Neįgaliųjų gailėti nereikia?

Tikslas – mažinti atskirtį

Į "Eurovizijos" konkurso pusfinalį žiūrovų teisėmis išsiunčiami LRT televizijos socialinio projekto "Draugystė veža!" nugalėtojai. Šiemet jais tapo pora, kurią sieja ypatingas ryšys: Vida padovanojo vieną savo inkstą sunkiai sirgusiam Dariui.

Socialinės akcijos "Draugystė veža!" sumanytoja – Žydrė Gedrimaitė.

Pagrindinis akcijos tikslas – mažinti atskirtį tarp žmonių su negalia ir sveikųjų. Organizatoriai dalyvauti jau ne pirmus metus vykdomame projekte šiemet pakvietė draugų poras. Ir vienas iš draugų turėtų būti neįgalus. Norintieji dalyvauti projekte pildė anketas ir pasakojo savo draugystės istoriją. Gauta keli šimtai anketų.

"Įsitikinome: nedaug neįgaliųjų Lietuvoje, kurie turi sveiką draugą", – pasakoja Ž.Gedrimaitė.

Iš viso buvo atrinkta 21 draugų – neįgalaus ir sveiko žmogaus – pora. Kai kurie neįgalieji turėjo fizinę, kai kurie – proto negalią.

Šiemet pirmą kartą projekto "Draugystė veža!" dalyviai buvo vežami į dviejų dienų keliones po Lietuvą. Kaskart į kelionę išsiruošdavo trys poros, buvo surengtos septynios pažintinės išvykos į įsimintinas vietoves, kiekvienai keliautojų grupei pasiūlant vis kitą maršrutą, atsižvelgiant į tai, kur žmonės gyvena ir ko dar nėra aplankę. Turint omenyje tai, kad pusė keliautojų buvo žmonės su negalia, Ž.Gedrimaitė neslepia – jiems šios kelionės buvo nepamirštamas nuotykis ir galimybė save išbandyti. Keliones rengusiems žmonėms labiausiai įsiminė, kaip judėjimo negalią turintys keliautojai didžiulės valios pastangomis įveikdavo, regis, jų jėgoms per sunkius maršrutus. Štai Ernesta, kuriai diagnozuota sunkiausia cerebrinio paralyžiaus forma, užsiropštė į Molėtų rajone, Mindūnų kaimo kempinge, esančio 36 m aukščio apžvalgos bokštą.

Neliko už borto

Viena draugų pora buvo Vida ir Darius. Jie ne tik draugai, bet ir sutuoktiniai, pasak projekto rengėjų, juos sieja pati nuoširdžiausia draugystė – nuo 2016 m. Darius yra Vidos inksto draugas – sunkiai sirgusiam vyrui buvo transplantuotas žmonos inkstas.

"Šių žmonių gyvenimo, meilės, pasiaukojimo istorija šitaip sužavėjo! Nuostabu matyti jų begalinį gyvenimo džiaugsmą", – sako Ž.Gedrimaitė.

Žydrė Gedrimaitė/ Nacionalinio transplantacijos biuro nuotr.

Renkant nugalėtojus, už projekte dalyvaujančias poras buvo gauta beveik 100 tūkst. balsų, nugalėjo penkios poros. Vidos ir Dariaus tarp nugalėtojų nebuvo. Todėl Nacionalinio transplantacijos biuro kolektyvas ėmėsi iniciatyvos organizuoti šios poros kelionę į "Euroviziją".

"Juk, ko gero, vienintelį kartą "Eurovizijos" istorijoje susiklostė tokia situacija: laimėjo žmogus, konkurso metu dar sirgęs itin sunkia širdies liga, laukęs širdies transplantacijos ir anų metų pabaigoje sulaukęs širdies donoro. O projekte "Draugystė veža!" dalyvavo du žmonės – gyvosios organų donorystės ambasadoriai. Tokios progos negalima neišnaudoti! – įsitikinusi Nacionalinio transplantacijos biuro laikinoji vadovė Audronė Būziuvienė. – Žmonės, patys susiję su organų donoryste, verti susitikti ar bent jau pamatyti S.Sobralį ir žinią apie donorystę paskleisti visam pasauliui."

"Draugystė veža!" organizatorė Ž.Gedrimaitė neslepia: ji vylėsi, kad trečius metus rengiamas projektas išsiplės.

"Kai sulaukiau skambučio iš Nacionalinio transplantacijos biuro su siūlymu inicijuoti Vidos ir Dariaus kelionę į "Euroviziją", patikėjau: svajonės pildosi! Supratau, kad draugystės virusas iš tiesų užkrečiamas", – sakė projekto sumanytoja.

Idėjai reikia sparnų

Ž.Gedrimaitė prisipažįsta iki šiųmečio "Draugystė veža!" projekto apie organų donorystę žinojusi ne tiek ir daug.

Man svarbu, kad keistųsi stereotipai, kad neliktų atskirties tarp turinčiųjų negalią ir jos neturinčiųjų. Reikia plėsti tolerancijos ribas, ugdyti visuomenės empatiją.

"Gyvename netoli Santaros klinikų, tai matydavome, kai sraigtasparnis ir vėl kažkam iš sergančiųjų atskraidina donoro širdį. Daugiau apie organų donorystę nežinojau. Ir net įsivaizduoti negalėjau, kad netikėtai atsirasiu taip arti viso šito", – sako ji ir neabejoja: projekto "Draugystė veža!" nugalėtojai į "Euroviziją" vyks nešini ir organų donorystės idėja.

Ž.Gedrimaitė – energijos vulkanas, kurios galvoje užgimė šimtai įgyvendintų idėjų ir dar tiek pat knibžda naujų. "Ji  žmogus-orkestras", – taip pokalbio metu juokaudamas švelniai pavadino jos gyvenimo bendrakeleivis (tai abiejų pageidautas terminas – kaip pristatyti drauge gyvenančius, bet nesusituokusius žmones) Gintautas Davolis. Žydrė įtraukė Gintautą į savo nenutrūkstamą veiklą, ir jam virti tame katile, prisipažįsta, taip pat labai įdomu. Maža to, nepamainomi mamos pagalbininkai – ir abu jos sūnūs: 22 metų Benas ir dešimties metų Kostas.

Kodėl – neįgalieji? Kodėl darbas su jais ir dėl jų? Juk režisūros mokslus baigusi ir televizijos prodiusere daugelį metų dirbusi Ž.Gedrimaitė ir toliau galėtų organizuoti populiariuosius realybės šou ar šventes? Kodėl jai prireikė veiklos, už kurią iš pradžių net buvo kritikuojama?

"Kam man to reikia? Noriu, kad mano vaikai gyventų sveikoje visuomenėje, – sako Beno ir Kosto mama. – Sutikite, mūsų gyvenimas orientuotas į neturinčią negalios visuomenę. Man svarbu, kad keistųsi stereotipai, kad neliktų atskirties tarp turinčiųjų negalią ir jos neturinčiųjų. Reikia plėsti tolerancijos ribas, ugdyti visuomenės empatiją."

Tolerancija yra vaistai

Dirbdama su neįgaliaisiais, Ž.Gedrimaitė nevengia, nebijo šokiruoti sveikųjų. Net siekia tai daryti.

"Netradiciniu būdu noriu iškelti problemą. Kita vertus, o kas gi yra neįgalieji ir kas yra sveikieji? Galima sakyti, kad mes visi esame neįgalieji, tik ta mūsų negalia ne visada pastebima", – įsitikinusi Ž.Gedrimaitė.

"Todėl neįgaliesiems sakome: jei reikia pagalbos – paprašyk, padėsiu. O jei neprašysi – vadinasi, tau mano pagalbos nereikia, ir aš tau jos nesiūlysiu", – pasakoja G.Davolis.

Pasak jo, toks bendravimo modelis galiojo ir projekto "Draugystė veža!" metu. Jis visiems tiko ir jokių nesusipratimų nekilo. Ž.Gedrimaitė neslepia: dirbdama su neįgaliaisiais, ji ir pati išmoko paprašyti pagalbos – anksčiau jai buvo sudėtinga tai padaryti.

Jausdami nuolatinį Ž.Gedrimaitės rūpestį, geranorišką pagalbą (ji organizuoja įvairius renginius, skirtus ne tiktai neįgaliesiems, kuriuose talkininkauja visa jos šeima), neįgalieji vadina ją mama. Kiti net prisipažįsta su savo mamomis taip atvirai nepasikalbantys kaip su ja.

"Neslėpsiu: kartais tikrai pavargstu. Ir, būna, net supykstu ant neįgaliųjų. Ne paslaptis – ir jų juk visokių yra: kai kurie – pikti, nekenčiantys viso pasaulio, nieko nenorintys. Kai kurie – motyvuoti, norintys kažko siekti, turintys tikslą. Anksčiau labai išgyvendavau, kol jie pasieks užsibrėžtą tikslą. Ilgainiui supratau: nereikia neįgaliųjų gailėti. Reikia jiems padėti. Duoti postūmį, parodyti kelią, o toliau tegu stengiasi patys", – patirtimi dalijasi Ž.Gedrimaitė ir visų prašo būti tolerantiškesnių.