Organų persodinimo laukia per 340 lietuvių, širdies reikia ir dviem vaikams

Nors Lietuvoje vis daugiau žmonių nelaimės akistatoje sutinka paaukoti savo artimojo organus, tačiau visi su organų donoryste susiję mitai – dar neišsklaidyti. Šiuo metu Lietuvoje yra daugiau nei 340 žmonių, kuriems reikalinga kokio nors organo persodinimo operacija. Širdies persodinimo laukia ir du vaikai.

Kauno krašto nefrologinių ligonių draugijos „Kauno gyvastis“, vienijančios sergančius inkstų ligomis, gyvenančius su persodintais organais ar laukiančius transplantacijos savanorė Aušra Degutytė sako, jog gaunantys antrą gyvenimo galimybę savo donorui ir jo artimiesiems jaučia dėkingumą visą likusį gyvenimą. Pasak jos, spalis Lietuvoje yra minimas kaip organų donorystės mėnuo, tačiau skleisti žinias draugija stengiasi nuolatos.

– Kokį etapą Lietuvoje išgyvena organų donorystė? Iš akmens amžiaus, matyt, jau išaugome, ir donorystės idėjos bei žmonių supratimas palaipsniui skinasi kelią?

– Taip, pritarimų organų donorystei ir sutikimų dovanoti po mirties savo artimojo organus vis daugėja. Tai matyti pagal didėjantį atliekamų transplantacijų skaičių. Jei prieš dešimt metų per metus būdavo sulaukiama apie 33–38 organų donorus, tai 2015 metais buvo rekordinis donorų skaičius – 57.

– Kiek žmonių Lietuvoje laukia donoro? Kiek iš jų – širdies, kepenų, inkstų, ragenos?

– Tie skaičiai nuolatos kinta. Kažkam atliekama transplantacija, kiti, deja, miršta jos nesulaukę. Dar kitiems transplantacija negalima dėl įvairių medicininių priežasčių. Rugsėjo 1 d. duomenimis, daugiausiai žmonių laukia inksto persodinimo – tokių yra 149. Akių ragenos laukia 75, kepenų – 55, širdies – 35, plaučių – 9, kasos ir inksto komplekso – 7, širdies ir plaučių komplekso – 4 ligoniai.

– Transplantacijos laukia ne tik suaugusieji, bet ir vaikai?

– Šiuo metu širdies transplantacijos laukia 2 vaikai, kepenų transplantacijos – 11 vaikų, inkstų – 2 vaikai, akių ragenos transplantacijos laukia 1 vaikas. Kepenų transplantacijos dažniausiai atliekamos iki vaikui sueina vieneri metai. Lietuvoje kol kas jos nėra atliekamos. Šeimos vyksta į užsienį – Lenkiją, Belgiją.

– Kokių organų Lietuvoje yra persodinta daugiausiai?

– Kadangi inkstai yra porinis organas, todėl vieno donoro inkstai persodinami dviem laukiantiems transplantacijos. 2015 metai buvo ypatingi, kai buvo atliktos net 106 inksto persodinimo operacijos. Vidutiniškai jų atliekama apie 60–70 per metus.

– Transplantacijų skaičius auga. Kaip manote, kodėl? Sklaidosi mitai, ar žmonės tampa sąmoningesni?

– Įvairiai. Mes patys nuolat dalyvaujame viešuose renginiuose, skaitome paskaitas. Jaučiame pasikeitusį žmonių sąmoningumą. Dauguma į tai žiūri su pagarba. Vis rečiau tenka išgirsti keistų klausimų ar baimių. Viena iš Kauno krašto nefrologinių ligonių draugijos „Kauno Gyvastis“ veiklos krypčių – organų donorystės propagavimas, visuomenės švietimas organų donorystės tema. Skaitome paskaitas mokyklose, kolektyvams, regiame viešas akcijas, dalyvaujame įvairiuose renginiuose, kad tik kuo didesnė visuomenės dalis sužinotų apie donorystę. Kuo daugiau žmonių apie tai žinos ir pritars donorystei, tuo daugiau gyvybių bus išgelbėta.

– Spalis – organų donorystės mėnuo. Kaip jį minėsite?

– Jau spalio pirmąją Prienų ir Birštono apylinkėmis kelios dešimtys draugijos žmonių dalyvaus pėsčiųjų žygyje „Nemuno kilpomis“. Mes eisme „Už organų donorystę. Už gyvenimą“. „Nemuno kilpomis“ yra masiškiausias Lietuvoje organizuojamas žygis, kuriame dalyvaus apie 3 tūkst. žygeivių. Manau, kad būsime matomi – eisime su savo organizacijos atributika.

Tradiciškai organizuojame žvakučių akciją gyviems ir mirusiems donorams pagerbti, kuri vyks didžiuosiuose Lietuvos miestuose Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose. Taip pat Vilniuje vyks padėkos medikams renginys, be kurių donorystė ir transplantacija negalima.

– Ar žygyje dalyvaus ir žmonės, gyvenantys su persodintais organais?

– Taip. Mes norime ne tik skleisti donorystės idėją, tačiau parodyti ir tai, kad gavę antrą galimybę šie žmonės toliau gyvena visavertį gyvenimą.

– Organų donorystė – jautri tema tiek ligoniui, tiek netekusiems artimojo. Kartais tragedija žengia koja kojon su laime. Kažkam – skausmas netekus artimojo, kažkam – laimė, sulaukus donoro. Ar Jūsų pačių kartais neapima daugiasluoksnis jausmas, kad gyvename keistai trapiame pasaulyje?

- Taip, tikrai taip. Visi, gaunantys antrą gyvenimo galimybę, dėkingi savo donoro artimiesiems, kurių teisingo apsisprendimo dėka jie gali gyventi, mylėti ir būti mylimi. Minėdami savo antrąjį (arba inksto) gimtadienį jie užperka Šv. mišias už savo donorą ir jų artimuosius. Tas begalinis dėkingumas išlieka visam laikui.

– Jei aš turėčiau kitą širdį, labai norėčiau pamatyti žmogaus, man ją dovanojusio, artimuosius. Gal net uždegti žvakutę ant jo kapo. Ar būna tokių norų? O galimybių?

– Užsienyje tokia praktika yra. Lietuvoje – ne. Ir tikrai suprantama, kodėl. Tokie saugikliai reikalingi tam, kad vėliau nebūtų šantažuojamas asmuo, gavęs donoro organą. Kiek tenka bendrauti kalbant apie organų donorystę renginiuose, ar skaitant paskaitas, dažnai tenka išgirsti žmonių mintis apie tai, jog jie norėtų, kad po mirties organai būtų persodinti vaikui ar jaunam žmogui. Tačiau toks įsivaizdavimas ir idealizavimas ne visada atitinka tikrovę. Tai - dar viena priežastis, kodėl informacija yra konfidenciali.

Niekada negali žinoti, kokius jausmus ir emocijas gali išgyventi savo artimojo netekęs asmuo, sutikęs žmogų, gyvenantį su jo artimojo inkstu ar širdimi. Psichologiškai tai labai sunku.