Psichologės receptas medikams – pasirūpinti savimi

– Būti gydytojų psichologe, manau, yra iššūkis. Kodėl pasirinkote tokį darbą?

– Dar būdama studente domėjausi medikų darbu, jų patirtimi, psichologine gerove ir pagalbos galimybėmis. Turbūt dėl šio jau daugiau nei penkerius metus neišsenkančio domėjimosi savo moksliniuose ir baigiamuosiuose darbuose nagrinėjau, kaip medikai patiria pacientų mirtį, su kokiomis emocijomis ir reakcijomis susiduria.

Tyrinėdama medikų vidinį pasaulį pastebėjau, kad siekdami suteikti savo pacientams kuo kokybiškesnę pagalbą, medikai neretai nustumia savo emocijas ir patirtis į šoną, bėga nuo jų. Šie pastebėjimai leido tvirčiau padaryti išvadą, kad ne tik pacientams, bet ir juos gydantiems gydytojams kartais reikia pagalbos, išklausymo ar paprasto pabuvimo šalia. Atitinkamai tokie yra ir mano užmojai šiame darbe: suteikti medicinos darbuotojams tokią pagalbą, kokia jiems yra reikalinga.

– Gydytojų pašaukimas ir misija – padėti kitiems. Ar pagalba medikams nėra specifinė sritis? Kokių pacientų, su kokiomis problemomis jau turėjote?

– Iš vienos pusės, pagalba medikams iš tiesų yra specifinė sritis, kurioje apstu iššūkių: juk medikai įpratę būti tie asmenys, kurie skuba į pagalbą kitiems. Turint tai omenyje turbūt natūralu, kad jie susiduria su daugiau sunkumų, priimdami pagalbą iš kitų. Tai asmenys, turintys įprotį atidėti savas problemas ir poreikius. Iš kitos pusės, ir medicinos darbuotojas yra žmogus, turintis žmogiškų problemų, su kuriomis kartais susiduria visi.

Kauno klinikose medikams – tiek gydytojams, tiek slaugytojams, tiek kitam personalui – teikiu individualias psichologines konsultacijas, kurių metu kalbame apie jiems aktualias problemas. Taip pat vedu užsiėmimus medicinos darbuotojams aktualiomis, su psichologija susijusiomis, temomis.

Svarbu žinoti, kad psichologo pašnekovai nėra pacientai. Psichologas įprastai dirba su klientais – asmenimis, kurie susiduria su įvairiomis problemomis ir sunkumais. Problemos, su kuriomis susiduria mano klientai, iš tiesų būna pačios įvairiausios: nuo pervargimo iki asmeninio gyvenimo sunkumų.

– Kokios psichologinės problemos dažniausiai kankina medikus, alina juos?

– Turint omenyje, kad gydytojų rankose yra ne vien asmens sveikata, bet kartais ir gyvybė, jiems tenka susidurti su kritiniais įvykiais, kai jie yra priversti priimti itin svarbius bei sunkius sprendimus. Medicinos darbuotojams neretai tenka patirti stresą, nerimą, įtampą.

Medikai bendrauja su pacientais, jų darbo krūviai yra dideli, nuo jų darbo rezultatų dažnai priklauso žmogaus gyvybė. Be to, klaidos mediko darbe yra kur kas mažiau toleruotinos nei kitose specialybėse, todėl medicinos darbuotojai turi didesnę grėsmę perdegimo darbe sindromui išsivystyti.

– Kaip galima padėti medikams nepervargti, kai toks didelis jų darbo krūvis, tiek daug biurokratijos, piktų nedėkingų pacientų?

– Turbūt vienas geriausių nuovargio priešnuodžių – visavertis poilsis. Žinoma, neretai medikai neturi galimybių paskirti pakankamai laiko tam. Tačiau būtų puiku, jei asmuo sugebėtų per parą bent valandą paskirti sau, užsiimti pomėgiais, nuvykti į vietą, kurioje jaustųsi atsipalaidavęs, o galbūt tiesiog ramiai, neskubėdamas išgerti puodelį arbatos.

Neabejotinai, siekiant nepervargti, būtinas tinkamas miego ir poilsio režimas, tačiau medikams sunkiai pavyksta jį išlaikyti dėl naktinių ar paros ilgio budėjimų. Tiek gydytojams, tiek slaugytojams tenka susidurti ir su piktais, irzliais pacientais. Tokiu atveju būtina sau priminti, kad yra ir dėkingų, nuoširdžių ligonių, kurie vertina jų pastangas ir darbą.

Kaip bet kuriame darbe, taip ir medicinoje yra itin svarbu, kad žmogus jaustų prasmę to, ką daro. Turbūt medikams tą prasmę atrasti tikrai nėra sunku – jie gelbsti gyvybes ir kartais kuria stebuklus, tačiau įsisukę į darbų rutiną neretai tai pamiršta.

Medikų darbas skiriasi nuo kitų profesijų būtent tuo, kad jiems tenka susidurti su kritiniais patyrimais, tokiais kaip mirtys, savižudybės, artimųjų išgyvenimai.

– Kaip galima padėti medikams susitaikyti su jiems reiškiama nepagarba, kurią atspindi ir menkas atlyginimas už darbą?

– Kiekvienas žmogus savo darbo vietoje nori būti įvertintas ir gerbiamas. Dėl to gaila, kad kartais pacientai ar visa sistema priverčia medikus jaustis nevertingus. Žinoma, su tuo susitaikyti yra sunku, tačiau visuomet verta prisiminti, kad šis darbas turi didžiulę prasmę ir vertę.

– Ar medikų darbas yra išskirtinis? Ar galima įprasti prie mirties, kitų skausmo, nevilties? Ar tai nedaro neigiamo poveikio medikų fizinei ir psichinei sveikatai?

– Medikų darbas skiriasi nuo kitų profesijų būtent tuo, kad jiems tenka susidurti su kritiniais patyrimais, tokiais kaip mirtys, savižudybės, artimųjų išgyvenimai. Būtų naivu tikėtis, kad šios patirtys nedaro įtakos. Žinoma, tai yra darbo dalis ir darbuotojai prisitaiko. Neretai prisitaikoma emociškai atsiribojant ir vengiant jausti.

Psichologijoje yra žinoma, kad nustumtos emocijos gali sukelti įvairių fizinių skausmų, nuotaikų kaitą, miego problemų. Dėl to labai svarbu medikus skatinti neužsidaryti savyje.

– Kaip patariate neužsidaryti, juolab neuždaryti durų, darbo valandoms pasibaigus, kai konsultacijos dar laukia ne vienas ligonis?

– Medikų darbas yra toks, kurio neįmanoma "neparsinešti" namo. Kuomet ant žmogaus pečių krinta atsakomybė už kito asmens gyvybę ir gerovę, uždaryti duris ir palikti rūpesčius bei mintis už jų tampa iš tiesų sudėtinga. Turbūt todėl medicinos darbuotojai turėtų nusibrėžti ribas, kiek laiko jiems reikia mąstyti apie darbą. Galbūt pakaktų apie darbinius reikalus galvoti tik tiek, kiek trunka kelionė iš darbo namo? Be to, jei yra poreikis, galima susitarti su kolegomis, kad kreiptųsi pagalbos po darbo valandų tik esant būtinybei. Tokiu būdu asmuo, supažindindamas kitus su savo ribomis, pats labiau įsisąmonins jų egzistavimą.

O nepriimti paciento po darbo valandų yra morališkai sudėtingiau – medikas juk jaučiasi atsisakantis suteikti pagalbą. Tačiau siekiant tiek darbo, tiek savo asmeninio gyvenimo kokybės, būtina diferencijuoti, ar pacientui, norinčiam konsultuotis po darbo, konsultacija yra būtina? Galbūt yra įmanoma jį nukreipti pas tuo metu dirbantį kolegą, jei yra konsultacijos būtinybė? Jei ne, galbūt tuomet būtų vertinga nurodyti pacientui, kada jis gali atvykti konsultuotis darbo valandomis? Lygiai taip pat ir čia yra svarbu žinoti savo ribas ir pačiam nusistatyti, kokiais atvejais priims pacientą po darbo laiko ir kokiais – ne.

– Užsienio šalyse medikams priekaištaujama, kad jie nesusidoroja su pareigomis, jei lieka darbe po darbo valandų. Pas mus medikai dirba viršvalandžius, kelių etatų krūviu. Kaip tai vertinate, ar tai nedaro žalos pacientams, kai gydytojai yra pervargę? Kokį receptą jiems išrašytumėte, kad būtų stiprūs ir laimingi?

– Iš tiesų, gaila, kad mūsų medikų algos vis dar yra tokios, jog žmogui tenka dirbti ne vienoje įstaigoje ir didesniu krūviu. Dėl tokio darbų kiekio išauga tikimybė, kad medikas patirs profesinį perdegimą, dėl kurio gali atsirasti apatija, motyvacijos ir jėgų stoka.

Pervargęs medicinos darbuotojas nedžiugins ir paciento. Šis gali jaustis nesuprastas ar neišgirstas, nes medikas galbūt stokos jėgų ar laiko plačiau paaiškinti, sureaguoti į paciento žodžius. Tačiau kiekvienas siekiame darbą atlikti maksimaliai kokybiškai, dėl šios priežasties tikiu, kad net ir pavargęs medikas dės visas pastangas į paciento gydymą, o pajutęs, kad didėja klaidos tikimybė, kreipsis pagalbos į specialistus. Receptas stiprybei ir laimei palaikyti būtų paprastas: nepamiršti pasirūpinti ne tik pacientų, bet ir savo fizine bei psichologine sveikata.

– Pripažinta, kad daugybę ligų sukelia stresas. Kaip jo išvengti ne tik medikams, bet ir mums visiems?

– Turbūt kiekvienam iš mūsų yra tekę patirti stresą ir tai yra visiškai natūralu. Nedidelis streso kiekis mobilizuoja mūsų organizmo sistemas, gerina kognityvines galimybes, verčia labiau susitelkti. Pernelyg didelis ar užsitęsęs stresas yra kenksmingoji jo rūšis, kurios visi esame skatinami vengti.

Jaučiant stiprų stresą yra labai svarbu neatsiriboti nuo artimųjų ar specialistų, išsipasakoti apie savo patirtis, būti aktyviam ir užsiimti fizine veikla. Labai svarbu yra tinkami laiko planavimo įgūdžiai – paskendę darbuose ir neleisdami sau atsipalaiduoti jausime daugiau streso.

– Ką patartumėte gydytojų pacientams, kad santykiai su juos gydančiais gydytojais būtų kuo nuoširdesni, pagarbesni?

– Turbūt vienas iš aspektų, kurį neretai pamiršta daugelis pacientų, yra žinojimas, kad gydytojas taip pat žmogus. Jis gali būti pavargęs, liūdnas ar neišsimiegojęs, tačiau tai nėra susiję su pacientu asmeniškai ir tai neturės įtakos nei diagnozės nustatymui, nei gydymui.

Kitas svarbus aspektas – gydytojas yra medicinos paslaugų teikėjas ir jo tikslas nėra pasipelnyti iš paciento bėdų. Todėl išankstinė nuostata, kad gydytojas siekia ne padėti pacientui, o sulaukti iš jo finansinės paskatos, neretai pakiša koją tinkamam mediko ir paciento ryšiui. Labai svarbu suprasti, kad medicinos darbuotojų tikslas yra padėti žmogui, o ne pakenkti.

Psichologinės pagalbos svarba

Niekas nenori eiti pas pavargusį ar prislėgtą gydytoją. Dėl to labai svarbu kalbėti apie medicinos personalo emocinę sveikatą, psichologinę būseną, perdegimo sindromą, dėl kurio gali dingti empatija ir motyvacija dirbti.

"Gydytojų darbe netrūksta sunkių išbandymų. Tai atsakomybė dėl savo sprendimų, sudėtingi santykiai tarp gydytojų ir pacientų, komandinio darbo iššūkiai, – sako Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Sveikatos psichologijos katedros profesorė Dalia Antinienė. – Kritiškiausi patyrimai mediko darbe – tai pacientų mirtys ir blogosios žinios pranešimas pacientams bei jų artimiesiems."

Mokslinių tyrimų duomenimis, profesinį perdegimą patiria nuo 37 iki 53 proc. medikų, o iki 55 proc. medicinos darbuotojų yra patyrę profesinio perdegimo simptomų. Jiems reikia palaikymo, kad jaustųsi gerai, žinotų apie galimybę išsipasakoti.

Nors vis daugiau kalbama apie žmonių emocinę sveikatą ir jos gerinimą Lietuvoje, visuomenėje dar vyrauja neteisinga nuomonė, kad į psichologus kreipiasi tik labai sunkios būklės pacientai.

Išsivysčiusios pasaulio šalyse lankytis pas psichologą, kad savo problemomis neapsunkinti artimųjų, yra įprasta.