Mirtis: gyvenimo pabaiga ar perėjimas į amžiną šviesą?

Ne visi ligoniai pasveiksta, ir gydytojai turi pripažinti savo bejėgiškumą. Antra vertus, juk niekas negyvena amžinai. Artėja Vėlinės. Kaip joms pasirengti, ką jos reiškia? Pagaliau kas yra mirtis?

Ištrūko iš mirties glėbio

Netikėtai stabtelėjęs gyvenimas tarsi nuplėšia nuo mūsų akių raištį, kad suvoktume, jog tamsa – ne gyvenimo pabaiga, o šviesos tąsa. Tuo įsitikinusi Kauno kolegijos Medicinos fakulteto lektorė Sigita Paškevičienė.

"Tai atsitiko beveik prieš 45-erius metus, Naujųjų metų išvakarėse. Grįžusi į namus iš ligoninės po operacijos staiga pasijutau taip blogai, kad vos spėjau išbučiuoti du savo mažamečius vaikus ir pasakyti vyrui, kuo mane aprengti mirusią. Ir panirau į tamsą", – šios būsenos S. Paškevičienė niekada nepamirš.

Vyras ją išvežė atgal į ligoninę. Nedelsiant ligonė buvo paguldyta ant operacinio stalo. Moteris teigia girdėjusi chirurgą sakant: "Kaip gaila, kad tokia jauna moteris turės mirti."

"Tą minutę pajutau, kaip mano kūnas paskendo šiltų žalių ir oranžinių spalvų palaimos jūroje. Po operacijos sužinojau, kad netikėtą jos sėkmę lėmė vieno garsaus armėnų profesoriaus mokslinis darbas, prieš operaciją patekęs į mane operavusių gydytojų rankas. Būtent tai išgelbėjo mano gyvybę", – pasakojo S. Paškevičienė.

Pribloškiantys netikėtumai

Ištrūkusi iš klinikinės mirties glėbio, moteris pasveiko. Pamėgo slidinėjimą Armėnijos kalnuose. Kartą ten, prie Sevano ežero, jai su dukra teko sutikti Naujuosius metus.

Vakare į viešbučio kambarį Sigitai buvo atneštas padėklas, ant kurio švytėjo puokštė skaisčių gėlių, buvo padėta vaisių, šampano butelis ir vizitinė kortelė.

"Aš, net nedirstelėjusi į vizitinę kortelę, paprašiau viešbučio patarnautojo grąžinti dovanas siuntėjui, nes vengiau ryšių su nepažįstamais žmonėmis", – prisimena S.Paškevičienė.

Tačiau likimas jai lėmė su tuo žmogumi susitikti. Tai buvo Jerevano medicinos instituto profesorius Levonas. Jo vardo Sigita neprisimena.

"Jis pakvietė mus į savo namus. Kai pravėrė duris į svetainę, aš vos neriktelėjau iš nuostabos: nuo sienos iš paveikslo į mane žvelgė antrininkė. Dukra tvirtino, kad tai tikrai aš, tačiau profesorius paaiškino, kad tai jo mama. Tą minutę supratau, kodėl jis siekė susipažinti su manimi", – pasakojo S. Paškevičienė.

Armėnijoje jos laukė dar viena staigmena. Kartą, bendraujant su profesoriumi, išslydo iš rankų pasas. Džentelmenas jį pakėlė ir pasidomėjo, kokia moters pavardė. Sužinojęs apstulbo: "Tai jūs ta pati, kuriai pirmai Kaune buvo sėkmingai atlikta operacija pagal mano sukurtą metodiką."

Profesorius parodė S. Paškevičienei segtuvą su jos ligos istorija. Tuomet Sigita dar labiau nustebo, nei pamačiusi į save panašios moters portretą profesoriaus namuose. Juk priešais ją stovėjo žmogus, išgelbėjęs jos gyvybę.

"Mūsų ir profesoriaus šeimos susidraugavo, tačiau prieš ketvirtį amžiaus šis nuostabus ryšys staiga nutrūko – profesorius žuvo autokatastrofoje. Tačiau bendravimas su juo, išgyventa klinikinė mirtis man tapo ypatingu gyvenimo slenksčiu, per kurį persirita tik tai, kas tikra – meilė, gimimas, gyvenimas, mirtis, menas", – kalba S. Paškevičienė.

Būtent per meną moteris buvo dar kartą grįžusi į savo praeitį.  Tai atsitiko po profesoriaus žūties. Užsukusi į tapytojo Rimanto Kontenio studiją, Sigita išvydo paveikslą, kuris ją sukrėtė.

"Paveiksle buvo pavaizduota žalios ir oranžinės spalvų jūroje gulinti moteris. Virš jos sklandė juosvas paukštis. Aš negalėjau numaldyti raudos", – pasakojo Sigita.



NAUJAUSI KOMENTARAI

marija

marija portretas
Tik tas gali pavadinti fantazija ir kvailyste ,kasto nepatyre.Idomu ka pasakytu,kai bendravimas su mirusiu ivyksta stebint visam buriui zmoniu.Cia ne veta ir ne laikas pasakoti ,bet pati mirusiuju bendravima patyriau ir dar prie liudininku.Galite saipytis ,bet tai tiesa .Sekmes visiems pasilikti prie savo nuomones.

dd

dd portretas
Ponios fantazija - beribė...:)

albertas

albertas portretas
Ir kurgi tų kvailysčių pabaiga.....
VISI KOMENTARAI 4

Galerijos

Daugiau straipsnių