Skubi pagalba vaikams – ne be problemų ir iššūkių

Jau greitai bus metai, kai Kauno klinikų Traumų ir skubios pagalbos centre Vaikų skubios pagalbos skyrius funkcionuoja kaip savarankiškas vienetas. Deja, problemų vis vien netrūksta. Apie visa tai – pokalbis su Vaikų ligų klinikos vadovu profesoriumi Rimantu Kėvalu.

– Iki šio skyriaus sukūrimo nueitas ilgas kelias, remiantis geriausių Vakarų ligoninių patirtimi. Su kokiomis problemomis ir iššūkiais susiduriama naujame šiuolaikiškame  Vaikų skubios pagalbos skyriuje?

– Skubios specializuotos pagalbos vaikams ištakos – JAV, maždaug apie 1940 m., ir ypač smarkiai progresavo po Antrojo pasaulinio karo. Pirminis tikslas buvo suteikti skubią ir neatidėliotiną pagalbą sunkiai sergantiems ir traumas patyrusiems žmonėms šeimos ir privačių gydytojų nedarbo metu.

Toliau vystantis skubios pagalbos ideologijai, vaikų skubiai pagalbai buvo iškeltas pagrindinis tikslas – suteikti būtinąją pagalbą traumuotiesiems ir sunkiai sergantiesiems sunkiomis ūmiomis ir gyvybei pavojingomis ligomis. Tokiomis kaip kvėpavimo nepakankamumas, šokas, astmos priepuolis, krupas, epiglotitas (dėl vakcinacijos jau nesutinkama liga), apsinuodijimai, sepsis.

Per pastaruosius dešimtmečius skubios pagalbos paslaugų vystymas Vakarų šalyse padėjo išgelbėti tūkstančius vaikų gyvybių. Pagalba buvo suteikiama čia ir dabar, orientuojantis į gyvybinių funkcijų stabilizavimą ir neatidėliotiną gydymą. Skubios pagalbos skyriai tapo viena svarbiausių ligoninės dalių.

– Betgi ir dabar taip yra?

– Šiuolaikiniai vaikų skubios pagalbos skyriai vis dažniau susiduria su didžiulio ligonių srauto problema, kuriems būtinoji pagalba yra nereikalinga. Tai elementarios problemos, kurias gali ir privalo spręsti pirminės sveikatos priežiūros medikai – šeimos gydytojai ar pediatrai. Daugelyje šalių ligoninių skubios pagalbos skyrių paslaugomis naudojamasi, kai atsiranda kliūčių patekti pas pirminės sveikatos priežiūros gydytoją, ypač vaikams. Ši problema itin aktuali šalyse, kur vaikams pirminę sveikatos priežiūrą teikia šeimos gydytojai. Jų nedarbo metu tėvai neturi kur kreiptis dėl virusinės infekcijos, karščiavimo, kosulio ar lėtinių ligų paūmėjimo.

Šeimos gydytojų nedarbo metu tėvai neturi kur kreiptis dėl virusinės infekcijos, karščiavimo, kosulio ar lėtinių ligų paūmėjimo.

Sveikatos politikai visame pasaulyje susirūpinę šeimos gydytojo paslaugų prieinamumu, kokybe ir tinkamumu po darbo valandų bei savaitgaliais. Reikia pažymėti, kad apie 60 proc. vaikų atvyksta į ligoninių skubios pagalbos skyrius dėl pirminei priežiūrai priskiriamų mažų sveikatos problemų, kai nereikia skubios pagalbos ir kai net nebuvo apžiūrėti šeimos gydytojo.

– Paradoksalu, bet tokie pacientai tampa didžiuliu iššūkiu šiuolaikiniam skubios pagalbos skyriui atlikti savo pagrindinę misiją?

– Neseniai teko vizituoti vos prieš šešis mėnesius atidarytą naują vaikų skubios pagalbos skyrių Švedijoje, Stokholmo Karolinskos vaikų ligoninėje. Sveikatos politikai reikalauja ligonių srautą priėmimo skyriuje sumažinti nuo 50 tūkst. iki 15 tūkst., kad būtų teikiama tik specializuota pagalba traumas patyrusiems ir sunkios būklės vaikams. Priežastis labai paprasta: nėra pakankamai žmogiškų resursų aptarnauti tokius srautus. Deja, kolegos švedai juokaudami klausia, kaip tai padaryti? Aptverti ligoninę tvora ir prie įvažos nuspręsti, kam reikia rimtos pagalbos, o kam – ne? Kas gali garantuoti, kad elemenentarus karščiavimas nebus mirtinai pavojingos ligos pirmasis simptomas?

Kas vyksta dabar? Medikai sukasi kaip gali, bet pacientams tenka laukti daug ilgiau nei įprasta – po keturias–aštuonias valandas, aišku, jeigu tai nėra skubi situacija. Jų požiūris paprastas: norite būti pakonsultuoti universiteto ligoninėje, tai turėkite kantrybės laukti arba eikite pas savo šeimos gydytoją. Jeigu atvyksta sunkūs ligoniai, tas laukimo laikas dar pailgėja, tad dalis pacientų ir palieka skyrių, nesulaukę konsultacijos. Visuomenė tampa tokios sveikatos politikos įkaite. Tėvai nuoširdžiai rūpinasi savo atžalomis ir puikiai supranta, kad universiteto ligoninės pagalba patrauklesnė, tačiau ne visada pasiekiama eilinėms pediatrinėms problemoms spręsti.

– Argi ne panašiai yra pas mus?

– Pateiksiu keletą skaičių. Vaikų, atvykstančių į mūsų šalies skubios pagalbos skyrius, skaičius per pastaruosius dešimt metų išaugo 2,4 karto. Kauno klinikose nuo 2003 iki 2016 m. pacientų skaičius išaugo beveik tris kartus ir pasiekė apie 35 tūkst. metinį srautą, nors bendras vaikų skaičius Lietuvoje per šį laikotarpį sumažėjo apie 30 proc.

Vienu svarbiausių iššūkių tampa Skubios pagalbos skyriaus perpildymo problema. Atsirado būtinybė tobulinti skyriaus vadybą, reguliuoti srautus, nepamirštant svarbiausios Skubios pagalbos skyriaus misijos: sunkiai sergančių ir traumas patyrusių vaikų gyvybių gelbėjimas.

Vienas svarbiausių elementų yra ligonių skirstymas pagal problemą, dėl kurios atvykstama į Skubios pagalbos skyrių. Tikslas – saugiai valdyti srautą, kad kiekvienas ligonis būtų apžiūrėtas ir jam būtų suteikta pagalba per apibrėžtą laiką. Poreikis ligonius skirstyti pagal pagalbos skubumo kategorijas atsiranda tada, kai dėl ribotų išteklių objektyviai negalima suteikti kiekvienam.

Pagrindiniai kriterijai, kuriais remiantis skirstomi ligoniai, yra šie: grėsmė gyvybei, kraujavimas, skausmas, sąmonė, temperatūra ir ligos eiga. Ši Mančesterio sistema pacientus sugrupuoja į keturias kategorijas. Neatidėliotina pagalba suteikiama tuoj pat, skubi – per dešimt minučių, o kitiems srautams – per valandą  ir dvi. Tačiau, remiantis Lietuvos teisiniu skubios pagalbos reglamentavimu, paskutinių dviejų srautų laikas yra sutrumpinamas perpus – iki pusvalandžio ir valandos. Kai kurios Vakarų ligoninės ketvirtos kategorijos skubumą pailgina netgi iki keturių valandų. Kalbant apie teisinį skubios pagalbos reglamentavimą, tai šis 2004 m. Sveikatos apsaugos ministerijos išleistas įsakymas visiškai neatitinka šiuolaikinio požiūrio į skubią pagalbą, pasenęs morališkai ir fiziškai. Deja, šiandien  Sveikatos apsaugos ministerijos prioritetai yra kiti.

– Kalbate apie konsultacijos laukimo laiką. Jos sulaukus, Skubios pagalbos skyriuje užtrunkama dar ilgiau.

– Po pirminės apžiūros ir sveikatos būklės įvertinimo konsultuoja gydytojas. Jis nusprendžia, kokius tyrimus atlikti. Esant reikalui, ligoniai Skubios pagalbos skyriuje stacionarizuojami sekti ir gydyti nuo keturių valandų iki paros. Racionaliai ir efektingai dirbantis Skubios pagalbos skyrius po apžiūros ir stebėjimo išleidžia apie 85–90 proc. pacientų. Likusiesiems reikalingas stacionarinis gydymas, jie guldomi į Kauno klinikas, arba, esant lovų trūkumui, siunčiami į kitas gydymo įstaigas. Mūsų duomenimis, mes stacionarizuojame apie 17 proc. pacientų.

– Dabartinis Vaikų skubios pagalbos skyrius vizualiai skiriasi nuo buvusio vaikų priėmimo. Kas dar skiriasi?

– Skiriasi ir struktūra, ir funkcijos. Skyriuje yra registratūra, paskirstymo kambarys, apžiūros kabinetai, šoko kambarys, kur teikiama pagalba sunkiausiems ligoniams, procedūrinis ir daug diagnostikos kabinetų. Diagnostinių ir gydomųjų procedūrų tikslas – identifikuoti problemą, paskirti gydymą, kurį būtų galima tęsti namų sąlygomis arba, esant reikalui, stacionarizuoti ligonį. Vienas svarbiausių Skubios pagalbos skyriaus elementų yra nuolatinis personalo mokymas, psichologinis paruošimas dirbti pakankamai intensyviomis sąlygomis.

Geram darbui reikalingas abipusis supratimas, pagarba, tolerancija. Nepagarba ar elementarus chamizmas yra tas deguto šaukštas.

Labai svarbus glaudus bendradarbiavimas su greitosios medicinos pagalbos ir kitų ligoninių kolegomis. Sunkios ir nestabilios būsenos ligoniams skiriamos gaivinimo ir/ar traumos komandos. Tokia darbo organizacija leidžia mobilizuoti visus ligoninės išteklius skubiai specializuotai pagalbai nestabiliems ligoniams teikti, gelbstint jų gyvybę. Esant tokių ligonių, kitiems tenka laukti ilgiau. Tokiu atveju mums labai svarbus ir tėvų supratimas, tolerancija bei empatija. Sėkmingas skubios pagalbos skyriaus darbas priklauso ir nuo daugelio pagalbinių paslaugų: laboratorijų, radiologinės tarnybos, specialistų-konsultantų ir, be abejo, informacinių technologijų sėkmingo darbo. Visi laboratoriniai atsakymai ir radiologiniai vaizdai yra kompiuteriuose, tad netgi nenumatyti šių technologijų trukdžiai labai apsunkina personalo darbą, pailgina pacientų laukimo laiką.

– Ką norėtumėte pasakyti tėvams ir jų vaikams, kad visiems – jiems ir jums, medikams, būtų geriau?

– Kasdienį srautą sudaro apie 100 ligonių. Trečdalis jų – patyrusieji traumas. Tačiau savaitgalių ar švenčių dienomis krūviai daug didesni. Darbą apsunkina ir ta aplinkybė, kad pusė ligonių atvyksta 16–24 val. periodu.

Tikrai meluočiau sakydamas, kad, esant tokiam intensyviam darbų srautui, nekyla problemų. Kai kurios jų priklauso nuo mūsų, kai kurios – ne. Personalo ištekliai riboti ir turi būti koncentruoti pagrindinei Skubios pagalbos skyriaus misijai atlikti – vaikų gyvybei išsaugoti.

Nė vieni tėvai dar neatvyko į Skubios pagalbos skyrių su sveiku vaiku, nors jų problemos ir nėra priskiriamos būtinajai pagalbai. Geram darbui reikalingas abipusis supratimas, pagarba, tolerancija. Nepagarba ar elementarus chamizmas yra tas deguto šaukštas, kuris kartais gerokai sugadina medaus statinę.



NAUJAUSI KOMENTARAI

@Supratome

@Supratome portretas
Absoliučiai jūs nieko nesupratot.

A

A portretas
Piktas komentaras.....

Supratome

Supratome portretas
Reali pagalba zmogui kuo toliau tuo labiau neprieinama.Susirge mes tik apsunkiname medikus ir be reikalo kreipiames..
VISI KOMENTARAI 3

Galerijos

Daugiau straipsnių