Požiūris į neįgaliuosius: skirtumai tarp Lietuvos ir Australijos

Neįgalūs žmonės Australijoje priimami kaip lygiaverčiai visuomenės nariai, jiems sudaromos palankios sąlygos, jie yra užimti, gali bendrauti ir nėra uždaryti namuose, sako Sidnėjaus universitete mokslinę stažuotę atlikusi sociologė Jolita Viluckienė. „Pavyzdžiui, viename fabrike mačiau, kaip protinę negalią turintys žmonės už didelio stalo sėdi kaip draugai, bendrauja, fasuoja mielių pakelius į didesnes pakuotes ir už tai gauna šiek tiek pinigų. Bet esminis dalykas ten – gera atmosfera, geras mikroklimatas“, – pabrėžia mokslininkė.

Kaip pasakoja J. Viluckienė, įspūdį Sidnėjuje jai palikę ir neįgaliųjų užimtumo dienos centrai, kur aplinka sukurta tokia, kaip namuose, tačiau kartu yra visa reikiama įranga, dirba socialiniai darbuotojai, o negalią turintys žmonės visuomet yra užimti tuo, kas jiems patinka.

– Lankėtės Sidnėjaus universiteto Sveikatos mokslų fakultete Negalios tyrimų ir politikos centre, taip pat – neįgaliųjų užimtumo centruose. Kokie Jūsų įspūdžiai?

– Nustebino, kad Sidnėjaus universitete, atrodo, yra devyni neįgaliųjų užimtumo dienos centrai, kurie įvairiose miesto vietose išdėstyti taip, kad kiekvienas rajonas turėtų po tokį centrą. Pats centras nesiskiria nuo gyvenamojo pastato – nuosavame name, kuriame įrengta viskas, ko reikia, renkasi žmonės, turintys negalią.

– Aplinka – kaip namų?

– Taip, labai panaši. Ten įrengti ir žaidimų, muzikos kambariai. Yra net higienos (prausimosi) kambariai, nes kai kuriems žmonėms tai padaryti namuose sudėtinga, o centruose neįgaliesiems padeda socialiniai darbuotojai. Be to, yra sodas, kur galima auginti gėles ar daržoves. Tėvai gali atvežti neįgalius savo vaikus, patys važiuoti į darbą ir vakare vėl pasiimti. Taigi tai nėra vienas didžiulis kokių penkių aukštų pastatas, į kurį sugrūsti visi žmonės.

– Kaip gimė tokie projektai? Ar tai daugiau kultūriniai dalykai, tarkim, australai labiau linkę bendrauti? Ar tai projektų įgyvendintojų, sumanytojų nuopelnas?

– Viena vertus, australai man pasirodė pakankamai šilti, gana pozityviai nusiteikę ir linkę bendrauti žmonės. Kita vertus, ten jau prieš daug metų buvo pradėta kova už neįgaliųjų teises ir sprendžiamos tos problemos. Pasirodo, tų projektų yra labai daug, o gauti jiems finansavimą sunku, nes konkursas labai didelis – paraiškas teikia daug universitetų ir kitų socialinių įstaigų. Ir jų lygis yra pakankamai aukštas.

– Jūs tyrinėjote ir tai, kaip judėjimo negalią turintys žmonės bendrauja internete, socialiniuose tinkluose. Kokie tyrimo rezultatai?

– Mano tyrimo rezultatai atskleidė, kad būtent judėjimo negalią turintys žmonės labiausiai naudojasi socialiniais tinklais ir išnaudoja juos vadinamiesiems naudingiems platiems ryšiams kaupti ir generuoti. Pavyzdžiui, ten galima susirasti informacijos, nes ne paslaptis, kad atitinkamos institucijos ne taip efektyviai ir greitai, kaip galėtų, teikia socialinę pagalbą bei informaciją. Be to, tinklai jiems leidžia būti socialiai aktyvesniems. Tačiau 50 proc. sensorinę negalią turinčių žmonių ten lankosi retai, 1–2 kartus per mėnesį. [...]

– Taigi kol kas bent jau tie, kurie turi judėjimo negalią, yra aktyvūs socialiniuose tinkluose?

– Taip, dažniausiai jie lankosi kelis kartus per savaitę. Į pačią aktyviausią internetinių tinklų vartotojų grupę beveik po lygiai patenka tiek sensorinę, tiek judėjimo negalią turintys žmonės, tiek negalios neturintys. Tačiau reikia pasakyti, kad vis dėlto Lietuvoje negalią turintys žmonės socialinių tinklų neišnaudoja taip gerai, kaip galėtų, nors tinklai leidžia palaikyti įvairius ryšius, gauti reikiamos informacijos, reklamuoti individualią komercinę veiklą (pavyzdžiui, savo rankdarbius). O iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad studentai, turintys negalią, socialinius tinklus išnaudoja pakankamai efektyviai.

– Grįžkime prie Sidnėjaus. Minėjote, kad ten sistema veikia gerai. Palyginkite Lietuvos ir Australijos pavyzdžius.

– Neįgalūs žmonės Australijoje jaučiasi gana laisvai ir priimami kaip lygiaverčiai visuomenės nariai. O Lietuvoje dar yra netolerancijos, nesupratingumo, baimės, noro atsiriboti nuo tokių žmonių. Taigi mūsų šalyje dar reikia dirbti su įgalia visuomene, aiškinti, kad žmonės, turintys negalią, yra tokie patys, tik turi tam tikrų specifinių poreikių. Užimtumo centrų Lietuvoje, ypač provincijoje, mažesniuose miesteliuose, iš tikrųjų trūksta. Gal savivaldybės nėra pajėgios finansuoti tokių projektų, kad žmonės turėtų galimybę susirinkti, kartu praleisti laiką, kad jie ne sėdėtų užsidarę tarp keturių sienų, o tokiuose centruose galėtų kažką veikti, kad su jais būtų dirbama, pasiūloma įvairių užimtumo programų.

Australijoje žmonėms pasiūlomas kažkoks darbelis ir net galimybė užsidirbti šiek tiek pinigų. Pavyzdžiui, viename fabrike mačiau, kaip protinę negalią turintys žmonės už didelio stalo sėdi kaip draugai, bendrauja, fasuoja mielių pakelius į didesnes pakuotes ir už tai gauna šiek tiek pinigų. Bet esminis dalykas ten – gera atmosfera, geras mikroklimatas. Viena profesorė prisipažino, kad išgirsta kaltinimų, jog tai – tam tikra izoliacinė programa, bet, jei šie žmonės nepajėgia dirbti kitaip, ką tada daryti. Šiuo atveju neįgaliems žmonėms sudaromos tinkamos sąlygos, jie yra užimti, gali bendrauti ir nėra uždaryti namuose. Tai svarbiausia.

– Gal, grįžus iš Australijos, kyla idėjų, pasiūlymų, kaip būtų galima situaciją keisti ir pas mus?

– Mums, kaip mokslininkams, tyrėjams, belieka kurti užimtumo programas, projektus ir bandyti gauti finansavimą. Yra dalinis finansavimas, bet jo trūksta. Manau, kad reikia ir didesnio lobizmo.