Minima Pasaulinė artrito diena: kaip išvengti pažinties su šia liga?

Jai būdingas itin žemas mirtingumo lygis, bet ji pasižymi aukštu sergamumo bei neįgalumo lygiu ir sukelia ilgalaikius, lėtinius skausmus, kurie labai pablogina žmogaus gyvenimo kokybę, sutrikdo normalų judėjimą bei apsitarnavimą.

Spalio 12-oji kaip Pasaulinė artrito diena buvo pradėta minėti 1996-aisiais. Tarptautinės artrito ir reumato asociacijos (angl. Arthritis and Rheumatism International – ARI) iniciatyva. Su Tarptautine artrito ir reumato asociacija glaudžiai bendradarbiauja Europos Sąjungos lyga prieš reumatą (angl. European League Against Rheumatism – EULAR), kuri atstovauja 4 skirtingų tipų institucijoms: mokslinėms draugijoms, žmonių, sergančių artritu bei reumatu, nacionalinėms organizacijoms, sveikatos apsaugos specialistų draugijoms ir asocijuotiesiems nariams (kurie remia organizacijos veiklą finansiškai) iš įvairių Europos Sąjungos valstybių.

Šių metų Pasaulinės artrito dienos tema yra „Viskas Jūsų rankose: imkitės veiksmų". Jos tikslas - paskatinti žmones, sergančius reumatinėmis ir kaulų bei raumenų sistemos ligomis, kartu su įvairių sričių gydytojais bei slaugytojais, mokslininkais, sveikatos apsaugos politikos formuotojais ir plačiąja visuomene išnaudoti kiekvieną galimybę imtis konkrečių veiksmų ir pagerinti sergančiųjų gyvenimo kokybę. Norintieji detaliau sužinoti, kaip atskiri asmenys ar organizacijos gali prisidėti prie šios pasaulinės dienos paminėjimo, gali pasidomėti EULAR interneto svetainėje http://worldarthritisday.org/get-involved.

Trumpai apžvelkime gausią mokslinę literatūrą, skirtą reumatinėms ir kaulų bei raumenų sistemos ligoms. Šios susirgimų grupės svarbą rodo tokie faktai: 30–40 proc. visų žmonių jaučia tam tikrus raumenų ir kaulų ligų požymius, o dėl šių ligų kenčia gerokai per 120 mln. Europos gyventojų.

Kaulų ir sąnarių pažeidimai yra dažniausia ilgalaikio skausmo bei fizinės negalios priežastis, kuri visame pasaulyje kasmet paveikia šimtus milijonų žmonių. Pagal paplitimą judamojo aparato ligos yra trečioje vietoje tarp visų ligų, t. y. apie 24 proc. viso pasaulio gyventojų turi pažeistą griaučių ir raumenų sistemą. Daugiau nei pusė Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) pagyvenusių asmenų kenčia sąnarių skausmus, 21 proc. suaugusių JAV gyventojų yra diagnozuotos artropatijos. JAV artritas yra dažniausia nedarbingumo priežastis. Ispanijoje kelio sąnario osteoartritu serga apie 10 proc. gyventojų, rankos osteoartritu – apie 6 proc., fibromialgija – apie 2,4 proc. gyventojų. O Vokietijoje per metus dėl reumatinių ir judamojo aparato ligų susidaro 50–60 milijonų nedarbo dienų.

Lietuvoje 2015 metais artropatijų paplitimas tarp vaikų (0–17 metų amžiaus) sudarė 50,6 atvejų, tenkančio 1000 gyventojų, o tarp suaugusiųjų – 81,8 atvejų 1000 gyventojų. 2005 metais artropatijų paplitimas atitinkamai buvo 31,4 ir 51,5 atvejų, tenkančio 1000 gyventojų. Taigi, sergamumo šiomis ligomis skaičiai tikrai įspūdingi. Realūs sergamumo skaičiai gali būti didesni, nes ne visi susirgimai yra diagnozuojami ir ne visi pacientai kreipiasi į specialistus.

Pagal dabar galiojančią TLK-10 AM klasifikaciją, artropatijoms (infekcinėms ir neinfekcinėms) priskiriamos 4 didelės susirgimų grupės: infekcinės artropatijos (pavyzdžiui, pūlingos, įvairių sukėlėjų sukeltos ar poinfekcinės artropatijos ir kt.), uždegiminės poliartropatijos (pavyzdžiui, reumatoidinis artritas ar reumatoidinis vaskulitas, psoriaziniai artritai, jaunatvinis arba juvenilinis artritas, ankilozinis spondilitas, podagra, trauminiai artritai ir kt.), artrozė arba osteoartritas (poliartrozė, koksartrozė, gonartrozė ir kt.) ir kitos sąnarių ir kaulų ligos (osteoporozė, įvairios įgytos sąnarių deformacijos, sąnarių nestabilumas, kai kurios stuburo degeneracinės ligos ir kt.). Visas jas sąlygiškai galima būtų suskirstyti į dvi pagrindines grupes: uždegimines ir neuždegimines (degeneracines) ligas.

Laipsniškai ilgėjant vidutinei gyvenimo trukmei ir daugėjant pagyvenusių bei senų žmonių, neišvengiamai augs ir išlaidos, susijusios su reumatinių ligų gydymu, daugės įvairių medicininių, socialinių ir psichologinių problemų. Sąnarių arba aplink sąnarį esančių audinių skausmas ir judėjimo funkcijos sutrikimas yra viena iš dažniausiai pasitaikančių vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonių sveikatos sutrikimo formų.

Degeneracinės sąnarių ligos dažniausiai (bet nebūtinai) atsiranda su amžiumi ir tam reikšmingą įtaką daro jungiamajame audinyje vykstantys senėjimo procesai, didelis bei ilgai trunkantis fizinis krūvis, didelis kūno svoris ir kiti veiksniai. Dažniausiai pasitaikanti tokio pobūdžio liga yra osteoartritas, dar vadinamas deformuojančia osteoartroze, poliartroze, degeneracine sąnarių liga ir pan. Trumpai supažindinsime su šiuo dažniausiai pasitaikančiu lėtiniu susirgimu, jo klinika, etiologija, diagnostika bei bendrais prevencijos principais.

Kai kurių autorių nuomone, artritas ir artrozė – tai skirtingos diagnozės, nors labai artimos savo klinika ir patologiniais procesais, vykstančiais sąnariuose. Artritas apibūdinamas kaip pirminė vieno ar kelių sąnarių uždegiminė būklė, su galimu antriniu jungiamojo audinio pažeidimu, o artrozė – tai pirminis sąnarinius paviršius dengiančios kremzlės matrikso (sudaryto daugiausiai iš II tipo kolageno bei proteoglikanų) degeneracinis procesas, laipsniškai, ne per vienerius metus pažeidžiantis kremzlę, jos atsinaujinimo galimybę bei funkciją, o dar vėliau ir kaulą su galimu antriniu sąnario komponentų uždegimu.

Dėl skirtingų priežasčių, kurios sukelia pokyčius sąnariuose, skiriamas pirminis ir antrinis osteoartritas (artrozė).

Pirminis osteoartritas – kai nėra vienos aiškios, žinomos sąnario pokyčių priežasties arba jos neįmanoma nustatyti. Apibūdinamas kaip pagyvenusių ir senų žmonių liga, atsirandanti dėl organizmo senėjimo procesų ir sąnario kremzlės degeneracinių pokyčių viename ar keliuose sąnariuose (ypač didžiausią apkrovimą patiriančiuose).

Antrinis osteoartritas išsivysto dėl konkrečių žinomų veiksnių: traumų, menisko sužeidimų, buvusios sąnario operacijos, blogai ar netaisyklingai sugijusių kaulų lūžių, po itin ilgo nejudrumo (sergant sunkia liga ar ilgai dėvint imobilizuojantį įtvarą), didelės ir ilgai trunkančios sąnario mechaninės apkrovos, nutukimo, po infekcijos ir pan. Antrinis osteoartritas taip pat išsivysto esant įgimtai sąnarių kremzlių patologijai. Tokiu atveju jis vystosi gana jauname amžiuje. Antrinis osteoartritas taip pat gali vystytis sergant cukriniu diabetu, kai kuriomis skydliaukės ir retomis ligomis (akromegalija, alkaptonurija, Pageto liga ir kt.) ar esant tam tikriems riebalų apykaitos sutrikimams.

Klinika

Osteoartritas iš pradžių pasireiškia sąnario skausmingumu, ypač intensyvaus fizinio krūvio metu arba po jo, nedideliu judesių ribotumu, nežymiu vieno ar kelių sąnarių rytiniu sustingimu, vėliau – sąnario traškėjimu judinant. Dar vėliau sąnaryje gali atsirasti įvairaus laipsnio vietinis uždegimas ir pradėti kauptis skystis, sąnarys gali patinti, parausti ir net pakilti jo temperatūra, o per ilgą laiką gali išsivystyti matomos sąnario deformacijos. Vienas iš dažnai pasitaikančių požymių yra būtent sąnario sustingimas iš ryto arba ramybės būsenoje, kuris trunka trumpai ir greitai praeina (maždaug po 15–30 min.). Nesant skausmo pacientas į šį simptomą gali nekreipti dėmesio.

Nors liga iš pradžių pasireiškia labai menkais simptomais (arba jų visiškai nebūna), palaipsniui išsivysto ne tik sąnarių kremzlės pakitimai, reikšmingai sumažėja tarpas tarp sąnarinių paviršių, bet ir kartais atsiranda pokremzlinių cistų bei susidaro kaulinės išaugos – osteofitai. Visi šie pakitimai matomi rentgeno nuotraukose ir naudojami diagnozei patvirtinti.

Liga gali pažeisti bet kurį sąnarį, tačiau dažniausiai nukenčia stuburo slankstelių smulkūs sąnariai, kelių (gonartrozė), klubų (koksartrozė), čiurnos ir plaštakų sąnariai.