Meno fenomenas: gali ir diagnozuoti, ir gydyti | kl.lt

Meno fenomenas: gali ir diagnozuoti, ir gydyti

Dailės terapija – metodas, be vaistų gydantis net ir onkologines ligas ar bent jau efektyviai veikiantis kompleksinio gydymo sudėtyje.

Ne tik psichiatrijoje

Vizualinės kūrybos fenomenas ir sveikata. Ar tarp šių sąvokų gali būti kas nors bendro? Į šį klausimą teigiamai atsakė visi Kaune vykusios  antrosios tarptautinės dailės terapijos konferencijos lektoriai.

"Dailės terapija užima svarbią vietą šiuolaikinėje psichiatrijoje, psichoterapijoje, psichologijoje", – tvirtina biomedicinos mokslų daktarė, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ir Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto vykdomos Dailės terapijos magistro studijų programos vadovė Jolita Rapolienė.

Vizualinės kūrybos reikšmė asmens sveikatai ir socialumui įrodyta seniai. Profesoriaus Haroldo Gruberio iš Vokietijos teigimu, moksliniais tyrimais įrodyta ir praktikos patvirtinta, kad dailės terapija yra efektyvi gydant net ir onkologines ligas.

Dailės terapijos procesas suteikia galimybę įsisąmoninti pirminius tarpasmeninius santykius, atskleidžia intersubjektyvumą, grupinė dailės terapija labai efektyvi sergantiesiems fibromialgija. Kodėl svarbu sergantiesiems psichikos ligomis atrasti meno kalbą? Kaip dailės terapija veikia vaikus, sergančius širdies ligomis?

Į šiuos ir kitus klausimus atsako Vilniaus dailės akademijos  docentas Stasys Mostauskis, teigiantis, kad dailės terapija – tai meninės pastangos virsmas ligos simptomų ekranu.

– Kaip mūsų šalyje atsirado dailės terapija?

– Atsakymo turinys priklauso nuo to, kurią klausimo pusę pabrėšiu atsakydamas: gydomąjį meno efektą, turintį labai gilias istorines tradicijas, ar šiuolaikinę dailės terapiją konkrečiu medicinos disciplinos pavidalu.

Neabejotinai žinote, kad tradicinio, pirmiausia religinio, meno kontekste tam tikriems kūriniams buvo priskirta galia gydyti. Meno kūrinys buvo suvoktas kaip žmogų viršijančių galių ruporas, padovanotas išskirtiniu poveikiu žiūrovui. Būtent jis paaiškino piligrimų kelionių fenomeną ir išgijimus, pasimeldus prie vieno ar kito vadinamojo stebuklingo paveikslo. Trumpai tariant, toks kūrinys buvo žmogų viršijančios malonės retransliatorius. Čia gydymo galia nesietina su autoriaus pastangomis. Kalbame net ne apie meno kūrinio gydomąsias galias, bet apie kulto objektą, su konkrečia konfesija susijusias kulto praktikas. Tokiu pavidalu gydantis menas mūsų šalyje atsirado kartu su šventų paveikslų kulto užuomazgomis. Kas šiandien nežino Aušros vartų, Šiluvos ar Trakų Dievo Motinos atvaizdų, kuriems priskiriamas gydomasis poveikis, nieko bendra su medicina, žinoma, neturintis?

Menas ir medicina susitinka spręsdami labai konkrečias problemas, kamuojančias labai konkrečius žmones.

Kai maždaug nuo XIX a. meno kūrinys tapo individualaus, su autoriumi siejamo turinio ruporu, terapinio efekto prielaidos pasikeitė iš esmės. Poveikiu žiūrovui grįstas gydymas, jei tik dievišką malonę galima vadinti gydymu, virto savigyda, atsiveriant ir viešinant vidujybę nuodijantį turinį. Kitaip tariant, vietoj išoriškų galių kūrinyje buvo sureikšminti vidiniai individualūs ištekliai. Būtent jų atvertis ir komunikavimas meno priemonėmis netrukus tapo būtina terapinio poveikio sąlyga. Tai pamatinio pokyčio apibūdinimas, nusakantis kokybiškai naujus meninės ir terapinės pastangos santykius, be kurių nūdienos dailės terapija būtų tiesiog neįmanoma. Romantizmo, taip pat vėlesnio klasikinio modernizmo menininkai Lietuvoje ne kartą yra pabrėžę, kad meninė pastanga jiems padėjo gydyti vienokias ar kitokias sielos piktžaizdes. Suprantama, su medicina vis dar nebūta tiesioginio ryšio.

Šiuolaikinio, medicinos poreikius tenkinančio pavidalo dailės terapiją aptinkame tik po dešimtojo dešimtmečio. Tiesa, tam tikrų dėmesį nukreipiančios, užimtumo ar dailės priemones naudojančios terapijos elementų medicinos įstaigose būta ir sovietiniais laikais, nors niekas jų taip nevadino ir, žinoma, sistemingai netaikė. Nūdienos dailės terapijos pradžia sietina su fizinių ir informacinių sienų pašalinimu po antrosios nepriklausomybės, kai milžiniški naujų idėjų srautai subrandino pirmąją dailės terapijos entuziastų mėgėjų kartą, bandžiusią naujas žinias taikyti praktiškai. Ne taip svarbu, kokiu mastu pirmieji bandymai buvo sėkmingi ir metodiškai pagrįsti. Pirmiausia tai buvo mėgėjų savamokslių pastangos. Svarbu, kad dalis jų suvokė savo žinių stoką ir užsiėmė tiek sisteminga savišvieta, tiek ir bandymais tiesiogiai perimti patirtį ir žinias iš užsienio kolegų. Būtent ši entuziastų dalis labai greitai evoliucionavo į savo srities profesionalus, tapusius dailės terapijos pirmeiviais. Kolegė Audra Brazauskaitė – tipiškas tokios evoliucijos pavyzdys, derinęs vidinį pašaukimą su blaiviai motyvuotu žinių perėmimu iš britų dailės terapijos konteksto, turinčio bene giliausias šios profesijos tradicijas Europoje.

Per gana trumpą laiką atsirado profesijos pirmeiviai, būtiną kompetenciją įgiję savarankiškai ir padedami užsienio specialistų, įsikūrė ir sėkmingai funkcionuoja visuomeninės organizacijos, buriančios meno ar dailės terapijos metodus taikančius specialistus. Svarbiausia – sėkmingai veikia naujos srities profesionalus ruošianti programa. Mes ne tik stojome į vieną gretą su šalimis, turinčiomis gilesnes dailės terapijos taikymo tradicijas, bet ir lenkiame daugelį Europos šalių, pažįstančių ir pripažįstančių dailės terapiją tik atskirų metodų pavidalu.

– Kokia šios srities vertė?

– Tiesioginis dailės terapijos poveikis menui nelabai reflektuojamas. Paprastai apsiribojama pabrėžiant jų keliamų tikslų prieštaringumą.

Dailės terapijos taikymas neabejotinai praturtina medicinos galimybes gerinant ligonių gyvenimo kokybę visais gydymo ar reabilitacijos etapais.

Kita vertus, dailės terapija ir meninė pastanga – neabejotinai susisiekiantys indai, ir nors akivaizdų priežastinį ryšį įžvelgsime ne visada, tam tikros koreliacijos pastebimos. Tiesa, jos veikia ne tik iš medicinos į meną, bet ir iš meno į mediciną. Būtent medicinos mokslo galių augimą atspindi dailės terapijos įsitvirtinimas: medicina subordinavo menines priemones ir meninę logiką savo reikmėms. Meninės kūrybos kontekste išrasta vidujybės ir išorybės apykaita, tarp jų vykstantys komunikacijos procesai suteikė medicinai galimybę atpažinti ir kontroliuoti vidujybės procesus, kreipiant juos pageidaujama linkme. O būtent to ir siekia dailės terapeutas: teikti emocinei paciento būklei pozityvią dinamiką. Taip pat galime tai vadinti sužeistos vidujybės arba psichikos ligos objektyvacijos problema ir jos sprendimo paieškomis.

Dailės terapija nuolat ieško būdų, kaip bet kuriuos meninės kūrybos ar tyrimo instrumentus subordinuoti medicinos poreikius atliepiančiai objektyvacijai. Meninė saviraiška paverčiama vidujybės suišorinimo ekranu, o į jį nukreipti meninio tyrimo instrumentai – medicinai pritaikytomis priemonėmis, indikuojančiomis vidujybėje paslėptą problemą ar ligą, jos kaitą. Nenuostabu, kad nūdienos meninių praktikų kontekste atsiradusios technologinės ar kitos priemonės netrukus nusavinamos dailės terapijos reikmėms.

Menas ir medicina susitinka spręsdami labai konkrečias problemas, kamuojančias labai konkrečius žmones. Medicina tokia buvo buvo visą laiką, tačiau meninės pastangos neusinteresuotumo principo atsisakė visai neseniai, tik maždaug antroje XX a. pusėje.

– Kaip galėtumėte pakomentuoti dailės terapijos poveikį konkrečiai?

– Dailės terapijos taikymas neabejotinai praturtina medicinos galimybes, gerinant ligonių gyvenimo kokybę visais gydymo ar reabilitacijos etapais. Nuo ilgų, neretai skausmingų procedūrų kenčiančiam žmogui nesvarbu, kas pagerino jo emocinę savijautą. Jam svarbu, kad jam geriau, kad jis bent kartais pamiršdavo kankinantį klausimą, ar tos procedūros bus veiksmingos. Tebūnie tai placebas ar šiuolaikinis šamanizmas, nors daugybė autoritetingų tyrimų įrodė priešingai. Ligoniui svarbu, kad jis jaučiasi geriau, o tai jam gali suteikti būtent dailės terapija – viena priemonė kompleksinėje gydymo programoje.

Dailės terapijos taikymo sričių yra be galo daug, tačiau šis pavyzdys iliustruoja pačią pagalbos idėją, kurios neretai stokoja tik kūną gydanti medicina. Psichoemocinės būklės gerinimas yra galingas ramstis gydant somatines ligas. Arba, tiksliau, ligos niekada nėra tik somatinės. Neatsižvelgdami į psichoemocinį somatinių procesų aspektą, mes atsisakome galingo pagalbinio instrumento, kurį gali pasiūlyti dailės terapija.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių