Greičio viršijimas – visų bėda

– Ar randate atsakymą, kodėl vairuotojai linkę viršyti greitį?

– Matyt, vieno atsakymo nerastų net ir protingiausi pasaulio mokslininkai. Kiekvienas vairuotojas greičio viršijimo faktą paaiškins kitaip. Kaip pagrindinę tokio pažeidimo priežastį aš įvardyčiau aplinkos spaudimą. Yra tokia legendinė frazė – aplinka kalta. Kalbant apie eismą, ji ypač tinka. Tikriausiai apie 90 proc. eismo dalyvių Lietuvoje juda greičiau, nei leidžia kelio ženklai. Ypač tai pastebima mieste. Kartais važiuoti leistinu greičiu tiesiog neįmanoma, nes esi kaip akmuo upėje – visi tave apvažiuoja, kaip upė tekėdama aplenkia akmenį.

– Vienas dalykas, žinoma, viso transporto srautas, tačiau kodėl atsiranda noras važiuoti greičiau, nei leistina, ir užmiestyje, kur ir taip greitis nėra mažas?

– Vėl tinka tas pats atsakymas – kalta aplinka. Filmuose dažnai rodo, kaip smagu važiuoti greitai, kokie galingi turi būti automobiliai, tad kiekvienas jaunas vairuotojas, kuris dar kupinas pasitikėjimo savimi, neturintis jokios karčios vairuotojo patirties, įsitikinęs, kad ir jis taip gali – suvaldyti automobilį ištikus bet kokiai situacijai, net ir važiuodamas dideliu greičiu.

– Tačiau yra ir kita viešosios informacijos pusė – socialinės reklamos apie skaudžius tokio elgesio padarinius.

– Tai tik žodžiai. Taip gavoja jaunimas. Jaunas žmogus auga aplinkoje, kur visi stengiasi jį pamokyti, kaip elgtis, – tėvai, seneliai, mokytojai, tad gavęs automobilį jis pasijunta laisvas, nepriklausomas, kai pats gali priimti sprendimus. Žinoma, dar vienas aiškinimas apie galinčias jį ištikti nelaimes jaunuoliui sunkiai suvokiamas. Dažnai manoma, kad taip gali nutikti kitam, tik jokiu būdu ne jam. Štai kodėl dažnai tenka išgirsti apie skaudžius tokio požiūrio padarinius – nesuvaldytus automobilius, nulėkusius į kelkraščius ar atsitrenkusius į kitas transporto priemones. Čia toji karti vairuotojo patirtis, kurios kartais tenka paragauti pačiam, o kitiems, to nepatyrus, kartais pavyksta pakeisti savo elgesį.

– Kaip įrodyti vairuotojui, kad kartais jo pasitikėjimas savo jėgomis ir automobilio galimybėmis yra perdėtas?

– Manau, kad teisingiausia jam leisti pajusti, jog jis nėra visagalis. Aš matau, kaip į mūsų autodromą užsukę jauni vairuotojai su naujais galingais automobiliais, prieš išvažiuodami į mokomąjį poligoną, labai pasitiki savo jėgomis ir yra įsitikinę, kad jiems  pavyks viską įveikti lengvai, grįžta su visai kitokia išraiška veide. Slidžioje trasoje jiems nepavyksta suvaldyti automobilio, nesiseka tinkamai sustoti. Svarbu, kad tokių pamokų jie gauna uždaroje erdvėje, kur negali padaryti žalos sau ir kitiems, tačiau tokių, kurie ryžtasi pasitikrinti savo žinias, – vienetai, kiti tokių pamokų, deja, itin skaudžių, gauna gatvėse.

– Bet negalime sakyti, kad greitį viršija tik jaunuoliai. Jį tikriausiai viršijame visi.

– Tikriausiai tai turime pripažinti. Greičio ribojimų nesilaikome. Kodėl? Visi vairuojantieji vadovaujasi ta taisykle, kad leistinas greitis yra ne tas, kuris nurodytas KET ar kelio ženkluose, tačiau naudojasi formule – leistinas greitis + 10 km/val. Juk už greičio viršijimą iki 10 km/val. niekas nebaudžia. Blogiausiu atveju gresia įspėjimas. O tai neskamba grėsmingai. Jeigu savo pažįstamųjų paklaustume, ar jie buvo sustabdyti už greičio viršijimą kokiais 8 km/val., turbūt niekas neprisimintų tokios praktikos. Štai ir randame atsakymą, kad apskritai greičio viršijimas yra toleruojamas. Jeigu vieną kartą viršiji 10 km/val., kitą kartą pridedi dar kelis kilometrus, ir taip nepastebimai visas transporto srautas ima judėti daugiau kaip 10 km/val. greičiau, nei leidžia KET.

– Taigi turėtume kalbėti apie vairavimo kultūrą?

– Taip. Kiekvienas eismo dalyvis privalo suprasti, kad pirmiausia turi netrukdyti kitam ir jaustis atsakingas ne tik už save, bet ir matyti tą, kuris važiuoja greta. Štai tada ir pradėsime kalbėti apie gerėjančią šalies vairavimo kultūrą.