Neuroendokrininiai navikai – liga su daugybe veidų

Apie dar mažai žinomą onkologinę ligą kalbamės su Klaipėdos universitetinės ligoninės Onkologijos chemoterapijos klinikos vadovu Alvydu Česu:

– Paaiškinkite, kas yra neuroendokrininiai navikai.

– Tai onkologinė liga, kuriai būdinga užslėpta eiga. Jos navikai gali būti ir gerybiniai, ir piktybiniai – nuo to priklauso ir ligos pavadinimas: gerybinis vadinamas tumoru arba gerybiniu naviku, o piktybinis, agresyvios formos – neuroendokrininiu vėžiu.

Palyginti su kitais vėžio susirgimais, neuroendokrininiai navikai pasižymi geresne ligos eiga ir prognoze. Bet norint prailginti tokių pacientų gyvenimo trukmę ir pagerinti gyvenimo kokybę, turime labai gerai išmanyti neuroendokrininių navikų fiziologiją, patologiją, požymius, ligos eigą. Šiuos navikus būtina tiksliai diagnozuoti, nes tada pacientas gaus patį geriausią ir moderniausią gydymą.

Neuroendokrininiai navikai išskiria daug įvairių biologiškai aktyvių medžiagų, kurios sukelia tam tikras organizmo transformacijas: vieni slopina organizmo išskiriamų hormonų (insulino, proteino, adrenalino, glutamino) gamybą, kiti visai neįtakoja hormonų vystymosi ar jų susiformavimo.

Šie navikai apie save duoda žinoti jau ankstyvoje fazėje, tačiau pacientai dažnai būna gydomi dėl kitų ligų: skydliaukės, cukrinio diabeto ar sumažėjusio cukraus kiekio, antinksčių nepakankamumo ir panašiai. Retai pagalvojama, kad tai gali būti neuroendokrininis navikas.

– Kaip suprantu, šiuos navikus nėra lengva diagnozuoti?

– Tikrai, juos labai sudėtinga diagnozuoti. Jie turi daug įvairių profilių, daug galimų ligos scenarijų, tad gali imituoti daugybę kitų susirgimų.

Neuroendokrininiai navikai priklauso retų, nevienalyčių navikų grupei. Jų paplitimas gana nedidelis – diagnozuojami 2 atvejai 100 tūkst. gyventojų. Jie sudaro vos 0,5 proc. naujų kasmet nustatomų navikų.

Tai gana retas susirgimas, tad gydytojas onkologas ne visada pagalvoja, kad susidūrė būtent su neuroendokrininiu naviku. Tad būtina turėti daug žinių ir nepamiršti apie tokią diagnozės galimybę, jei naviko nepavyksta priskirti kitiems žinomiems ligų atvejams.

Neuroendokrininę sistemą sudaro neuroendokrininių ląstelių tinklas, kuris pasklidęs visame kūne. Ši sistema susijusi su dviem ląstelių ypatybėmis: jos panašios į nervines ląsteles (neuronus) ir endokrinines ląsteles, kurios taip pat gamina hormonus. Pavyzdžiui, kasa gamina insuliną, skydliaukė – augimo hormoną.

Tad neuroendokrininės ląstelės nebūtinai turi būti kokioje nors liaukoje: skydliaukėje, krūtyje, kasoje ar antinksčiuose. Toks navikas gali susiformuoti bet kur: plautyje, smegenyse, kepenyse, skrandyje ar žarnyne.

Šie navikai dažniausiai auga lėtai, ir jie gali būti dvejopi – funkcionuojantys (kai sukelia įvairius simptomus) ir nefunkcionuojantys (paprastai žmogus simptomų nejaučia, o auglys aptinkamas pvz. atliekant tyrimus ar operacijų metu). Simptomai priklauso nuo naviko vietos, dažniausi virškinamojo trakto neurendokrininio naviko simptomai yra stiprus viduriavimas, veido odos paraudimo, karščio antplūdžiai, bronchų spazmas, dėl kurio atsiranda dusulys, stiprus širdies plakimas, apetito praradimas ir kūno svorio praradimas.

Nuo susirgimo pradžios ir pirmųjų simptomų atsiradimo iki ligos diagnozės gali praeiti nemažai laiko, nes tokie simptomai yra būdingi ir kitoms ligoms. Kaip minėta aukščiau, pacientai, prieš patekdami pas onkologą konsultacijai, dėl šių simptomų dažnai būna aplankę ne vieną gydytoją.

– Kur dažniausiai aptinkate neuroendokrininius navikus?

– Apie 70 proc. visų neuroendokrininių navikų – gerybinių ir piktybinių – aptinkame virškinamajame trakte, kasoje, o štai plaučiuose jų aptinkama tik apie 25 proc. Tačiau pastarieji labai retai būna gerybinės eigos. Itin retai pasitaiko, kad tokį naviką pakanka tik išoperuoti, ir viskas būna gerai.

Mūsų tikslas – nustatyti kuo tikslesnę neuroendokrininių navikų diagnozę ir skirti tinkamiausią gydymą. Dažniausiai, jei navikas nėra išplitęs, net neprireikia chemoterapijos. Hormoniniai preparatai labai gerai padeda kontroliuoti naviko augimą ir išskiriamus hormonus arba biologiškai aktyvias medžiagas, nepabloginant paciento gyvenimo kokybės ir gerokai prailgininat gyvenimo trukmę.

– Kodėl taip svarbu nustatyti tikslią diagnozę?

– Nenustačius tikslios neuroendokrininių navikų diagnozės, pacientas gali mirti. Anksčiau diagnostikos galimybės buvo labiau ribotos.

Dabar neuroendokrininiams navikams nustatyti Klaipėdos universitetinėje ligoninėje turime genetinę, molekulinę, biocheminę, patologinę laboratorijas, atliekame branduolinės diagnostikos tyrimus (somatostatininių receptorių scintigrafiją), magnetinio rezonanso ir kompiuterinės tomografijos tyrimus, turime endokrinologų komandą, su kuria labai glaudžiai bendradarbiaujame.

Visada, nustačius piktybinį naviką, atliekame imunochistologinius, molekulinius ir genetinius (dėl paveldimo MEN1/2 sindromo. Su šiuo sindromu jau turime pacientų, kurių net po kelis šeimos narius serga neuroendokrininiais navikais) tyrimus tam, kad nustatytume, ar nėra neuroendokrininio naviko. Jeigu ši diagnozė pasitvirtina, visiškai pasikeičia gydymo taktika.