Metalo meno bienalėje – visuomenės kritika ir makabriški deriniai

"Tai kūriniai, kurie lygiai taip pat kaip ir skulptūra ar instaliacija kalba apie menininkams rūpimas problemas. Tik joms išreikšti naudojamas metalo, kitų autoriams reikalingų medžiagų ir žmogaus kūno derinys", – pažinimo ribas išplėtė dr. Jurgita Ludavičienė. Ji – ką tik Vilniuje atidarytos ketvirtosios šiuolaikinio metalo meno bienalės "METALOfonas" kuratorė.

Vienintelis Lietuvoje tarptautinis metalo menui ir juvelyrikai skirtas renginys pažymėtas atkurtos nepriklausomybės šimtmečio žyme. Parodai pasirinkta ypatinga vieta – Signatarų namai, padiktavę ir šiųmetės bienalės temą – "Parašas / Signature". Bienalės dalyviai buvo pakviesti pademonstruoti savo meninę individualybę, meninį braižą – panašiai kaip signatarai, savo parašu patvirtinę Nepriklausomybės Aktą.

Kokią žinią šiemet neša kas dvejus metus vykstančio renginio dalyviai? Kur link apskritai krypsta pasaulio juvelyrikos kūrėjų akys? Apie tai – "Vilniaus dienos" pokalbis su dr. J.Ludavičiene.

– Pagal kokį principą buvo atrinkti bienalės dalyviai?

– Pagrindiniai bienalės dalyvių atrankos kriterijai buvo šie: meninė kūrinių kokybė, konceptualumas, šiuolaikiškumas ir darbų atitikimas bienalės temai. Kadangi ši bienalė – ypatinga, skirta Lietuvos nepriklausomybės šimtmečiui ir vyksta istorinėje vietoje – Signatarų namuose, jos tema "Parašas / Signatum" leido menininkams interpretuoti savo kūrinius dvejopai: viena vertus, parašas po Nepriklausomybės Atkūrimo Aktu inspiravo autorius kurti laisvės, nepriklausomybės tema, kita vertus, signature work reiškia kūrinius, būdingiausius autoriui, kūrinius, iš kurių galima atpažinti susiformavusią meninę manierą. Taigi buvo stengtasi atrinkti išties ryškius, pasaulyje žinomus menininkus, kurių meninis "parašas" šiuolaikinėje juvelyrikoje yra plačiai žinomas.

– Šių dienų juvelyrika kaip reta kuri dailės rūšis yra gerokai išaugusi žanro įvaizdį: konceptuali, tikrinanti metalo ar klasikinėje juvelyrikoje neįprastų medžiagų ribas. Kokios apskritai šio meno tendencijos pasaulyje? Tikriausiai jos atsiskleidžia ir parodoje?

– Panašios tendencijos vyrauja ir tekstilėje; šiuolaikinė tekstilė – jau seniai nebe audiniai ar gobelenai. Taip ir šiuolaikinė juvelyrika – seniai nebe sidabras, auksas ir brangieji akmenys. Menininkai naudoja bet kokias medžiagas, kurios jiems padeda išreikšti jų idėją. Lietuvoje terminas "juvelyrika" suvokiamas gana siaurai; pasaulyje šiuolaikinė juvelyrika dažnai susilieja su objektais kūnui, su kūno įtraukimu į kūrinį – kūnas tampa nebe "pakaba" papuošalams, nebe fonu jiems, o organiška kūrinio dalimi.

Kartais kūnas tampa netgi medžiaga objektui – pavyzdžiui, bienalėje dalyvaujantis vienas garsiausių šiuolaikinės juvelyrikos kūrėjų iš Prancūzijos, Emmanuelis Lacoste, pristato naujausią savo kūrinį – paauksuotą koljė iš... savo paties odos. Menininkai naudoja stiklą, odą, kiaušinio lukštus, plaukus, plastiką, 3D spaudą, derindami visa tai su įprastinėmis medžiagomis – auksu, sidabru, akmenimis, emaliu. Iš viso to jie kuria darbus, kurie atspindi jų vidines būsenas, politines pažiūras, skausmą, vienišumą, požiūrį į visuomenę. Tai nėra pasipuošimui ir dėvėjimui skirti kūriniai – tai kūriniai, kurie lygiai taip pat kaip ir skulptūra ar instaliacija kalba apie menininkams rūpimas problemas. Tik joms išreikšti naudojamas metalo, kitų autoriams reikalingų medžiagų ir žmogaus kūno derinys.

Vienas garsiausių šiuolaikinės juvelyrikos kūrėjų iš Prancūzijos, Emmanuelis Lacoste, pristato naujausią savo kūrinį – paauksuotą koljė iš... savo paties odos.

– Kokios medžiagos / deriniai tarp juvelyrų bus populiarūs rytoj?

– Labai sunku prognozuoti, kur link vystysis šiuolaikinė juvelyrika. Bet koks spėjimas būtų spekuliatyvus ir vertas tiek pat, kaip ir bandymas prognozuoti, kuria kryptimi pasuks tapyba. Tarp menininkų yra daug tendencijų, autoriai atranda vis naujų medžiagų, taiko skaitmenines technologijas, eksperimentuoja su deriniais, kurie anksčiau buvo neįsivaizduojami. Tačiau yra kūrėjų, kurie, priešingai, atsigręžia į rankų darbą, netobulumą, autentišką prisilietimą, ir tai sėkmingai koegzistuoja greta.

– Minėjote, kad kai kurie dalyviai atvyks ir į atidarymą. Gal šios kelionės – ne vien iš žmogiškojo smalsumo, noro dalyvauti svarbios parodos atidaryme, bet ir iš profesinių sumetimų rasti naujų impulsų kūrybai? Ar apskritai – kalbant banaliai – šioje srityje "mes galime nustebinti pasaulį"?

– Į atidarymą atvyks net trys autorės – Heidemarie Herb, vokiečių kilmės Italijoje gyvenanti menininkė, italė Roberta Pavone ir Malene Kastalje iš Danijos. Labai džiaugiuosi, kad jos susidomėjo galimybe geriau pažinti Lietuvos juvelyrikos sceną. H.Herb Lietuvoje lankysis nebe pirmą kartą, o kitos dvi autorės planuoja susitikti su lietuvių kolegomis, apsilankyti dirbtuvėse, pažiūrėti, kaip dirba lietuvių menininkai, pabandyti atverti sau šiuolaikinę lietuvių juvelyriką. Be abejonės, lietuvių šiuolaikinės juvelyrikos scena nėra tokia aktyvi, kaip, sakykim, Estijos ar Olandijos, čia vyksta labai nedaug šiuolaikinei juvelyrikai skirtų renginių. Tačiau Lietuvoje tikrai yra labai įdomiai kuriančių menininkų – Benas Staškauskas, Augusta Sofija Rudzikaitė, Jurgita Erminaitė-Šimkuvienė, vis giliau į savo žemaitiškas šaknis besigręžianti Eglė Čėjauskaitė-Gintalė, Vita Pukštaitė-Bružė, Karina Kazlauskaitė ir kiti.

– Ar Lietuvos juvelyrų pajauta medžiagai, spalvai, faktūrai labiau siejasi su kartomis, meno mokyklomis, tiesiog asmeniniu stiliumi ar labiau su geografinės padėties, etnografijos sąlygotomis tradicijomis (baltiški motyvai, silpna bizantiškojo puošnumo įtaka, nebrangių metalų, gintaro paplitimas ir t. t.)?

– Lietuviškąją juvelyrikos mokyklą gerokai paveikė menininkus formavusios mokyklos: sovietmečiu bandant atkurti nutrūkusią auksakalystės ir meninės kalvystės tradiciją, juvelyrai išsilavinimą gaudavo Telšių taikomosios dailės technikume, o paskui mokslą dažniausiai tęsdavo Talino dailės institute. Telšiai ir Talinas buvo tos vietos, kurios ir darė didžiausią poveikį. Stipri estiškoji mokykla atnešė į lietuvių autorių kūrybą dėmesį pateikimui, savotišką skandinavišką šaltumą, minimalizmo pomėgį. Tačiau jaunoji menininkų karta turi daug daugiau tarptautinės patirties ir įtakų bei inspiracijų semiasi iš pačių įvairiausių šaltinių. Todėl šiuo metu sunku kaip nors aiškiau apibūdinti jaunuosius autorius vienijančius kūrybinius bruožus.

– Bienalės paroda rengiama Signatarų namų parodų erdvėje. Kokias sąlygas ši erdvė diktavo parodos architektūrinei koncepcijai?

– Šioje Nacionalinio muziejaus filialo – Signatarų namų – salėje paroda rengiama pirmą kartą. Išties tai labai svarbi erdvė, paveikusi ir parodos koncepciją. Kalbant apie fizinius erdvės parametrus, tai vieta, pro kurią neįmanoma praeiti, jos nepastebėjus. Įsikūrusi centrinėje senamiesčio gatvėje, Signatarų namų salė suteikia svarbos ir visai parodai. Šiuolaikinis metalo menas ir juvelyrika gali menine kalba kalbėti apie istoriškai svarbius momentus.

– Sutapimas ar ne, bet Lietuvoje yra ne viena moteris, į juvelyriką iš dalies ar visiškai "imigravusi" iš kitų profesijų. Koks profesionalų santykis su tokiais kūrėjais?

– Tokių kūrėjų yra ne tik tarp moterų. Viską lemia ne išsilavinimas, o darbų meninė kokybė. Kartais turimas kitos srities išsilavinimas tik padeda, kadangi autoriai sugeba suderinti kelių meno sričių teikiamus specifinius privalumus, naudoti kitokias medžiagas. Jei žmogus talentingas, niekam neįdomu, koks jo išsilavinimas. Kita vertus, kartais profesionalus nepelnytai užgožia kelis metalo apdirbimo būdus išmokę ir savo produkciją sėkmingai tiražuojantys amatininkai. Tačiau kalbant apie parodas, vienintelis būdas pelnyti kolegų menininkų ir kuratorių pagarbą yra ambicijos ir meninė kūrinių kokybė.

Kas? IV tarptautinė šiuolaikinio metalo meno bienalės paroda "METALOfonas: PARAŠAS".

Kur? Lietuvos nacionalinio muziejaus Signatarų namų parodų salėje (Pilies g. 26).

Kada? veikia iki lapkričio 4 d.