Neįgalus vaikas tarp sveikųjų – kad tėvams būtų geriau?

Kenčia abi pusės

Specialių poreikių turinčių vaikų, besimokančių kartu su sveikaisiais, tėvai kartais prašo kitų supratimo, kai jų kitoks vaikas ne visada elgiasi adekvačiai ir skriaudžia kitus. Tačiau sveikųjų tėvai atkerta: kokią teisę jis turi skriausti manąjį? Tik todėl, kad jis – neįgalus?

Su panašiomis situacijomis, ir kartais daug skaudesnėmis, susiduria ne viena ugdymo įstaiga, kurią lanko sveiki ir neįgalūs vaikai.

Valdininkai, kalbėdami apie sveikųjų ir neįgaliųjų integraciją, dažnai į pirmą vietą iškelia kilnius tikslus. Tačiau realybėje šios integracijos dažnai purtosi abi pusės: neįgaliųjų vaikų tėvai baiminasi patyčių, o sveikųjų nerimauja dėl jų atžaloms per mažai skiriamo dėmesio.

25 metų darbo patirtį su neįgaliaisiais turinti ikimokyklinio ugdymo mokytoja Idalija Solovjovienė mano, kad ugdymo įstaigose galima tik dalinė integracija.

Pavyzdžiui, jeigu vaikas turi nedidelių specialiųjų ugdymosi poreikių, jo dalyvavimas bendroje veikloje kartu su sveikaisiais yra prasmingas. Jis suvokia, kas su juo vyksta, bando prisiderinti prie kitų vaikų, realizuoja save bendroje veikloje.

Būtina diferenciacija

"Bet kai kartu su sveikaisiais būna didelių specialiųjų poreikių turintys vaikai, jie nesusivokia, kur yra, kam ta veikla naudinga. Tokius vaikus gali suerzinti bet kokie kvapai, žmonės, pasikeitusi aplinka. Jie reaguoja rėkimu, stumdymusi, šaukimu, veržiasi laukan iš nepatinkančios aplinkos. Kai daug metų dirbi su tokiais vaikais, jau žinai požymius, supranti, kad vaikui atsiranda atmetimo reakcija. Bet pagal galiojančius nuostatus jis privalo dalyvauti toje veikloje", – apie integracijos grimasas pasakojo mokytoja.

Tad tokiu atveju kenčia visi: neįgalus vaikas traumuojamas, o sveikieji taip pat negali susikaupti, dėmesį blaško netinkamas elgesys, bendra veikla netenka prasmės.

"Mano kaip praktiko nuomone, vaikus reikia diferencijuoti pagal negalias ir poreikius – tokia integracija prasminga. Gerai, kai kartu vaikštoma lauke, rengiami socialiniai projektai, kur mokoma atjautos, ugdomas geraširdiškumas, užuojauta, supratingumas. Parodome, kad yra visokių žmonių", – mano pašnekovė.

Pastangos netenka prasmės

I.Solovjovienės manymu, visiška sveikųjų ir neįgaliųjų integracija nepasiteisina. Ryškaus autizmo požymių turintis vaikas nemėgsta kitų vaikų buvimo šalia, skirtingai reaguoja į kiekvieną žmogų.

"Tam, kad būtų visiška integracija, nėra tinkamos materialinės bazės. Tokiu atveju kiekvienas specialių poreikių turintis vaikas turėtų po asistentą. Priešingu atveju nėra prasmės dirbti. Specialių poreikių turintiems vaikams reikalingos vienokios priemonės, sveikiems – kitokios. Būtina diferencijuoti užduotis, veiklas", – aiškino mokytoja.

Kai kurie tėvai, auginantys specialių poreikių turinčius vaikus, vengia integruotų mokyklų, kur iš neįgaliųjų tyčiojamasi. Pašnekovė pritarė, kad, būdami tarp sveikųjų, jie dažnai jaučiasi nejaukiai, patiria psichologinių traumų.

Aklas kopijavimas – beprasmis

I.Solovjovienė apgailestavo, kad puolame iš vieno kraštutinumo į kitą: iš pradžių specialių poreikių turinčius vaikus slėpėme, o dabar, atvirkščiai, per daug afišuojame. Pasak jos, reikia nepamiršti pagarbos tokiems vaikams.

"Mūsų visuomenė nėra tokia sąmoninga ir pažengusi, kad galėtume adekvačiai reaguoti į neįgalų žmogų. Kartais net suaugusysis, pamatęs kokį nors vizualių standartų neatitinkantį žmogų, sutrinka ir nežino, kaip reaguoti, kaip kalbėtis. Tad ko norėti iš vaikų?" – stebėjosi mokytoja.