Kredito unijos keičiasi

Pastaruoju metu padidėjo dėmesys kredito unijoms: liepą Seimas priėmė Kredito unijų įstatymo pakeitimus, visai neseniai Lietuvos bankas paskelbė gana kritišką kredito unijų veiklos ataskaitą.

Dar anksčiau Lietuvos bankas išleido dokumentą diskutuoti apie kredito unijų veiklos ateitį. Kredito unijas, kaip ir kitas kredito įstaigas, greičiausiai, daugiau ar mažiau palies ir ekonominių karų su Rusija atgarsiai.

Kaip toliau turėtų vystytis kredito unijų veikla? Apie unijų veiklos iššūkius ir perspektyvas kalbamės su Lietuvos centrinės kredito unijos (LCKU) vyriausiuoju ekonomistu prof. habil. dr. Vaidievučiu Geralavičiumi.

– Atrodo, kad bręsta nauja "Rusijos krizė", kuri įvairiems sektoriams gali būti tokia pati skausminga, kaip ir 1999-ųjų. Kaip vertintumėte Rusijos ekonominių sankcijų įtaką kredito unijų veiklos ateičiai?

– Kredito unijos, kaip ir visos kredito įstaigos, be abejo, kažkiek pajus šios situacijos padarinius. Kredito unijos dalį savo finansinių išteklių skiria žemės ūkiui kredituoti, todėl klausimas visiškai suprantamas, nes Rusija pirmiausia nusitaikė į žemės ūkį. Tačiau šiuo metu blogos paskolos žemės ūkiui sudaro išskirtinai mažą dalį, mažiau negu 3 proc., taigi situacija yra valdoma. Žinoma, reikia dėti visas pastangas, kad tokių pasekmių, kaip 1999-aisiais, nebūtų.

Vis dėlto aš gana optimistiškai vertinu ateities perspektyvas, ir štai dėl ko. Palyginkime, 1999 m. ir šių metų situaciją. Jose bendra tai, kad 1999 m. dėl Rusijos nemokumo, o dabar dėl politinių priežasčių žemės ūkio produktų importas sustojo. Ir tada, ir dabar mūsų eksportas į Rusiją buvo labai didelis (atitinkamai apie 31 ir 26 proc.). Tačiau skirtumų, kuriuos vertinčiau dabartinės situacijos naudai, daug daugiau. 1999 m. sustojo visas eksportas, vadinasi, verslo patiriami sunkumai tuomet buvo nepalyginamai didesni. Šiuo metu mes gana daug eksportuojame į ES šalis, taip pat ir žemės ūkio produkciją, todėl ji šiose rinkose neblogai žinoma.

1999 m. į ES rinkas buvome kur kas mažiau įsiskverbę, be to, Lietuva nebuvo ES narė. Ir dar: verslas dabar žymiai geriau organizuotas, ir jam ne tik lengviau negu anuomet konkuruoti ES rinkoje, bet ir atrasti trečiųjų šalių rinkas.

Dar vienas dalykas. Nors kol kas ir menka, bet vis tik jau pažadėta ES ir Lietuvos vyriausybės pagalba žemės ūkiui neabejotinai turi pasiteisinti. Kaip žinia, verslas sugebėjo susitvarkyti su labai rimtomis problemomis tuomet, todėl manyčiau, kad dabar jam irgi pavyks. Be to, šį kartą turime terminą – esame apriboti vieniems metams. Per praėjusią krizę terminų nebuvo.
Vadinasi, kredito unijos, kaip ir kitos kredito įstaigos, nors ir susidurs su tam tikrais sunkumais, turėtų būti pajėgios su jais susitvarkyti. Kita vertus, reikia tikėtis, kad krizinė situacija toliau nebus eskaluojama. Kitaip padarinius numatyti gali būti labai sudėtinga.

– Pokyčių vyko ir šalies viduje. Kaip vertinate Kredito unijų įstatymo pataisas, priimtas liepos mėnesį? Ar jos prisidės prie kredito unijų judėjimo stiprinimo?

– Šis kredito unijų įstatymas – didelis žingsnis pirmyn. Sustiprintas kredito unijų kreditavimo rizikos valdymas ir kapitalo formavimo principai, išplėstos galimybės pelningai veiklai vykdyti, liberalizuota kredito unijų veikla. Tai mūsų šalyje yra dar vienas žingsnis  sustiprintos kooperatinės bankininkystės link.

– Kokie pagrindiniai šio įstatymo pakeitimai?

– Norint įsteigti kredito uniją, didinamas minimalus kredito unijų narių skaičius ir minimalus kapitalas, keičiama pajinio kapitalo formavimo tvarka.

Vienas svarbiausių dalykų – leista teikti mokėjimo ir kai kurias kitas finansines paslaugas ne kredito unijos nariams. Finansinių paslaugų teikimo liberalizavimas yra puiki galimybė žymiai padidinti pajamas ir pelną, lygiomis teisėmis su kitomis finansų įstaigomis konkuruojant rinkoje.

Įstatymo pataisos, susijusios su pajinio kapitalo formavimo tvarka, viena vertus, pasitarnaus kredito unijų kapitalo tvarumui ir konkurencingumui didinti, kita vertus, tai joms bus labai rimtas iššūkis. Pagal naują įstatymą, pajai galės būti grąžinami tik finansinių metų pabaigoje ir tik su sąlyga, kad bus vykdomi veiklos riziką ribojantys normatyvai. Tai, be abejo, didins pajinio kapitalo tvarumą, tačiau, mano manymu, įstatymų leidėjams reikia eiti toliau ir pagrindinius pajus daryti negrąžinamus arba perleidžiamus.

Itin svarbus pakeitimas – privalomų papildomų pajų už paskolas atsisakymas. Tai didins kredito unijų konkurencinį pajėgumą paskolų rinkoje, tačiau tai bus ir didelis iššūkis pritraukiant kapitalą. Kredito unijos neturėtų tuo mėgautis ir stačia galva nerti į paskolų rinką, siūlydamos paskolas be pajaus, nes, grįžtant senoms pajinėms paskoloms ir grąžinant už jas įmokėtus pajus, gali staiga atsirasti labai aštri kapitalo problema.

– Pastaruoju metu gana aktyviai diskutuojama dėl kredito unijų pelningumo. Ir jūs dabar paminėjote po Kredito unijų įstatymo gerėsiančias kredito unijų pelningumo galimybes kaip didelį pranašumą. Kaip, jūsų nuomone, suderinamos kredito unijų ir pelningumo sąvokos?

– Tie, kurie teigia, kad kredito unijos gali būti nepelningos, parodo XIX a. kredito unijos sistemos sampratą. XIX a. antroje pusėje kredito unijos buvo nepasiturinčių gyventojų savišalpos kasos, ir apie jokį pelningumą negalėjo būti nė kalbos. Dabar, vykstant ekonomikos globalizacijai, kredito unijos yra visaverčiai finansų rinkų dalyviai, kurie turi konkuruoti, plėstis ir vystytis. Be pelno tai yra neįmanoma.

– Lietuvos bankas (LB) neseniai paskelbė kredito unijų veiklos ataskaitą, kurioje eilinį kartą pažėrė nemažai priekaištų dėl nepakankamai efektyvios ir rizikingos jų veiklos. Ar matote kokių nors prošvaisčių šioje srityje?

– Taip, visuomet įsiklausome į rinkos reguliatoriaus pastabas ir stengiamės daryti kuo daugiau efektyvių sprendimų. Nagrinėjant Lietuvos centrinei kredito unijai (LCKU) ir Asociacijai Lietuvos kredito unijos (ALKU) priklausančių unijų veiklą, matyti nemažai teigiamų poslinkių: 5-6 proc. augo turtas, paskolos, kapitalas, narių skaičius, tris kartus sumažėjo bendras kredito unijų nuostolis, o dauguma unijų dirba pelningai.

Blogųjų paskolų dalis minėtose unijose yra 24,6 poc. Ji didelė, bet tai daugiausia ne paskolų blogėjimo, o rizikos vertinimo griežtėjimo rezultatas. Žinoma, išlieka kapitalo kokybės ir tvarumo, pelningumo, rizikos valdymo atskirose kredito unijose problema, todėl džiaugtis dar ne laikas, nors neturėtų vyrauti ir perdėtas susirūpinimas, nes šioms paskoloms yra formuojama atsarga – specialieji atidėjiniai.

Kita vertus, pasižvalgius po kredito unijų veiklos balansus, negalima nesistebėti LCKU sistemai nepriklausančių kai kurių unijų veiklos pobūdžiu, kai jos de facto virsta investiciniais bankeliais ir esant itin žemoms palūkanoms sugeba gauti iki 14 proc. metinės aktyvų grąžos. Bet tokios veiklos, matyt, neturėtume laikyti pavyzdžiu visoms tradicinėms kredito unijoms.

– LB anksčiau paskelbė dokumentą "Kredito unijų veiklos tobulinimo kryptys", kuriame kritiškai išanalizavo kredito unijų veiklos Lietuvoje patirtį ir paskelbė savo viziją dėl jų ateities. Dėl to Seime sudaryta darbo grupė, kuri turi pateikti savo išvadas ir rekomendacijas bei suformuluoti kredito unijų sistemos vystymo koncepciją. Kaip LCKU ir ALKU vertina LB iniciatyvą, kaip ketina dalyvauti kuriant šią koncepciją?

– Su LB siūlymais randame labai daug sąlyčio taškų: kredito unijų būklės vertinimas, sistemos pokyčių būtinumas, kredito unijų finansinės savitarpio pagalbos sistemos (kryžminių garantijų sistemos) sukūrimas. Skirtumas išlieka tik vertinant kredito unijų ir kooperatinių bankų vietą ateities kooperatinių finansų sistemoje. Manome, kad kredito unijos kartu su LCKU pajėgios sukurti tokią sistemą, nors dar laukia labai didelis ir intensyvus bendras darbas. LCKU ir ALKU parengė bei Lietuvos bankui pristatė savo kredito unijų ateities veiklos modelio koncepciją, kurioje išsamiai aprašyta mūsų siūlomo modelio vizija. Pagrindinis dalykas, dėl kurio sutaria LB ir mes – kredito unijų kryžminių garantijų sistemos būtinumas.

Pabrėžtina, kad visose šalyse, kur yra išsivysčiusi kooperatinių finansų sistema, ar jose veiktų kredito unijos, ar kooperatiniai bankai, kryžminių garantijų sistemos vienokia ar kitokia forma egzistuoja. Tai nėra mados ar noro reikalas, o finansinė būtinybė. Kredito unijos, kitaip nei bankai, yra mažos ir neretai liberaliau valdomos, todėl priverstos jungtis į finansinių garantijų sistemą, kad atlaikytų rinkose kylančius iššūkius ir užtikrintų priimtiną rizikos lygį. Beje, ir Europos bankų sąjunga yra ne kas kita, kaip tam tikra finansinių garantijų sistema euro zonos šalių bankams. Turbūt niekas nesiginčys, kad bankų ir kredito unijų galimybės, švelniai tariant, yra skirtingos, todėl tikimės, kad visos kredito unijos priims naują būdą ir veiklos principus.

– Kaip minėjote, LB pasisako už kooperatinių bankų sistemos atsiradimą, o jūsų kolegos iš kai kurių kredito unijų su tuo kategoriškai nesutinka. Kuriam požiūriui pritariate jūs?

– Manau, kad toks supriešinimas neturi pagrindo. Ir kredito unijos, ir kooperatiniai bankai – istoriškai susiklosčiusios sąvokos. Abu atsirado XIX a. antroje pusėje, per 150 metų jos nuėjo panašų vystymosi kelią, o jų skėtinės, arba vienijančios organizacijos, de facto tapo stambiomis ir, dažniausiai, patikimomis kredito įstaigomis.

Nedetalizuojant kooperatinius bankus ir kredito unijas vienija kooperatinis valdymo principas, tai yra vienas narys – vienas pajus – vienas balsas, ir finansinių tarpusavio garantijų sistemos. Esminiai skirtumai yra skirtingų priežiūros taisyklių taikymas ir kiek liberalesnis kooperatinių bankų veiklos reglamentavimas, kuris, beje, daugelyje šalių supanašėjo. Kaip jau minėjau, mes manome, kad kredito unijos Lietuvoje nėra išnaudojusios savo veiklos galimybių ir kartu su LCKU pajėgios kurti ateities modelį taikant kryžminių garantijų sistemą. Tačiau nereikia atmesti ir kooperatinių bankų bei kredito unijų taikaus sambūvio ateities kooperatinių finansų sistemoje.