Italų rašytojo U. Eco romane – lietuviški pėdsakai

Viena iš jų – mokslininkė, mokslų daktarė, literatūros kritikė, vertėja, žurnalų „Lituanus“ bei „Metmenys“ redaktorė, ilgametė Ilinojaus universiteto Čikagoje Lituanistikos katedros vedėja bei Vašingtono universiteto baltų programos Skandinavistikos katedroje bendradarbė Violeta Kelertienė.

„Jeigu naujieji šiuolaikinių imperijų kūrėjai, tokie kaip Donaldas Trumpas JAV ar Vladimiras Putinas Rusijoje, nenušveis visų mūsų į naujus, tamsius viduramžius, tapatybė visada bus reikšminga, bent tol, kol išliks lietuviški vardai ir pavardės“, – sako V. Kelertienė ir atskleidžia, kokie lietuviški ženklai, žvelgiant globaliame kontekste, XX a. buvo pats ryškiausi.

Lietuvis garsiajame U. Eco „Rožės varde“

Mokslininkė sako, kad kartais, užuot bet kokia kaina ieškojus naujų lietuviškų pėdsakų ar sureikšminant ne pirmo ryškumo, tačiau lietuviškas šaknis turinčias žvaigždes, nesusimąstoma, jog kur kas svarbiau suvokti ir deramai įvertinti kontekstą, kuriame veikė jau žinomi garsiausi iš Lietuvos kilę mokslo, kultūros ar literatūros vardai.

Jeigu naujieji šiuolaikinių imperijų kūrėjai, tokie kaip Donaldas Trumpas JAV ar Vladimiras Putinas Rusijoje, nenušveis visų mūsų į naujus, tamsius viduramžius, tapatybė visada bus reikšminga, bent tol, kol išliks lietuviški vardai ir pavardės.

„Apie lietuvius pasaulyje žinoma tikrai nemažai, todėl sunku ką nors nežinomo atrasti. Tačiau tikrai verta priminti, pakartoti žinomus dalykus. Žymiausiais XX a. lietuviais mokslininkais laikyčiau Algirdą Julių Greimą (1917-1992) kurio gimimo šimtmetį šiemet minime, Mariją Gimbutienę (1921-1994) bei meno kritiką, to paties vardo poeto sūnų Jurgį Baltrušaitį (1903 -1988). Tiek semiotikas Greimas, tiek ir Baltrušaitis rašė prancūziškai, gyveno ir veikė Paryžiuje, o archeologė Gimbutienė kūrė anglų kalba ir gyveno JAV“, – sako V. Kelertienė.

Mokslininkės teigimu, vertinant šių žmonių indėlį svarbu suprasti ir laikmetį bei kontekstą, kuriam jie priklausė, kokią įtaką darė kitiems garsiausiems savo gyvenamojo laiko autoriams ir mąstytojams.

„Man imponuoja, kad ir Greimas, ir Gimbutienė išgarsėjo ne tik savo darbais, novatoriškomis teorijomis, bet ir buvo žinomi bei sukosi tarp gabiausių asmenybių, buvo jų itin vertinami. Tarkime, Greimo ratas buvęs itin platus – nuo Roland Barthes iki Umberto Eco. Pastarasis savo garsiame romane „Rožės vardas“ mūsų Greimo garbei net pavadino vieną veikėją – Algirdas de Cluny. Net nesileidžiant į Greimo mokslinių pasiekimų bei idėjų gilumas, šios iškalbingos detalės pakanka jo svoriui pajausti“, – A.J. Greimo indėlį į pasaulio kultūrą akcentuoja V. Kelertienė.

Tuo tarpu M. Gimbutienė savo laiku taip pat bendravo ir dirbo su iškiliausiais mokslo vardais, su kuriais iki šiol dalijasi bendru atminimu.

„Žinoma, kad ji bendravo su Romanu Jakobsonu ir kitomis to meto garsenybėmis Jos biblioteka Carpinteria Kalifornijoje, dalinasi erdve ir vardu su garsiu mitologu Josephu Campbellu. Man šie pavyzdžiai byloja, jog veikla, dėstymas, rašymas ne lietuvių, o kita Vakarų pasaulio kalba, yra sine qua non būti įvertintiems pasaulyje“, – svarsto mokslininkė.

Išgarsėti lengviau, kai nereikia kalbos?

Palikus mokslo pasaulio vardus, pamatome, kad lietuviškų ženklų gausu ir kitose srityse: muzikoje, vizualinių menų, dailės sferose.

„Tikri lietuvybės ženklai yra aptinkami dar ir kitoje kategorijoje: tarp vizualių menų arba muzikos atstovų. Tai ir Jonas Mekas, Violeta Urmana ir daugelis kitų. Faktas, jog kai nereikia vartoti kalbos, galima lengviau išgarsėti arba bent jau reikia kitokio talento – balso, arba, kaip Meko atveju, akies. Dailininkams čia taip pat reikia visai kitos rūšies gebėjimų nei mokslininkams ar rašytojams. Galima jų minėti daugybę, tačiau norisi priminti ne tik jų drobes bei skulptūras, bet ir primirštus kai kurių sukurtus bažnyčių interjerus: Vytauto K. Jonyno JAV ar Antano Mončio Prancūzijoje. O jeigu dar priimtumėm į savo tarpą būrius litvakų dailininkų, kūrusių Paryžiuje ar Niujorke... Daugybė jų oficialiai įvardinti lietuviais pasaulio muziejuose, o mes tik skersa akim juos laikome savais“, – pastebi V. Kelertienė