„Ne kojoms mirkyti Dievas mums jūrą davė“

Pasak žuvininkystės eksperto Remigijaus Sako, esminis Lietuvos skirtumas nuo ES vidurkio yra tai, kad Lietuvoje visą žuvininkystės sektorių tempia tolimųjų jūrų žvejyba. Priekrantės žvejybos dalis Lietuvoje yra 0,4 mln. eurų, Baltijos jūros – 2,4 mln. eurų, o tolimųjų jūrų – net 9,9 mln. eurų. Europos Sąjungoje atitinkamai priekrantės žvejybos dalis yra 524,3 mln. eurų, vidaus jūrų – 2 408 mln. eurų, o tolimųjų jūrų – 357,6 mln. eurų. Ir pagal darbuotojų skaičių svarbiausiu žvejybos sektoriumi Lietuvoje išlieka tolimųjų jūrų žvejyba – 355 darbuotojai, kai Baltijos jūroje jų – 228, o priekrantėje – 149.

Tačiau būtina pažymėti, kad pastaraisiais metais žvejyba nuosekliai pereina nuo pramoninės į pramoginę, o žuvininkystė konvertuoja į akvakultūrą. Tai kuria puikias galimybes pajūrio žvejams ir verslininkams įsilieti į pažangias ES skatinamas mėlynojo augimo veiklas. Tik tam būtina išspręsti opias pakrantės ekologines problemas, kylančias dėl pasenusių taršių uosto technologijų naudojimo ir kitokio vandens teršimo.

Jūrų gavyba – žaliavos naujoms technologijoms

Vandenyno dugne esančių mineralų kiekis gali būti didžiulis. Vykdant iškasenų gavybą jūros dugne šie mineralai išgaunami siekiant užtikrinti patikimą tiekimą ir užpildyti spragą rinkoje, kai neįmanomas arba netinkamas perdirbimas ar kai pernelyg didelė sausumos kasyklų našta. Daug organizacijų ES šiuo metu užsiima su iškasenų gavyba jūros dugne susijusia veikla – ir kaip technologijų teikėjos, ir kaip kasyklų valdytojos. Nustatyta, kad, nors šis sektorius ir nedidelis, jame yra galimybių užtikrinti tvarų ekonomikos augimą ir darbo vietų kūrimą ateities kartoms. Tačiau mūsų jūros gelmių aplinkos žinios nepakankamos, tad reikia būti apdairiems. Todėl Europos Komisija atlieka įvairius tyrimus ir vykdo projektus, kuriais siekiama išsiaiškinti, kokia tokios gavybos nauda, trūkumai, ir užpildyti su ja susijusias žinių spragas.

Lietuvos Baltijos jūros ekonominėje zonoje bei pakrantėje yra nemažai naftos telkinių, kurie, deja, naudojami neapgalvotai. Išgauta nafta daugiausia sunaudojama energijos gamybos tikslais neefektyviai sudeginant ir užteršiant aplinką degimo produktais. Jos vis mažiau paliekama mūsų ateities kartoms, kurios galėtų ją panaudoti gaminant įvairias svarbias ateityje plastiko medžiagas ir mases namams, kurie bus statomi naudojantis 3D spausdintuvais.

Kas gi trukdo Lietuvos pajūriui mėlynai augti?

Atsakymas yra gana paprastas – sostinėje įsikūrusios ministerijos ir žinybos menkai pajėgia sekti Europos Sąjungos mėlynojo augimo strategiją. ES reikalavimu prie LR Susisiekimo ministerijos įsteigta Integruotos jūrinės politikos priežiūros komisija, sudaryta iš 14 ministerijų viceministrų. Keistesnės komisijos neteko matyti. Nors Lietuvoje integruoto jūrų ūkio nėra – jo dalys priskirtos atskirų ministerijų žiniai, integruotos jūrinės politikos bei mėlynojo augimo strategija dar net ir nesukurta, komisija reguliariai renkasi į posėdžius ir kažką svarsto. Sudalyvavus viename jų teko nusivilti komisijos narių Europos Sąjungos, jūrų reikalų išmanymu ir atsakingumu.

Atsakingi už jūrines veiklas valdininkai atvyksta į pajūrį gana retai ir juos domina daugiau  tiesioginės uosto įmonių mokamos įplaukos į valstybės biudžetą, o ne teisėti pajūrio bendruomenės darnaus vystymosi, augimo, sveikatos ir gerovės reikalai.

Valstybės valdomas jūrų uostas yra taršiausia vieta visame pajūrio kranto ruože. Atviru būdu kraunamos terminaluose trąšos, inertinės ir kitos medžiagos teršia vandenį, lemia jo eutrofikaciją – žydėjimą, kas nepalieka jokių galimybių net pagalvoti apie marių ir jūros akvakultūrą.

Iš kartono gamyklos ir naftos terminalų sklindantis kancerogeninis dvokas prisideda prie klaipėdiečių vėžinių, kvėpavimo takų susirgimų ir sulaukia vien nemalonių pasisakymų apie uosto krovos kompanijų vadovų technologinę ir ekologinę kultūrą. Toks uostas gali būti įdomus atvykstantiems Vakarų šalių turistams tik kaip nedarnaus vystymosi pavyzdys.

Jeigu ekologinės uosto problemos gali būti išsprendžiamos atsisakius specializuotos krovos ir perėjus prie konteinerių bei iškėlus iš brangios uosto žemės nebūtinas uostui perpylimo ir perkrovimo veiklas, tai modernias jūrų ūkio ir mėlynojo augimo veiklas galima paskatinti tik faktiškai perėjus prie ES integruotos jūrų politikos. Naujadaros bendrovės „Eksponentė“ dar 2000 m.parengtos integruoto jūrų ūkio koncepcijos įgyvendinimas ir Jūrų tarybos įsteigimas pajūryje leistų atverti kelius sparčiam mėlynajam augimui.

Per trumpą laiką pajūris pavirstų moderniu ir sparčiausiai augančiu Baltijos pakrantės regionu, galingu traukos ir naujovių centru. Uostamiesčio bendruomenė taptų visaverte miesto teritorijos šeimininke, galėtų rūpintis verslo, aplinkos ir žmonių sveikatos bei gerovės darna.

Pajūrio žalieji – už darnų regionų vystymąsi

Neseniai Vakarų Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos skyriai susivienijo tam, kad įgyvendinant Europos Sąjungos regioninę politiką Lietuvoje atsirastų regionų savivaldos grandis ir pagaliau būtų pradėtos iš esmės spręsti ne vien sostinės, bet ir susikaupusios emigruojančių ir nykstančių regionų problemos. Pirmą pusmetį susivienijimui vadovauja Klaipėdos skyrius ir jo pirmininkas LR Seimo narys legendinis sveikatos puoselėtojas Dainius Kepenis. Klaipėdiečių išrinktas Seimo narys profesorius Algimantas Kirkutis subūrė laikinąją 30 Seimo narių grupę „Į darnią Lietuvą Vydūno keliu“, kuri, be kitų Vakarų Lietuvos regiono atgaivinimo tikslų, išsikėlė uždavinį plėtoti Mėlynąjį augimą kaip esminį jūros artumo teikiamų galimybių išnaudojimo svertą.

Savo revoliucinius siekius ir sukurtą mechanizmą pajūrio žalieji pristatė Vakarų Lietuvos verslo ir visuomenės atstovams, savivaldybėms, mokslininkams. Į vieną pirmųjų mėlynojo augimo klausimų – „Žuvininkystė Lietuvoje: ar bus ant stalo šviežių žuvų?“ buvo siekiama atsakyti 2017 m. vasario 24 d. D.Kepenio iniciatyva Klaipėdos universitete surengtoje konferencijoje. Renginyje dalyvavę LR žemės ūkio, sveikatos, aplinkos, krašto apsaugos ministerijų ir daugelio žinybų, žuvininkystės verslo atstovai, mokslininkai bei kiti regiono naujadariai įžvelgė pramoginę žvejybos ir  akvakultūros žuvininkystės ateitį.

Kad suklestėtų Vakarų Lietuvos regionas, būtina įteisinti ir įgyvendinti regionų savivaldą visos šalies mastu. Šiam revoliuciniam žygiui sudaryta Seimo narių grupė, kuriai vadovauti paskirtas jos iniciatorius prof. A.Kirkutis. Strateginės savivaldos institutas parengė ir pasiūlė Lietuvos vienalytės demokratinės savivaldos modelį, apimantį visų lygių, pradedant šeima, seniūnaitijomis, seniūnijomis, merijomis, vaivadijomis ir baigiant nacionaliniu, sukūrimą, kas užtikrintų realų šeimų, kaip valstybės pagrindo, dalyvavimą šalies savivaldoje. Geriausių mokslo pasiekimų ir jau esamos kaimyninių šalių patirties pagrindu sureguliuota strateginė savivalda paskatins kiekvienos bendruomenės narių iniciatyvą, pralenkiantį tobulėjimą ir darnų vystymąsi. Tai – Dievo dovana ir vilties spindulys to nusipelniusiai lietuvių tautai. K.Pakštas tikrai pasidžiaugtų.

Klaipėda, 2017 m. vasario 28 d.

Už šio straipsnio turinį atsako tik autorius ir jokiu būdu jis negali būti laikomas atspindinčiu Europos Sąjungos, Pietų Baltijos valstybių pasienio bendradarbiavimo 2014-2020 m. programos Vadovaujančiosios institucijos ar sekretoriato nuomonę.