Kur glūdi tikroji pajamų nelygybė?

Praėjusią savaitę Latvijos vyriausybė pritarė diferencijuoto pajamų mokesčio įvedimui. Nuo 2018-ųjų iki 20 tūkst. eurų per metus uždirbantys Latvijos gyventojai mokės 20 proc. nuo gautų pajamų, uždirbantys tarp 20 ir 55 tūkst. eurų – 23 proc., o 55 tūkst. eurų per metus perkopiančioms pajamoms bus taikomas 31,4 proc. tarifas.

Ligi šiol gyventojų pajamoms buvo taikomas vienas 23 proc. tarifas. Pakils ir mokesčiai pajamoms iš kapitalo bei jo prieaugio. Jie sieks 20 proc. (ligi šiol buvo atitinkamai 20 bei 15 proc.).

Latvijos ekonomikos mokslų daktarė Raita Karnite sako, jog iš pradžių buvo siūloma, kad pajamų mokestis tiesiog būtų sumažintas, tačiau, prasidėjus medikų streikui, vyriausybė pradėjo ieškoti šaltinių sveikatos apsaugos sistemai finansuoti.

„Darbdaviai galų gale nepalaikė šitos mokesčių reformos, nes pažadai, kad pajamų mokesčiai bus mažesni, nebeatitiko tikrovės“, – portalui LRT.lt pasakojo R. Karnite, pridurdama, kad buvo 5–6 pasiūlymai, kaip rasti pinigų sveikatos sistemai bei mažinti pajamų nelygybei.

Progresiniai mokesčiai – vienas iš būsimos mokesčių reformos elementų. Latvijoje taip pat didinami socialinio draudimo mokesčių tarifai, akcizai, be to, keliamas neapmokestinamų pajamų minimumas pensininkams ir kt.

Pajamų nelygybės sumažinimui progresiniai mokesčiai yra geriausias instrumentas, labai tiesioginis.

Išspręstų pajamų nelygybės problemą?

Apie galimybes įvesti progresinius mokesčius kalbama ir Lietuvoje. Gegužės pabaigoje portalas VZ.lt rašė, kad vyriausybės mokesčių sistemos pertvarkos gairėse atsirado vietos didesniam mokesčių progresyvumui.

2015 m. įvesti progresinius mokesčius siūlė socialdemokratas Algirdas Sysas, o 2007 m. buvo laukiama, kad Gedimino Kirkilo vadovaujama vyriausybė pateiks įstatymo pataisas, kurios nuo 2008 m. įvestų progresinius mokesčius.

2008 m. tuometinis finansų ministras Rimantas Šadžius teigė, kad tokia mokesčių sistema galėtų įsigalioti nuo 2009 m. Jis tada taip pat tikino, kad apskritai apie šią idėją kalbama nuo 2002-ųjų. Tiesa, progresinius mokesčius yra siūlę ne tik socialdemokratai, bet ir krikščionys demokratai – šią idėją jie buvo įtraukę į savo Seimo rinkimų programą dar 2000-aisiais. Vis dėlto visos šios nevirto realybe.

VU profesorius ekonomistas, socialinės apsaugos ir darbo ministro patarėjas R. Lazutka sako, kad progresiniai mokesčiai yra įprastas ir seniai patikrintas įrankis pajamų nelygybei mažinti.

„Lietuvoje [pajamų nelygybė] yra didelė, tai – viena iš esminių problemų, ir dabar jau mažai kas dėl to ima ginčytis. Pajamų nelygybės sumažinimui progresiniai mokesčiai yra geriausias instrumentas, labai tiesioginis“, – portalui LRT.lt teigė ekonomistas.

Jis sakė, kad šiuo metu neturi skaičiavimų, kokie galėtų būti progresinių mokesčių laipteliai Lietuvoje. Jo manymu, Latvija numatomam įsivesti aukščiausiam (31,4 proc.) tarifui kartelė (nuo 55 tūkst. eurų per metus) pakelta gana aukštai ir palies tik nedidelę dalį žmonių. Anot R. Lazutkos, tai rodo latvių atsargumą.

„Jeigu žiūrėtume į kitas šalis, įvairovė yra nemaža, laiptelių būna daug, bet viršutinis tarifas būna nuo vidutinių pajamų, pavyzdžiui, gali būti nuo 1,5 iki 3 vidutinių algų. Reikia visą sistemą žiūrėti, derinti su socialinio draudimo įmokomis, kitais mokesčiais, žiūrėti, kokios pajamos yra apmokestinamos. Kitose šalyse yra gana tipiška, kad bet kokios gyventojų pajamos sudedamos į vieną sumą ir tada skaičiuojami tie laipteliai, o pajamų šaltinis nėra svarbus“, – kalbėjo VU profesorius.

Tačiau progresinių mokesčių idėja nežavi LLRI prezidento Ž. Šilėno. Jo teigimu, šalyse, kurios turi progresinius mokesčius, pajamų nelygybė nelabai skiriasi nuo tų šalių, kuriose yra proporcinis tarifas.

„Kitaip tariant, čia yra labai kvestionuotinas dalykas ar netgi šiek tiek mitas, kad šalyse, kurios turi progresinius mokesčius, yra mažesnė nelygybė. Be to, praktiškai niekas nematuoja, kiek mokesčiai tą nelygybę sumažina. Iš tikrųjų yra labai mažai matavimų, kurie rodo, kiek nelygybė mažėja, jeigu yra vienokie ar kitokie mokesčiai“, – tikino LLRI prezidentas.

Ž. Šilėnas taip pat sako, kad, žvelgiant į seniau darytų tyrimų duomenis, galima teigti, kad Lietuvoje problema yra ne mokesčiai, o išmokos.

„Didžiulius pajamų nelygybės skaičius turime ne tarp dirbančiųjų. Jeigu pažiūrėtume į 29–55 metų dirbančius žmones, tai ten mūsų pajamų nelygybė niekuo nesiskiria nuo Vakarų Europos. Tai rodo, kad jau dabartinė mūsų mokesčių sistema efektyviai veikia. Dideli nelygybės skaičiai tampa tada, kai įtraukiame į šituos skaičiavimus pensininkus. Jeigu įvesi aukštesnį GPM, o pensininkams nuo to niekas nepasikeis, dėl to nelygybė nė kiek nesumažės“, – svarstė pašnekovas.

Solidarumas tarp vargšų

Pajamų nelygybė yra problema ne tarp tų, kurie uždirba labai mažai ir vidutiniokų, o tarp tų, kurie yra vidutiniokai, ir uždirbančių labai daug.

Ž. Šilėno teigimu, progresiniai mokesčiai neatneštų jokios naudos. Jo manymu, reiktų politikų paklausti, ar jie nori, kad mažiau uždirbantys sumokėtų mažiau mokesčių, ar pakelti mokesčius daugiau uždirbantiems.

„Progresyvumas jau dabar yra. Imkime minimalaus ir 1000 eurų atlyginimo pavyzdį. Atlyginimas skiriasi maždaug triskart, o žmonių sumokami mokesčiai skiriasi kelias dešimtis kartų. Pas mus jau dabar minimalų atlyginimą uždirbantis žmogus praktiškai GPM mokesčio nemoka. Progresinis tarifas būtų nei efektyvus, nei sąžiningas“, – sakė Ž. Šilėnas.

Jo teigimu, mažiau uždirbantiems mokesčių naštą Lietuvoje palengvina neapmokestinamas pajamų dydis: „Jeigu siūlytų kas nors minimalų atlyginimą apmokestinti GPM ne 15 proc., o 5 ar 1 proc., tai praktiškai jokios reikšmės neturėtų, nes jau dabar tas, kas uždirba MMA, sumoka, regis, 10 eurų pajamų mokesčio, o po tokios reformos apskritai turbūt nesumokėtų nieko“.

Tuo tarpu VU profesoriaus ekonomisto R. Lazutkos nuomone, neapmokestinamas pajamų dydis problemos iš esmės nesprendžia. „NPD reiškia, kad sumokėtų mokesčių skirtumas yra tarp to, kuris uždirba, tarkime 400, 800 ar 1000 eurų, bet virš tos sumos, kuriai nebetaikomas NPD, ar žmogus uždirba 1500 eurų, ar 15000 eurų, jau NPD nebeveikia“, – primena R. Lazutka.

„Pajamų nelygybė yra problema ne tarp tų, kurie uždirba labai mažai ir vidutiniokų, o tarp tų, kurie yra vidutiniokai, ir uždirbančių labai daug. Jeigu skirstome gyventojus, didžiulė nelygybė yra tarp pirmo penktadalio tų, kurie uždirba daugiausiai, ir tarp antro penktadalio gyventojų. O tarp antro, trečio, ketvirto ir penkto penktadalių nelygybė nėra didelė“, – tęsė pašnekovas.

„Tai čia yra rezervas, kur reikia kreipti dėmesį. Jeigu mes žiūrime į skirtumą tarp skurdžiausių penktadalių, tarp jų nelygybė yra nedidelė, todėl neapmokestinamu minimumu sukuriame solidarumą tarp vargšų ir dar didesnių vargšų“, – portalui LRT.lt kalbėjo R. Lazutka.

Progresiniai gyventojų pajamų mokesčiai, be Lietuvos, nėra įvesti tik keturiose ES narėse – Bulgarijoje, Estijoje, Čekijoje ir Vengrijoje.