Sukrečianti neįgalaus vyro istorija: džiaugiasi darantis tai, ko kiti negali

Pasak Dariaus, ši žinia jam, aktyviam sportuojančiam žmogui, buvo baisi, tačiau šeimai ir draugams padedant, jis  atrado savyje jėgų įveikti šoką.

„Man dar labai pasisekė, kad galiu valdyti rankas, – kalba Darius. – Jeigu stuburas būtų lūžęs aukščiau, arba būtų lūžę kaklo slanksteliai – gulėčiau lovoje kaip daržovė, negalėčiau ne tik sau padėti, bet ir išsikviesti pagalbos, nes norint ligoninėje išsikviesti slaugytoją, reikia paspausti prie lovos įtaisytą mygtuką...“

Stebėdamas savo likimo draugus, kurie nevaldo rankų, Darius staiga pasijuto laimės kūdikiu, kuriam likimas suteikė progą toliau gyventi ir siekti savo tikslų, rašoma pranešime spaudai.

Jeigu stuburas būtų lūžęs aukščiau, arba būtų lūžę kaklo slanksteliai – gulėčiau lovoje kaip daržovė, negalėčiau ne tik sau padėti, bet ir išsikviesti pagalbos, nes norint ligoninėje išsikviesti slaugytoją, reikia paspausti prie lovos įtaisytą mygtuką.

„Ligoninėje mačiau žmones, kurių gyvenimas po baisios traumos pasibaigė, – prisimena Darius. – Nuo baisaus šoko, depresijos ir negalėjimo susitaikyti su tuo, kas įvyko, jie tirpo tiesiog akyse, numesdami 10, 20, 30 kilogramų ir pavirsdami vien kaulais ir oda. Aš ir pats labai kentėjau nuo visiško bejėgiškumo ir priklausymo nuo slaugytojų. Negalėjau pats pajudėti, nusiprausti, galėdavau tik pajudinti rankas. Norėdamos mane nuprausti, slaugytojos įkeldavo į specialų vežimėlį, veždavo į dušo kambarį ir ten maudydavo. Tuštintis irgi galėdavau tik su jų pagalba, tai mane labai stipriai psichologiškai smukdydavo.“

Negyjančios žaizdos ir nepritaikytas būstas

Pasak Dariaus, kitas dalykas, kankinantis neįgalius žmones – mėnesiais negyjančios traumos ir pragulos.

„Jeigu mes, neįgalieji, turime žaizdą, traumą arba pragulą toje vietoje, kurioje turime nejautrą, tai ji gyja labai ilgai, nes ten nėra kraujo apytakos,– pasakoja Darius. – Savo žaizdas ir pragulas turime gydyti keletą mėnesių specialiais pleistrais, nes įprastos priemonės nepadeda. Įsivaizduokite, jeigu atsiranda žaizda nugaroje arba ant sėdynės – tai reiškia, kad turėsime pusę metų gulėti lovoje ant vieno ar ant kito šono, kol žaizda arba pragula neužgis...“

Kita didžiulė problema, su kuria susidūrė Darius po keleto mėnesių iš ligoninės grįžęs namo, buvo visiškai  nepritaikytas neįgaliajam ir jo vežimėliui būstas.

„Gyvenau su šeima sodo namelyje, kuris buvo nepritaikytas vežimėliui, nebuvo pritaikyto neįgaliajam tualeto ir dušo, – prisimena Darius. – Važiuojant į namą nuo keliuko, mano vežimėlis klimpdavo į purvą 10–15 centimetrų, buvo didžiulė problema jį pajudinti iš vietos. Kreipiausi pagalbos į savivaldybę, kad padėtų pritaikyti būstą, tačiau jos darbuotojai atsakė, kad negali to padaryti, nes tai yra sodo namelis. Jeigu norėčiau sulaukti jų pagalbos pritaikant būstą, turėčiau pirkti butą mieste pirmame aukšte ir tik tada stoti į eilę būstui pritaikyti.“

Negavęs jokios pagalbos, Darius galiausiai pats įsirengė pandusą (specialų įvažiavimą vežimėliui) prie namo, tualetą ir dušą su šeimos ir draugų pagalba už savo lėšas.

Vienas mano draugas be kojų jau dvylika metų gyvena bute penktame aukšte be lifto ir niekur negali išeiti. Kitas – gyvena kaime su senute motina name be patogumų, be pritaikyto vežimėliui įvažiavimo, tualeto ir dušo.

„Man dar pasisekė, kad galėjau pritaikyti savo būstą vežimėliui, galiu įvažiuoti ir išvažiuoti, – kalba Darius. – Pažįstu savo likimo draugų, kuriems to padaryti nepasisekė ir jie dešimtis metų gyvena įkalinti savo butuose. Vienas mano draugas be kojų jau dvylika metų gyvena bute penktame aukšte be lifto ir niekur negali išeiti. Kitas – gyvena kaime su senute motina name be patogumų, be pritaikyto vežimėliui įvažiavimo, tualeto ir dušo. Suprantama, jis negali niekur išvažiuoti iš savo kambario. Kadangi jis dirbo užsienyje ir Lietuvoje pajamų neturėjo, dabar visi jo gaunami pinigai – 127eurai per mėnesį iš savivaldybės, kaip netekusiam darbingumo. Jokių pajamų daugiau jis neturi. Kaip jam išgyventi?“

Tačiau tai dar ne visi iššūkiai, su kuriais susiduria sunkias traumas patyrę žmonės. Bene sunkiausias jų –  juos paliekantys sutuoktiniai ir gyvenimo draugai.

„Pagal statistiką, žmonos (vyrai) palieka devynis iš dešimties gavusių sunkias traumas jau per pirmus tris metus, – susijaudinęs pasakoja Darius. – Pažįstu daugybę žmonių, kuriems taip atsitiko. Šiuos suluošintus, savo kūno nevaldančius žmones artimiausi žmonės paliko būtent tada, kai jiems jų pagalbos labiausiai reikėjo, kai jie po tragedijos iš visų jėgų kabinosi į gyvenimą ... Įsivaizduojate, koks tai smūgis? ... Ne visi gali tai atlaikyti... Dauguma nugrimzta į depresiją, užsidaro savyje, laikydami, kad jų gyvenimas baigėsi...“

Tačiau Darius ne tik atsitiesė po siaubingo likimo smūgio, tačiau nutarė padėti suluošintiems savo likimo draugams. Jis labai dėkingas savo šeimai  ir ATV klubo "Bekelės vilkai" draugams,  kurie visada buvo jo stipri atrama.

Maltiečių stovykla „Move it”

„Prisijungiau prie maltiečių instruktorių komandos, kurie dirba stovykloje „Move it“, skirtoje neseniai stuburo traumas patyrusiems neįgaliesiems, – pasakoja Darius. – Ši stovykla – tai didžiulė, unikali pagalba žmonėms, neseniai patyrusiems neįgalumą ir persėdusiems į vežimėlį visam likusiam gyvenimui.“

Maltiečių vasaros stovykla neįgaliesiems Giruliuose trunka dešimt dienų, tačiau kiekviena iš jų neįgaliesiems yra neįkainojama.

„Iš savo patirties žinau, kaip yra baisu, kai tu papuoli į situaciją, kai lauke privažiuoji prie šaligatvio bortelio ir nežinai, kaip jį įveikti, – sako Darius.–  Gali staugti, rėkti prie to bortelio, bet tu ant jo niekaip neužvažiuosi, jeigu nemokėsi vežimėlio valdymo technikos... Ne mažiau svarbu išmokti apsisukti su vežimėliu, išmokti jame sėdint pakelti nuo žemės nukritusį daiktą, sugebėti  su juo pervežti karštos arbatos stiklinę arba valgio indą viena ranka ir t. t. Be šių įgūdžių tu pražuvęs... Jie yra neįgaliojo abėcėlė“.

Maltiečių neįgaliųjų reabilitacijos stovykloje „Move it“ taip pat dirba kiemo žaidimo technikos, fizinės jėgos instruktoriai. Pastarieji moko elgtis su sporto technika, t. y. su svarmenimis ir su štangomis. Į stovyklą taip pat  kineziterapeutai, padedantys neįgaliesiems pasinaudoti stovykloje esančiais įrengimais ir infrastruktūra.“

Vien tik pratimais veikla stovykloje neapsiriboja. Daug laiko skiriama psichologinei reabilitacijai, tarpusavio bendravimui, vienas kito palaikymui. Neįgaliesiems rengiamos išvykos prie jūros, į delfinariumą, į Klaipėdą, į Nidą. Daugeliui tai vienintelė proga ten patekti.

„Stengiuosi savo pavyzdžiu parodyti, kad negalia negali mūsų sustabdyti ir uždaryti tarp keturių sienų. Mes visur galim ir turim dalyvauti. Neturime pasiduoti depresijai, privalome įveikti likimo mums skirtas negandas...“ Pasak Dariaus, po maltiečių stovyklos daugelis neįgaliųjų patiria didžiulį psichologinį lūžį, supranta, kad jie daug ką gali padaryti ir daug ką pasiekti.

Pagalba neįgaliesiems – viena iš svarbių maltiečių veiklos krypčių. Kasmet maltiečiai rengia aktyvios reabilitacijos stovyklą neįgaliesiems „Move it", turi neįgaliųjų pavežėjimo tarnybą  „Važiuojam", kasmet veža neįgalų jaunimą į Maltos ordino vasaros stovyklą „Malta camp". Už didelę ir įvairiapusę pagalbą neįgaliesiems, maltiečiai 2015 metais buvo pripažinti „Draugiškiausia neįgaliesiems bendruomene".

Organizacija prašo galinčius padėti ir skirti savo 2 proc. nuo GPM pagalbai mūsų visuomenės silpniesiems.