientui reikės transplantacijos, jau gydymo ar net diagnozės pradžioje pradedame ieškoti donoro, nes šis procesas užtrunka. Pirmiausia patikrinami paciento broliai, seserys. Tačiau pusė antigenų, pagal kuriuos recipientui parenkame donorą, paveldimi iš mamos, pusė – iš tėčio.

Kadangi tam tikromis kombinacijomis pusę leukocitinių antigenų paveldime iš mamos, pusę iš tėčio, galime turėti visiškai tapatų brolį ar seserį, pusiau tapatų arba visiškai netapatų. Kartais, turint nedidelį būrį brolių ir seserų, nerandame tinkamo donoro. Kai matome, kad broliai ir seserys netinka, ieškome negiminingų donorų kaulų čiulpų donorų registre.

– Lietuviams dažnai donuoja ir užsienio šalių donorai. Ar tai reiškia, kad mūsų registras nėra toks didelis?

– Taip. Registras nedidelis, nes reikia atsižvelgti ir į gyventojų skaičių. Registre yra daugiau nei 11 tūkst. donorų. Vokietijoje, kurios populiacija, jei neklystu, yra apie 70 mln. gyventojų, yra daugiau nei 5 mln. negiminingų kaulų čiulpų donorų registre. Taigi jie vieni iš dažniausiai mums padedančių.

Ieškodami donorų tik savo nacionaliniame registre, turbūt rastume negiminingą donorą tik maždaug 10–15 proc. pacientų. Todėl paiešką iš karto pradedame ir mūsų, ir pasauliniame registre. Taip daro visos šalys, nes labai padidėja tikimybė rasti donorą.

Akcentuojama, kad kiekvienas donoras yra be galo svarbus, unikalus. Leukocitinių antigenų sistema labai individuali ir niekada nežinai, kuris donoras kam tiks. Donoras, įsirašydamas į registrą, tuo metu dar neaukoja nieko. Jis tik duoda kraujo mėginėlį, pagal kurį nustatome leukocitinius antigenus, ta informacija būna duomenų bazėje. Iš tikrųjų, donoras gali tikti bet kokiam žmogui bet kur pasaulyje. Tuomet kviečiame donorą ir prašome jo sutikimo iš tiesų donuoti ląsteles.

– Kaip atrodo donorystės procedūra? Kas gali būtų donorais, o kas vis dėlto negali?

– Lietuvoje žmonės donuoti gali iki 56 metų. Į registrą įrašome žmones nuo 18 iki 35 metų, kad visuomet turėtume kuo daugiau jaunų žmonių. Donoro, esančio registre, prireikia labai retai – vieno iš 500 ar vieno iš 1000.

Norisi tą žmogų turėti kuo ilgiau, kad jis tikrai galėtų kažkam pagelbėti, būti naudingas. Kai randame tinkamą žmogų, atliekame įvairius sveikatos tyrimus, įsitikiname, kad žmogus sveikas, nesirgęs vėžiniais susirgimais, neturi trombozių, krauju plintančių ligų, tokių kaip ŽIV, hepatitai.

Jei žmogus sveikas, yra iki 56 metų ir sutinka donuoti, jis gali būti donoru. Tuomet ląsteles galima donuoti dviem būdais, abu juos paaiškiname. Kartais mums tinkamesnis vienas, kartais kitas būdas, bet galiausiai pasirenka donoras.

Vienas iš būdų yra ląsteles surinkti aferezės būdu, iš kraujo. Šiuo būdu donuojama ir nemažai kraujo produktų. Prieš donaciją turime ląsteles išprašyti iš kaulų čiulpų į kraują – keturias dienas iš eilės į pilvo paodį suleisti tokį preparatą, kuris tas ląsteles paskatina išeiti į kraują. To reikia, kad turėtume kraujyje pakankamą jų koncentraciją, kad galėtume surinkti.

Penktą dieną donoras prijungiamas prie aparato aferezės – viena adatėlė įbedama į vienos rankos veną, kita adatėlė į kitą, kraujas iš donoro keliauja į aparatą, aparatas atrenka kamienines ląsteles ir kitu kanalu į kitą veną grąžina visa kita, ko reikia donorui.

Bendras kraujo kūnelių netekimas tikrai labai nedidelis, apie 200 ml. Kur kas mažesnis nei donuojant kraują. Donoras paprastai susileidžia tą vaistą namuose, yra darbingas, gali užsiimti įprasta veikla. Dėl donacijos procedūros donoras atvyksta į ligoninę, tai trunka apie 4 val. Tą pačią dieną galima grįžti namo ir užsiimti kasdiene veikla.

– Kaulų čiulpų donorystė neturi jokios įtakos donoro sveikatai? Jis nebūna nei apsvaigęs, nei nusilpęs?

– Jokiais tyrimais nėra nustatyta ar įrodyta, kad būtų koks ilgalaikis pavojus sveikatai. Žinoma, gali būti šiek tiek trumpalaikių nemalonumų. Leidžiantis preparatą gali paskaudėti kaulus, raumenis, galva gali būti truputį sunki, simptomai – panašūs į gripą. Tai labai individualu. Pati aferezė paprastai labai gerai toleruojama – alpimų ar nusilpimų nesame stebėję. Vienintelis dalykas, kuriuo donorai skundžiasi, yra tai, kad sunku išgulėti tas 4 val.

Antrasis donacijos būdas labiau apipintas mitais. Tai kaulų ląstelių surinkimas iš ten, kur jos ir gaminasi – pačių kaulų čiulpų. Jas imame su punkcine adata. Tai ne kažkoks instrumentas, o tiesiog speciali adatėlė. Ląstelės imamos iš dubens kaulo, kadangi jis didžiausias, iš jo geriausia paimti.

Taikant šį būdą, prieš tai nereikia vartoti preparato, nereikia ląstelių išprašyti į kraują. Nepaisant šiek tiek baimingai skambančios procedūros, kad kaulų čiulpai bus traukiami iš kaulo, donorai po to jaučiasi tikrai gerai, paprastai išleidžiame juos namo tą pačią dieną. Kelias dienas jiems gali paskaudėti dubenkaulį, juk vis tiek padaromi keli dūriai. Pačios procedūros metu atliekama bendroji nejautra, ji trunka 30–40 min.

– Nuo ko priklauso, koks būdas taikomas?

– Kartais vienaip ar kitaip donuoti geriau pagal paciento ligą. Pediatrai hematologai labiau mėgsta kaulų čiulpus, nes būna šiek tiek kitokia ląstelių sudėtis. Mes visada viską apskaičiuojame pagal svorius, pagal nuspėjamą ląstelių sudėtį ir pasirenkame.

Donorai dažniausiai renkasi, kad ląstelės būtų paimtos iš venų, panašiai kaip duodant kraujo. Paskutinis žodis yra donoro, jis gali pasakyti, kaip labiau pageidauja. Dažniausiai išleidžiame donorus pakylėtus ir laimingus. Nors jie patiria šiokių tokių medicininių nemalonumų, tokių kaip adata ir dūris, moralinis pasitenkinimas būna labai didelis.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių