Po galvijų transportavimo kartais neįmanoma pasakyti, koks tai gyvūnas

Organizacija „Animals International“ neseniai paviešino tyrimą, kuris atskleidžia grubius galvijų transportavimo teisės aktų pažeidimus Europos Sąjungos (ES) ir kitose šalyse.

Vaizdo įrašuose bei nuotraukose matyti karvės ir jaučiai, padengti savo pačių mėšlu, nepajėgiantys įlipti į laivus ir mušami prižiūrėtojų, naudojančių elektrošoką. G. Paunas pasakoja matęs itin daug į Artimųjų Rytų šalių uostus atgabentų galvijų su lietuviškais įsagais. Vaizdo medžiaga iš Artimųjų rytų, Šiaurės Afrikos ir Turkijos skerdyklų, į kurias keliauja Europos galvijai, – ypač šokiruojanti.

Iš Lietuvos per metus eksportuojama daugiau kaip 130 tūkst. galvijų, apie 30 tūkst. kiaulių bei 2 mln. paukščių. Atsakingos institucijos tikina, kad gyvų gyvūnų transportavimo taisyklių pažeidimų užfiksuojama labai mažai.

Tuo metu Europos Komisijos (EK) duomenys rodo, kad šalių priežiūros institucijos daugybę metų nepajėgia užtikrinti tinkamo galvijų transportavimo.

Kelionė iš Lietuvos galvijams viena ilgiausių

Organizacijos „Animals International“ atstovas G. Paunas sako nustebęs, kai pamatė, kiek daug į Artimųjų Rytų šalių uostus atgabentų galvijų turėjo lietuviškus įsagus. Pasak jo, galvijai iš Baltijos šalių į Viduržemio jūros uostus atvyksta jau labai išsekę.

„Tai ne pirmas mūsų tyrimas apie gyvų gyvūnų eksportą, bet pirmas tokios apimties, įtraukiantis Europos valstybes, įskaitant Lietuvą. Sekėme galvijų transportavimą iš Europos į įvairiausias pasaulio šalis, daugiausia Šiaurės Afriką, Turkiją ir Artimuosius Rytus. Buvome Izraelyje, Jordanijoje, Libane, Egipte ir Turkijoje. Nustebome pamatę ausų įsagus iš daugybės Europos šalių – Lietuvos buvo vieni iš dažniausių“, – pasakoja G. Paunas.

Gyvūnui iš Lietuvos tenka turbūt ilgiausia kelionė, nes vilkikui nuo Baltijos iki Viduržemio jūros tenka keliauti tris dienas.

Jis prisipažįsta to nesitikėjęs. Anot aktyvisto, taip pat daug galvijų buvo vežama iš Vengrijos, Rumunijos, Prancūzijos, Airijos, Ispanijos: „Tai neįtikėtina. Supratome, kad po sėkmingos kampanijos Australijoje, kai buvo paviešinti galvijų eksporto žiaurumai, mes vieną problemą pakeitėme kita. Vis daugiau gyvūnų eksportuojami iš Europos vilkikais ir laivais. Jie keliauja labai ilgai.“

Pašnekovo teigimu, gyvūnui iš Lietuvos tenka turbūt ilgiausia kelionė, nes vilkikui nuo Baltijos iki Viduržemio jūros tenka keliauti tris dienas.

„Jei vežėjai laikosi ES taisyklių daryti pertraukas, kelionės trukmė pailgėja. Mačiau savo akimis ir esu nufilmavęs gyvūnus, atvykstančius į uostus Kroatijoje ir Slovėnijoje. Jie jau yra išsekę. Jie nepajėgia patys užlipti į laivą, todėl prižiūrėtojai juos turi priversti. Suka jiems uodegas, naudoja elektros šoką, bet galvijai per daug išsekę, o rampos per stačios“, – tvirtina G. Paunas.

Į trečiąsias šalis išvežama daugiau kaip 2 mln. gyvūnų

G. Paunas prisimena buvęs laive, vykstančiame į Izraelį, kur vėl matė daugybę veršiukų iš Lietuvos ir Vengrijos: „Tie veršiukai buvo pernelyg jauni, jie rėkė iš alkio ir šaukdamiesi motinos. Į Izraelį iš Lietuvos kasmet eksportuojama apie 10 tūkst. galvijų. Šioje šalyje nėra tokių gyvūnų gerovės reikalavimų kaip ES. Iš Izraelio mes sekėme vilkikus į palestiniečių teritorijas. Palestinoje nufilmavau vieną baisiausių skerdimų, kuriuos teko matyti gyvenime“, – neslepia G. Paulas.

Pasak jo, bulius iš Lietuvos buvo paguldytas ant nugaros ir pririštas virvėmis, taip paruoštas perpjauti gerklę: „Jo lėta mirtis, regis, truko amžinybę. Tas gyvūnas kentė milžiniškas kančias. Europoje tai nelegalu, tai taip pat prieštarauja tarptautiniams gyvūnų gerovės reikalavimams.“

G. Paulo teigimu, tokia filmuota medžiaga surinkta iš įvairių šalių: „Viskas nufilmuota, turime šimtus valandų įrašų, padarytų Artimuosiuose Rytuose, Šiaurės Afrikoje, Turkijoje, keliuose Europos uostuose, Prancūzijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Italijoje, Slovėnijoje, Kroatijoje, Rumunijoje. Visur tas pats. Baigę kelionę vilkikais tie gyvūnai patenka į laivus. Būtina atminti, kad jie yra 40–50 metų senumo. Dauguma buvę krovininiai laivai, nepritaikyti vežti gyvūnus.“

G. Paulas akcentuoja, kad dauguma tų laivų surūdiję, gyvūnų tankumas juose didelis, higiena labai prasta, o prižiūrinčio veterinaro nėra. „Kai gyvūnas krenta, yra tiesiog išmetamas per bortą. Taip aš galėjau nufilmuoti jų kūnus išplaukiančius paplūdimyje, turistinėje zonoje“, – sako G. Paulas.

Europa kasmet daugiau kaip 2 mln. gyvūnų išveža į trečiąsias šalis, kurios neturi gyvūnų gerovę reglamentuojančių teisės aktų: „Skausmo neįmanoma išmatuoti. Matai persigandusį gyvūną, kuris žino, kad lėtai artinasi mirtis. [...] Europos maisto saugos organizacija irgi rekomenduoja, kad gyvūnai turėtų būti skerdžiami kuo arčiau ūkio, kuriame užaugo, tačiau to nepaisoma. Tai blogai ir gyvūnų gerovės požiūriu, ir vartotojams, ir ypač šaliai. Turėtų būti eksportuojama tik mėsa, sprendimas labai paprastas. Valstybė turėtų skatinti ūkininkus daryti būtent tai.“

ES teisę galima pritaikyti ir Artimuosiuose Rytuose

Organizacijos „Animals International“ atstovas tikina, kad jo tyrimas apie Europos gyvūnų keliones į trečiąsias šalis ir skerdimą jose atspindi ne pavienius atvejus, bet įprastą praktiką.

„Mūsų surinkti įrodymai atskleidžia pasikartojantį transportavimą ir skerdimą nesilaikant teisės aktų reikalavimų ir ypač tai, kad institucijos to neprižiūri. Institucijos neturi jokio supratimo apie tai, kas nutinka gyvūnams tada, kai jie pasiekia Artimuosius Rytus ar Afriką. Jie turi pilnai pasitikėti transporto bendrovėmis, o šios nesuinteresuotos kalbėti apie tuos skaičius“, – tikina G. Paunas.

Jo aiškinimu, erdvės reikalavimų dažnai nepaisoma, kaip ir reikalavimų patalpų klimatui: „Mačiau bulius, kurie atvyko visiškai padengti storu savo mėšlo sluoksniu. Negalėjai net pasakyti, koks tai gyvūnas ar kokios jis spalvos. Galiausiai skerdimas ten vyksta pažeidžiant tarptautinius standartus, kuriuos numato Pasaulio gyvūnų sveikatos organizacija. Lietuva taip pat yra pasirašiusi tą sutartį.“

G. Paunas akcentuoja, kad ES šalių atsakomybė už galvijus nesibaigia ties Bendrijos siena: „Taip dažnai teigiama, tačiau pernai Europos teisingumo teismas išaiškino, kad atsakomybė dėl iš Europos Sąjungos gabenamų gyvūnų galioja iki pat paskirties vietos. Taigi vienintelis būdas užtikrinti priežiūrą yra paskirti lydintį veterinarą.“

Vis dėlto G. Paunas pripažįsta, kad, net ir pagerinus transporto priemones, galvijams padėti sunku: „Oras visada sunkiai prognozuojamas. Įsivaizduokite gyvūnus laive per audrą: kaip jie trankosi vieni į kitus, jie gali susižeisti ir žūti. Vandens tiekimo sistema gali sugesti, tai labai didelė rizika. Pernai buvau viename Rumunijos uoste, kai išvyko vienas didelis laivas su daugiau kaip 13 tūkst. avių. Kai kurie jau atrodė sergantys, dalis buvo kritę. Po kelių dienų Jordanijos žiniasklaida pranešė, kad laivas atvyko su visais galvijais kritusiais. Nežinome, kas nutiko, pareigūnai nieko nepaaiškino. Rumunija vis dar eksportuoja ten, kaip ir kitos šalys.“

Gerosios praktikos pavyzdys – Australija

Organizacija „Animals International“ siekia gyvų galvijų eksporto draudimo arba bent galiojančių taisyklių sugriežtinimo. Kaip gerosios praktikos pavyzdį G. Paunas mini Australiją, kur prieš kelerius metus jie paviešino panašų tyrimą.

„Dabar Australijoje pereinama prie mėsos eksporto, geriau stebimas ir sekamas įstatymų įgyvendinimas iki pat skerdyklos. Atsakomybė tenka eksportuojančioms bendrovėms ir jos yra tikrinamos. Mes tikriname pakartotinai ir galiu pasakyti, kad Jordanijoje pats mačiau galvijų skerdimą licencijuotoje skerdykloje pagal Australijoje galiojančius teisės aktus. Galvijai buvo apsvaiginti“, – sako G. Paunas.

Jo nuomone, tai gali nustebinti europiečius, kurie dažnai galvoja, kad ritualinis skerdimas to neleidžia. Tačiau, tikina G. Paunas, tai priimtina ir religiniai lyderiai tai skatina.

„Gerkles neapsvaigintiems galvijams pjauna tik tie, kuriems nerūpi gyvūnai. Amane tai daroma kitaip ir visi iš Australijos importuojami gyvūnai keliauja į tą skerdyklą. Nors nepalaikome galvijų eksporto, pasisakome prieš mėsos vartojimą apskritai, bet manome, kad tai žingsnis teisinga kryptimi“, – teigia G. Paunas

G. Paunas vaizdo medžiagą apie Europos galvijų keliones į trečiąsias šalis rinko beveik metus. Britų dienraštis „The Guardian“ paprašė specializuotų teisininkų ją įvertinti. Jie pakomentavo, kad visi užfiksuoti vaizdai kertasi su teisės aktais ir atsakingos institucijos net neturėjo išduoti leidimų šiuos gyvulius vežti.