Kas ketvirtas Darbo biržoje – vyresnio amžiaus. Kiek iš jų įsidarbina?

Siųsdami savo gyvenimo aprašymą vyresnio amžiaus žmonės savo amžių patys akcentuoja kaip neigiamą aspektą, tvirtina „CV-Online“ rinkodaros vadovė Rita Karavaitienė. Ji tikina, kad darbdaviai dažnai ieško daug patirties turinčių ir lojalių darbuotojų, tačiau patys žmonės save pateikia negatyviai.

„Jie siunčia gyvenimo aprašymą ir savo amžių iš karto įvardija kaip problemą. Pradeda nuo „Man 50 metų“. Arba jie turi negalią ir iš karto pradeda nuo to. Pradėkite nuo to, ką galite, kuo esate stiprus. Taip, kaip jūs žiūrėsite, kaip save pateiksite, taip jus ir suvoks“, – LRT Radijui sako R. Karavaitienė.

Savo ruožtu senjorai ir kai kurie specialistai pastebi, kad vis dėlto jaunystės kultas Lietuvoje vis dar yra labai išplitęs. Aptarnavimo srityje norėję įsidarbinti žmonės pasakoja dažnai susidūrę su diskriminacija, nes kai kurie darbdaviai tiesiai pasakydavo, kad ieškomas žmogaus iki 30–35 metų amžiaus, o vyresni žmonės nepriimami dėl išvaizdos.

Darbas – būdas nesustabarėti ir džiaugtis

Visi turintys giminaičių Ignalinos rajone, ypač kur nors aplink Dūkštą, puikiai žino ir Dūkštų mokyklą, nes jų mamos, tėvai ar net seneliai būtinai ją lankė, o gal – vaikai ar anūkai ėjo jau su naujais priestatais ir suremontuotą lanko šiandien.

Kas žino mokyklą, žino ir netoli esantį Šimkūnų namą. Antanas Šimkūnas iki pat pensijos buvo griežtas, bet Dūkšto ir jo apylinkių gyventojų be galo gerbtas mokyklos direktorius. Išėjęs į pensiją jis toliau mokytojavo. „Mokykloje atidirbau 55 metus. Tik 2011 m. išėjau į pensiją“, – sako ponas Antanas, kuriam jau 86-eri. Jiedu su žmona tvirtina, jog teko mokyti ir buvusių mokinių vaikus, kurie juokdavosi, jei juos pavadindavo tėvų vardais.

A. Šimkūnas pasakoja, jog, išėjęs iš direktoriaus pareigų, mokykloje mokytoju dar dirbo daugiau kaip dešimtmetį. „Sakiau – dar jaunas specialistas. Dar dirbau 12 metų mokytoju, o po to – visą laiką praleidau su gamta, paukšteliais. Vedžiau gamtos globos būrelį. Važinėjome visur. Turėjau ne vieną būrelį. Buvo ir bitininkų, jaunųjų miško bičiulių būreliai“, – prisimena Antanas.

Anksčiau į Šimkūnų sodybą žmonės atvažiuodavo pasižiūrėti paukščių, ypač, povų ir stručių. Ponas Antanas pripažįsta, kad pastaruoju metu sodyboje paukščių mažiau, bet gardelių vis tiek daugiau, negu užtektų kantrybės kasdieną apeiti, palesinti, pasidžiaugti – pasakytų dažnas, mėgstantis pasėdėti ant sofos.

Antano žmona Jadvyga Šimkūnienė daug metų dirbo biologijos mokytoja ir prisipažįsta vis galvojusi, kaip reaguos į mokykloje skambančius skambučius, kai jai nereikės į ją eiti. Senjorė tvirtina dabar jau pripratusi ir nieko nebejaučianti. Pasak J. Šimkūnienės, ar mokykloje, ar darže, prie paukščių dirbti ir nedejuoti užgrūdino laikmetis, šeimos tradicijos, o darbas visada buvo būdas nesustabarėti ir džiaugtis.

„Tiesiog galvoju – taip gražiai suarta žemė. Seniau pati kastuvu kasdavau, ji būdavo sunki, bet dabar traktoriuku suariama. Kaip ją palikti? Vaikai labai pyksta. Mes prisiauginame visokių daržovių. Kol kas vienas kitą remiame. Jis eina už tvoros prie paukščių, aš – už tvoros į daržą. Mano pomidorai, agurkai – didžiuliai. Sakau – užeik, pažiūrėk. Atsako – ai, čia – tavo, ten – mano“, – apie savo ir vyro pomėgius pasakoja ponia Jadvyga.

Antanas ir Jadvyga Šimkūnai visai neseniai šventė 60-tąsias – deimantines – vestuves. Jiedu juokiasi, kad patys nieko nedarę, o šventę jiems suruošę vaikai. Senjorai tuoktuvių metines atšventė toje pačioje bažnyčioje, kurioje susituokė, o vėliau paminėjo ir 50 metų vestuvių metines.

Dirbs, kol leis sveikata

Gegužės mėnesį 76-tus metus skaičiuojantis Petras Vilniuje esančiame sporto klube „Forum“ dirba drabužininku. Jo neliksi nepastebėjęs: visada tvarkingas, pasitempęs, energingas, sveikinasi ir atsisveikina garsiai o, jei būsi piktas, nemandagus, susigūžęs, gal ponas Petras pasiūlys padėti apsirengti paltą.

„Jau esu senas darbuotojas. Čia dirbu gal jau kokius 6–7 sezonus. Nenoriu persigirti. Administracija galėtų patvirtinti tiksliau. Mėgstu sakyti teisybę“, – pabrėžia senjoras ir nurodo, kad jam šiame darbe labiausiai patinka bendravimas su žmonėmis. Be to, jam ypač smagu dirbti, kai būna daug lankytojų.

Šiltojo sezono metu, kai nebereikia kabinti striukų ir paltų, ponas Petras pasakoja surandantis kitos veiklos: „Važiuoju į kaimą. Dirbu. Vasaros laiku kartais įsidarbinu. Dar nežinau, ką darysiu šiemet“, – teigia Petras. Jis neslepia, kad kai kurie žmonės, atėję ir pamatę drabužinėje dirbantį vyresnio amžiaus žmogų, nustemba, bet tvirtina, kad jam labai svarbus pasitikėjimas. „Man patinka, kad pasitiki. Dauguma mano pamainoje apsilankančių žmonių manimi pasitiki. Jie ateina ir sako – numeriuko nereikia, žinome, kad grąžinsite mūsų paltus“, – pasakoja Petras.

Jo žodžius patvirtina ir sporto klubo vadovė Lina Bendoraitytė, kuri tikina, kad ponu Petru yra patenkinti tiek sporto klubo darbuotojai, tiek lankytojai. Ji pastebi, kad dauguma lankytojų neskuba, pabendrauja su drabužininku.

„Kalbant apie poną Petrą, jis nepatingi ir aprengti moterį. Mes džiaugiamės, mūsų klientai – taip pat. Sulaukiame tik pozityvių atsiliepimų. Manau, kad tikrai yra darbų, kuriuos gali dirbti ir vyresni žmonės. Aptarnavimo srityje ir jų gyvenimiška patirtis, ir bendravimas kartais yra labai vertingi“, – įsitikinusi L. Bendoraitytė.

Ponas Petras tvirtina dirbsiąs tol, kol tai daryti jam leis sveikata. Vyras neslepia, kad retsykiais ką nors skauda, bet sako nekreipiantis į tai dėmesio ir tiesiog einantis į priekį. „Dar geri metai, toli 100 metų. Tiesa?“ – juokiasi Petras.

Ekspertė: patys žmonės savo amžių nurodo kaip trūkumą

Vilniuje, Kultūros, pramogų ir sporto rūmuose, Pagyvenusių žmonių asociacija švenčia Kaimynų dieną. Jos minėjimas čia suprantamas kaip susvetimėjimo tarp skirtingų Lietuvoje gyvenančių tautų mažinimas. Paklausius asociacijos vadovės Grasildos Makaravičienės, atrodo, kad pono Petro pavyzdys – bene išskirtinis. Artėjantiems prie pensijos ar pensinio amžiaus žmonėms susirasti darbą Lietuvoje, sako ji, neįmanoma.

„Absoliučiai neįmanoma. Esant daugiau kaip 50 metų amžiaus, labai sunku rasti darbą. Esu pasirašiusi bendradarbiavimo sutartį su respublikine Darbo birža ir Vilniaus darbo birža. Jie padeda, kiek gali, bet darbdaviai nenori priimti, nes yra platus pasirinkimas. Už vartų laukia labai daug žmonių“, – teigia G. Makaravičienė.

„CV-Online“ rinkodaros vadovė R. Karavaitienė savo ruožtu pastebi, kad darbo rinkoje situacija tokia, jog sunku surasti bet kokio amžiaus gerą specialistą, todėl kai kurie darbdaviai netgi teiraujasi vyresnio amžiaus žmonių dėl paprasčiausios priežasties – lojalumo. Ji priduria, kad kai kurie vyresnio amžiaus žmonės, ieškodami darbo, iš anksto bijo, jog jų amžius bus trūkumas.

„Jie siunčia gyvenimo aprašymą ir savo amžių iš karto įvardija kaip problemą. Pradeda nuo „Man 50 metų“. Arba jie turi negalią ir iš karto pradeda nuo to. Pradėkite nuo to, ką galite, kuo esate stiprus. Taip, kaip jūs žiūrėsite, kaip save pateiksite, taip jus ir suvoks“, – tikina R. Karavaitienė.

G. Makarivičienės nuomone, darbdavių tvirtinimas, jog dėl didelės migracijos yra atsiradę daug darbo vietų specialistams, o amžius nėra problema, yra netikslus. Ji pastebi, jog kai kuriems vyresnio amžiaus žmonėms būna sunku įsidarbinti netgi nekvalifikuotu darbuotoju. „Net kiemsargiu įdarbinti žmogų yra labai sudėtinga: per senas, gal nelabai sveikas. Žinoma, 60–70 metų žmogus jau gali būti nesveikas, bet jis dar gali dirbti“, – pabrėžia G. Makaravieičnė.

Specialistė: jaunystės kultas – posovietinių šalių problema

47-erių Svetlana irgi kalba apie darbo rinkoje vyraujančią senėjimo baimę ir jaunystės kultą, todėl sezoniškai ji išvyksta dirbti į užsienį. „Vienas darbdavys pateikė reikalavimą atsiųsti nuotrauką. Kiti darbdaviai pasiteiraudavo, kiek man metų. Atsakydavo, kad reikalingas darbuotojas iki 35 metų. Ieškojau administratorės darbo privačiame šeimos gydytojo kabinete, kavinėje. Man vienas darbdavys pasakė – administratorius yra įmonės veidas, ir pageidautinas amžius – iki 27–29 metų. Darbo susirasti nepavyko“, – pasakoja Svetlana.

Mykolo Riomerio universiteto Psichologijos instituto dėstytoja daktarė Natalija Norvilė tikina –  tyrimai rodo, jog vyresni žmonės nuolat nori mokytis, bet ne visada randa tam galimybių. Jos tyrimai apie stereotipus rodo neretą klaidingą manymą, kad anksti – sulaukus 50-ties – ima prastėti darbuotojų gebėjimai, kognityvinės funkcijos. Iš tiesų tai vyksta po 70-ties.

„Jaunystės kultas yra problema, ypač posovietinėse šalyse, kur norima, kad ypač aptarnavimo sferose dirbantys darbuotojai gražiai atrodytų, būtų jauni, besišypsantys. Kiek teko pastebėti, iš tikrųjų ir Skandinavijos šalyse, ir Amerikoje, pavyzdžiui, kazino dirba labai nemažai vyresnio amžiaus žmonių. Pas mus tikrai nustebtum pamatęs 50-metę padavėją. Kitose šalyse jaunystės kultas keičiasi, labiau žiūrima į kvalifikaciją, o ne į išorę“, – pastebi N. Norvilė.

Apie ypatingu pagreičiu, dėl mažėjančio gimstamumo bendru Europos kontekstu, taip pat – emigracijos, apie senstančią Lietuvos visuomenę kalbama jau gana seniai. Sakoma, kad po ketvirčio amžiaus darbo rinkoje pensinio amžiaus ir dirbančių žmonių skaičius bus vienodas.

Pati darbo rinka irgi vis sens, tačiau, pavyzdžiui, dabartinė vyresnių žmonių karta, nors jau yra imlesnė kalboms ir technologijoms, ne tokia imli, kaip tos, kurios dar sens, todėl pokyčiai ir vyresnių žmonių įsitraukimas į sritis, kuriose neįprasta juos matyti, bus lėti.

Pataria rinktis profesijas, kurių įgūdžiai panaudojami senatvėje

Iš šiuo metu užsiregistravusiųjų Darbo biržoje, kas ketvirtas yra vyresnio amžiaus – daugiau kaip 54-erių. Iš jų maždaug kas penktas įsidarbina. Tendencijos panašios jau kurį laiką. Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktoriaus profesoriaus Boguslavo Gruževskio teigimu, darbuotojų trūksta, bet yra daug darbo neturėjimu besiskundžiančių vyresnių žmonių, nes kalbama apie skirtingus žmonių masyvus.

„Yra vieni žmonės, kurių, pavyzdžiui, nelabai nori. Tai yra tie žmonės, kurie dirba mažiau kvalifikuotą darbą ir kuriuos tikrai galima pakeisti jaunesniais, mažiau reikliais žmonėmis. Vis tiek patyręs žmogus jau žino savo teises. Kita vertus, tai yra žmonės, kurių kompetencijos labai trūksta“, – aiškina profesorius.

Jis vardija, kad darbuotojai, kurių trūksta, gali būti tam tikrų sričių specialistai: gydytojai, finansų specialistai, įmonių vadovai, technologai, metalo apdirbimo specialistai ir kiti. Pasak B. Gruževskio, šių specialistų tikrai labai trūksta, nes jaunimas nelabai pasirenka šias profesijas.

„Reikia galvoti, kaip būti naudingam, plėtoti savo kompetenciją. Kodėl daug kalbama apie pastovų mokymąsi? Reikia galvoti, kaip būti naudingam ir sau, ir darbo vietai. Pirmiausia apie tai turi galvoti patys jauni žmonės ir jų tėvai, kad švietimas ir profesinis mokymas maksimaliai mažintų žmogaus priklausomybę nuo svyravimų darbo rinkoje. Bent jau tokia būtų teorija“, – sako B. Gruževskis.

Profesorius įsitikinęs, kad ji turėtų pasiteisint vėlesniame amžiuje, kai žmogus nebegalės atlikti savo įprasto darbo, bet tuos pačius įgūdžius galės panaudoti kitai veiklai. B. Gruževskis pateikia pavyzdį: žmogus galbūt dirbo statybų srityje, bet vėliau, būdamas vyresnio amžiaus, gali teikti medžio apdirbimo paslaugas, turėti mažą verslą. „Reikia ruoštis tokio pobūdžio darbams, kurie nereikalautų nuolatinio išvykimo iš namų. Gal gali dirbti prie namų ar sodyboje“, – pataria LRT Radijo pašnekovas.

Profesorius: laimingos senatvės sistema paremta pasiruošimu

Antanas ir Jadvyga tvirtina, kad, jeigu jiems dabar tektų dirbti, jie nesugebėtų to padaryti. Todėl senjorai susiranda kitos veiklos. Ponui Antanui vaikai atneša rastus paukštelius, kuriuos jis žieduoja. „Kai kurių ir aš nepažįstu, kai atneša. Tada knygas vartome. Randame – žieduką uždedame. Duotas toks nurodymas – jeigu nepažįsti paukščio, nors žieduko neuždėk. Jeigu jis atsidurs užsienyje, ir ant kokios lakštingalos uždėtas žiedas, ant kurio parašyta „žvirblis“, tada jau kils didelis skandalas. Vaikams daviau žiedukų. Kurie stipresni, žiedavo patys“ – pasakoja Antanas.

Ponia Jadvyga priduria, kad vyras užaugino ir kelis bitininkus, kurie, pamokyti Antano, kaip prižiūrėti, rūpintis bitėmis namuose, patys jas įsitaisė. Prisimindami savo darbą mokykloje, senjorai tikina, kad išeiti iš mokyklos buvo visiškai nesunku.

Profesorius B. Gruževskis vertina, kad tokios laimingos senatvės sistema yra paremta pasiruošimo procesu. Jo teigimu, šio proceso pagrindą sudaro gebėjimas investuoti į savo sveikatą, sveiką gyvenimo būdą. „Dažnai, kad ir ką beturėtum, jeigu neturėsi sveikatos, tie pasiekimai greitai praras savo vertę. Bet, žinoma, jie svarbūs“, – tikina B. Gruževskis. Jis tvirtina, kad visuomenės senėjimo problemos jau seniai žinomos, bet jas išspręs net ne imigracija, kurios perspektyvos kol kas nedidelės, o tik gerai apmokamų darbo vietų kūrimas.
N. Norvilė savo ruožtu teigia, kad, integruojant žmones į darbo rinką ir skatinant lavinimą trečiojo amžiaus universitetuose, pasiekta šiokia tokia pažanga, tačiau iš užsienio galima būtų mokytis darbo biržų inicijuojamų programų, pritaikytų būtent vyresniems žmonėms.

Pavyzdžiui, skaitomos paskaitos, kurių ugdymo principas – pasikartojimas. Darbo biržos priemonės, anot jos, vis dėlto labiau orientuotos į jaunimą, o ne vyresniuosius.

„Kiek skaičiau, vyriausybės planuose buvo numatyta skatinti vyresnio amžiaus žmonių integraciją, grąžinimo į darbo rinką procesą. Akivaizdu, kad šiuo metu taikomos priemonės yra ne visai efektyvios. Kitas dalykas – darbdavių požiūris. Mano manymu, tai vis tiek susiję su ekonomine situacija. Kartais yra lengviau ir pigiau pasamdyti jauną žmogų, kuris jau po universiteto ar kolegijos turi žinių, į jį reikia šiek tiek mažiau investuoti negu į vyresnio amžiaus žmonių kvalifikacijos kėlimą ir kursus“, – teigia N. Norvilė.

Besikeičiantys darbo modeliai, svarsto ji, ateityje bus palankesni vyresniems žmonėms, ypač turintiems sveikatos problemų, mat vis populiarėja nuotolinis darbas.

Senjorė: jaunos panelės parduoda gražesnes gėles

Vilniuje pavasarį įvairiose pakampėse gražiai gėles surišusios, prisėdusios vyresnio amžiaus moteriškės dažniausiai nesutinka kalbėti su žurnalistais – mano, kad jie turi tikslą įskųsti jas Mokesčių inspekcijai. Kai kurios Savanorių prospekte susirinkusios gėle s net ima bėgti.

Vardo nesakanti močiutė senamiestyje tikina, kad reikia netingėti, norėti dirbti, būti sąžiningam ir neapgaudinėti, tuomet gyvenimas visai sekasi. Ji tvirtina jau pripratusi gyventi kukliai ir todėl jai visko užtenka. „Nereikia norėti to, be ko galima išsiversti“, – įsitikinusi senolė.

Sode, esančiame už Vilniaus, ji augina gėles, kurias vėliau parduoda. Moteris neslepia, kad seniau jai sodas teikė didelį džiaugsmą, tačiau dabar jai sunku ten nuvažiuoti, jį prižiūrėti. „Nuvažiuoju, nuskinu gėles ir jas partempiu. Realizuoti sunku, nes prieina jaunų panelių, kurios atitempia daug gražesnių gėlyčių“, – pasakoja senjorė.

Moters teigimu, seniau į sodą buvo lengviau nuvažiuoti ir dėl transporto. Privatūs vežėjai priveždavo prie pat sodo. Dabar niekas to nedaro. Nepaisant to, ji į gyvenimą žiūri pozityviai. Senolės teigimu, netgi gėlių nuskynimas, gražus sudėjimas teikia džiaugsmo.
„Jeigu sėdėtum namuose ir žiūrėtum į žuvusios dukros nuotrauką, turbūt išprotėtum, o dabar prasiblaškai, po to pavargsti, užmiegi ir emocijos būna gana teigiamos. Prieina labai simpatiškų jaunų žmonių. Gražiai bendrauja, palinki sėkmės. Yra labai daug gražaus jaunimo. Jie dosnūs, nesideri dėl kapeikos. Nedejuoju niekada ir neprašau, kad man valstybė kažką atneštų. Man užtenka to, ką aš užsidirbu. Visą gyvenimą to užteko. Niekada negavau jokių lengvatų“, – sako moteris.

Per metus – kelios dešimtys skundų dėl amžiaus diskriminacijos

Vilniaus Gedimino technikos universitete Mechanikos fakultete dėstęs docentas Jurgis Samulevičius čia nedirba jau kelerius metus. Jam, tuomet 64-erių, neleista teikti dokumentų Senatui dėl terminuotos sutarties sudarymo. Ponas Jurgis tai suprato kaip diskriminaciją dėl amžiaus ir skundėsi įvairioms institucijoms. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba pasiūlė, kad universitetas savo taisyklėse panaikintų amžiaus apribojimą ir apsvarstytų galimybę pratęsti pono Jurgio sutartį. Universitetas sako, kad, nepratęsdami dėstytojo sutarties, jie rėmėsi ir studentų nuomone, kuri jam nebuvo palanki. Ponas Jurgis – atvejis, kai dėl darbo – ryšio, padedančio palaikyti gyvybinę energiją, kovojama nepasiduodant.

„Be abejo, man norisi kovoti. Aš patyriau nuoskaudą, kai, universitete pradirbęs 16 metų, taip negražiai buvau atleistas, nors prieš tai man rektorius įteikė pagyrimo raštą, diplomą. Dar anksčiau, 2011 m., gavau docento vardą, o po pusės metų jau tapau nebereikalingas. Jeigu nieko neveiksi, tai apkerpėsi. Aš to nenoriu. Noriu gyventi aktyvų gyvenimą ir todėl domiuosi šiais klausimais“, – teigia J. Samulevičius.

Jo įsitikinimu, universitetas pasielgė neteisinai ir turi atsiprašyti, nes buvo įžeista jo garbė ir orumas. Docentas prideda, kad darna su jaunimu jaunina žmogų, suteikia jam papildomų jėgų, energijos.

Skundų dėl galimos amžiaus diskriminacijos Tarnyba gauna kelias dešimtis per metus. Dažniausiai dėl darbo skelbimuose neleistinai nurodomo pageidautino darbuotojo amžiaus. Vakarų Europoje skundų dėl amžiaus diskriminacijos mažiau, lyginant su, pavyzdžiui, dėl rasės.

Senatvė nebūtų baisi, jei neskaudėtų kojų

Ponas Antanas, kurio pagrindinė veikla – paukščių priežiūra, pasakoja, kad seniau, kai atvažiuodavo daugiau turistų, jo laikomi paukščiai buvo drąsesni. Dabar jie neigiamai reaguoja į bet kurį nepažįstamą žmogų.

„Anksčiau jie nebijodavo, o dabar, kai tik svetimas žmogus ateina, gaidžiai iš karto kudakuoja, kad jau blogai. [...] Žinoma, lankytojų dar atvažiuoja. Stručių pasigenda. Vis skambina ir skambina – kaip galima pasižiūrėti. Aš tuos stručius atidaviau tokiai moteriškei. Ji gyvena 14 km nuo Ignalinos“, – sako ponas Antanas.

Savo ruožtu ponia Jadvyga neslepia besijaučianti nusidėjusi savo vaikams, kuriuos, jos nuomone, užmiršusi. „Turėdavau klases, pilnas vaikų. Jie sakydavo – bijojom žodžio „posėdis“, nes, jeigu posėdis, tai jie bus vieni namie. Visada nešdavausi tris glėbius sąsiuvinių. Kai mano auklėtinių klasė baigė mokyklą, 23 iš 25 įstojo į aukštąją mokyklą. Savo vaikams atidaviau visas žinias. Gal jiems atrodė, kad juos labai spaudžiau, bet klasėje niekada neturėjau jokių problemų. Manęs vaikai klausė: nereikėdavo jų barti, nieko sakyti“, – pasakoja ponia Jadvyga.

Dabar ji tvirtina, kad didžiausią džiaugsmą teikia vaikai ir anūkai. Vienas jų baigė studijas Japonijoje, anūkė – Ispanijoje. Ponas Antanas neslepia, kad jam didžiausią džiaugsmą vis dėlto teikia jo laikomi paukščiai ir pripažįsta, kad senatvė gali būti ir nebaisus dalykas. „Nebūtų baisus, jeigu kojų neskaudėtų ir galva nesisuktų. Būtų labai gera, bet juk turi šitaip būti“, – mano Antanas.

Kalbėdama apie sveikatą, ir ponia Jadvyga pamini, kad jau praėjo tas laikmetis, kai jiedu su vyru galėjo visur lakstyti. „Dabar dažnai pagalvoju – nejaugi taip greitai ėjau, kaip dabar eina vaikai ir jaunimas? Taip yra. Reikia priimti, kaip gyvename. Šiltnamyje turiu kėdę. Kai pavargstu, pasėdžiu, paglostau savo pomidorus, agurkus, pririšu, pakeliu, pasidžiaugiu, kad ne veltui atėjau. Kiek čia dar metų pagyvensime? Aš tik vieno bijau, kad neatguldytų lovon“, – svarsto ponia Jadvyga.

Kaip daugybė kitų Jadvygos norų, išsipildė ir šis. Kol buvo rengiamas šis pasakojimas, ji, kaip sako vyras Antanas, iškeliavo anapilin – staigiai ir nelauktai, darydama tai, ką mėgo labiausiai. „Gal tos kartos žmonės, pokario vaikai, buvo išmokyti jau mūsų tėvų. Tikrai visi esame dirbę visus ūkio darbus. Šį daržą, kuris yra 25 arų dydžio, su vaikais apdirbdavome tik rankomis: kasėme, sodinome, ravėjome. Mūsų vaikai tikrai buvo pirmaujantys“, – pokalbio metu pasakojo ponia Jadvyga.