Kurti mažoje šalyje – it gyventi meno saloje

Elektroninės muzikos festivaliui kurtoje "Triukšmo kontrolėje" žiūrovai laisvai vaikščios po erdvę ir patys rinksis, prie kurių instaliacijų užtrukti, o kurioms skirti mažiau dėmesio. Renginyje labiausiai laukiami 13–18 metų jaunuoliai.

Pasirodymo idėja kilo norvegų choreografėms Mari Bø ir Silje Solheim Johnsen, dirbančioms "Dansarena Nord" centre, kurio pagrindinis tikslas – rūpintis profesionalaus šiuolaikinio šokio sklaida šiaurinėje Norvegijos dalyje. Su viena choreografių – Silje Solheim Johnsen – kalbame apie menininko misiją dirbant Europos pakraštyje ir idėjas, leidusias sukurti spektaklį tai amžiaus grupei, kuriai jų kuriama mažiausiai.

– Papasakokite plačiau apie "Dansarena Nord" – kokia tai įstaiga, kaip prie jos prisijungėte?

– "Dansarena Nord" yra profesionaliems šokėjams skirtas kompetencijų centras Šiaurės Norvegijoje. Ši įstaiga užsiima profesionalaus šokio sklaida, taip pat aktyviai palaiko profesionalus regionuose. Po "Dansarena Nord" sparnu gali glaustis šokio trupės, veikiančios šiaurinėje Norvegijos dalyje. Tai nepaprastai atvira įstaiga, nuolat siūlanti prisijungti prie įvairių programų ir veiklų. Taip pat visai nesudėtinga patiems susisiekti su "Dansarena Nord" ir pristatyti projektus, kuriuos norime vykdyti. Įstaigos darbuotojai nuolat domisi regionuose gyvenančių šokio menininkų veikla ir šokio reiškiniais savo regione.

– Su kokiais iššūkiais dažniausiai susiduriate dirbdami Europos pakraštyje?

– Iššūkis, su kuriuo, manau, susiduria dauguma panašių įstaigų – nedidelis gyventojų skaičius. Dėl to neretai kyla problemų ieškant finansavimo ir siekiant pritraukti daugiau publikos į kultūros reiškinius, neatliepiančius didžiosios visuomenės dalies interesų.

Iš meninės pusės sudėtingiausia yra tai, kad gyvendamas pakraštyje neturi tiek daug galimybių semtis geriausios šokio patirties – stebėti gerus spektaklius, dalyvauti seminaruose etc. Todėl pats turi visiškai tikėti, kad tai, ką darai, yra vertinga, ir iš dalies net neatsižvelgti į tai, kas tuo pačiu metu šokio srityje vyksta Europoje. Kartais jautiesi taip, tarsi dirbtum atskirtoje saloje, neturėdamas nė mažiausio supratimo, ar tai, ką darai, atitinka pagrindiniame "meno žemyne" egzistuojančias tendencijas. Tiesa, vietinė publika, be abejo, taip pat neturi pakankamai galimybių susidurti su šiuolaikiniu šokiu, todėl mūsų darbas neabejotinai įgyja svarbią edukacinę reikšmę.

Viena iš galimybių susidoroti su minėtais iššūkiais – susikoncentravimas į tą publikos dalį, kurią sudaro tavo gyvenamosios vietos bendruomenė, ir dirbti kryptimi, kuri yra artima bei įdomi tau pačiam kaip menininkui ir šalia esančiai bendruomenei. Žinoma, visuomet turi būti atsakingas ir domėtis tuo, kas šokio srityje vyksta už tavo bendruomenės ribų, o gyvenant Trumsės mieste tai išties brangu tiek pinigų, tiek laiko atžvilgiu. Kelionės išlaidos faktiškai žudo biudžetą, be to, reikalauja labai daug laiko ir pastangų. Tai yra vienos priežasčių, dėl kurių mažiau keliaujame po festivalius, profesionalų susitikimus ir kitus renginius, vykstančius toliau Pietuose.

– O kuo skiriasi Oslo ir kitų Norvegijos miestų, kraštų publika?

– Skirtumus sunku paaiškinti. Galbūt Oslo publika yra daugiau mačiusi, labiau patyrusi, todėl stipriau trokšta kažko provokuojamo?

– Į festivalį KITOKS atvežate spektaklį "Triukšmo kontrolė". Apie ką šis spektaklis / instaliacijų šou?

– "Triukšmo kontrolė" atkreipia žmonių dėmesį į tai, kaip patiriama muzika veikia judesio išraišką. O spektaklio kompozicija gali sudominti judesiu išreiškiamų muzikos patyrimų įvairove.