Vėžį įveikusi mergina ligą vadina buvusia drauge

Per šiuos lemtingus metus jai teko susidurti su sunkumais diagnozuojant ligą, mat pirmieji simptomai buvo palaikyti alergija, o vėliau – su iššūkiais derinant gydymą ir mokslus. Liga merginai suteikė galimybę atgaivinti svajonę apie Vokietiją – šalį, kuria nuo vaikystės žavėjosi, mokėsi vokiečių kalbos, svajojo joje gyventi ir mokytis. Dabar Gintarė vėl mokosi vokiečių kalbos, nes nori laisvai ja kalbėti ir drauge su širdies draugu planuoja išvykti gyventi į Vokietiją ir ten tęsti mokslus.

Simptomus palaikė alergija

„Pirmuosius simptomus pajutau dar prieš Kalėdas – iš pradžių degdavo ir niežtėdavo pėdos. Šeimos gydytoja sakė, jog tai alergija ir tikriausiai praeis. Iki pavasario aplankiau ne vieną dermatologą, išbandžiau skirtingus priešalerginius vaistus, nealergizuojančią kosmetiką. Radikaliai pakeičiau viską – nuo patalynės kurioje miegodavau, kremų, makiažo priemonių, skalbimo miltelių, drabužių iki mitybos. Deja, vadinamoji alergija nei kiek nemažėjo, o vis plito. Mano sveikata vis prastėjo, nuolat jausdavausi pavargusi, neišsimiegojusi, man didžiuliais kuokštais slinko plaukai. Mane tai kankino. Negalėdavau išsimiegoti, nes dažnai atsibusdavau nuo nepakeliamo niežulio arba per miegus nudraskytų rankų ir kojų iki kraujo. Galiausiai šeimos gydytoja pasiūlė „baigti apsimetinėti“ ir tiesiog paprašyti „raštelio“. Aš visada sakiau, kad man nereikia jokių raštelių į universitetą, tik pagalbos“, – prisimena Lietuvos sveikatos mokslų universiteto akušerijos studentė.

Susidūrusi su medikės abejingumu, Gintarė pakeitė šeimos gydytoją, kuri merginą kuriam laikui nuramino. Pasibaigus mokslo metams, kaip ir dauguma studentų ji išvyko dirbti į pajūrį. Mergina įsidarbino padavėja, tačiau prasidėjus darbui, susitarimai neatitiko realybės – jai teko didžiulis krūvis, ilgos darbo valandos, laisvų dienų turėdavo vos kelias per mėnesį. Mergina sako, jog nuo tokio krūvio ir mitybos apribojimų jai smarkiai krito svoris, taip pat atsirado dusulys, smarkus kosulys. Gintarė nebegalėjo dirbti, todėl liepos pabaigoje grįžo namo.

„Mama mane nuvežė į priimamąjį. Kelionė nuo automobilio per stovėjimo aikštelę buvo pati ilgiausia mano gyvenime. Prisėsdavau pailsėti bei įkvėpti ant kiekvieno šaligatvio krašto ir didesnio akmens prie gėlyno. Mane paguldė į ligoninę, kur kas antrą dieną nuo plaučių nutraukdavo po litrą skysčių. Gydytojai man įtarė alergiją, tuberkuliozę, bet niekas nepasitvirtino. Galiausiai aptiko darinį tarpuplautyje, tad skubiai su greitąja išvežė į Vilnių ir paguldė į krūtinės chirurgijos skyrių, kur buvo atlikta operacija. Praėjus kelioms savaitėms po operacijos, buvo nustatyta tiksli diagnozė – Hodžkino limfoma III stadija. Gavau šešis chemoterapijos kursus“, – pasakoja pašnekovė.

Stiprybės teikė artimi žmonės

Gydymo metu Gintarei daugiausiai stiprybės suteikė širdies draugas Deividas, kuris su mylimąja kartu buvo nuo pat pirmųjų ligos simptomų. Kai merginą Vilniuje operavo, Deividas metė darbą Šventojoje. Už tokį poelgį darbdavys jį finansiškai nubaudė, tačiau Deividui svarbiau buvo būti su savo drauge – ir kai buvo lengva ar sunku, kai laiptai atrodė neįveikiami ar per statūs, kai Gintarė buvo su plaukais ir be jų.

„Manęs niekada neapleido mama, tėtis ir visa šeima. Mamos nė neprašiau, kad ji visą laiką būtų su manimi, bet kiekvieną dieną per chemoterapiją ji sėdėjo šalia ir mane palaikė. Ji kaip išgalėdama stengėsi, kad aš būčiau laiminga. Be to, kai mama nuolatos buvo šalia, aš tiesiog negalėjau pasiduoti arba tiesiog nusisukti į sieną ir užsidaryti vienumoje. Taigi, aš nepasidaviau, visada buvau linksma, laiminga ir džiaugdavausi mažytėmis gyvenimo staigmenomis, kurių niekada netrūko“, – teigia Gintarė.

Merginai stiprybės suteikė ir pati liga – ji priėmė ją kaip iššūkį, kurį privalėjo įveikti: „Pastebėjau, kad kuo būna sunkiau, tuo įdomiau su tuo kovoti. Juk išmokti rašyti ir skaityti irgi nebuvo lengva, bet dabar visi tai darome laisvai. Ir dar tas jausmas, kai kažką padarai ir tampi stipresnė yra ypatingas, tad verta stengtis ir dėl jo. Dėl ligos labai stipriai turėjau pakeisti savo gyvenimo būdą, itin griežtai susidėlioti savo darbotvarkę. Studijavau akušeriją Lietuvos sveikatos mokslų universitete, tačiau neėmiau akademinių atostogų. Buvo daug paskaitų, atsiskaitymų, praktikos, o gydytis reikėjo kitame mieste. Taigi, griežtas rėžimas, darbų gausa neleido man palūžti. Vieną kartą susilašinau vaistus Vilniuje, o ryte Kaune egzaminas. Ir nieko, išlaikiau. Visą laiką kol gydžiausi neturėjau nei vienos skolos. Gydymo pabaigoje pagavau tarsi azartą, nes kai kurie lažinosi, kada gi aš pasiimsiu akademines atostogas. Aišku buvo visko, ir vaistus teko leistis bibliotekos tualete ir visur su mašina Kaune važinėti, nors visą laiką sakiau, kad šiame mieste tikrai nevažinėsiu, nes esu iš Šiaulių ir bijojau didelio eismo. Visa ši veikla ir išgyvenimai suteikė man stiprybės.“